„Kaip išgaruoja visa bravūra apie laisvę numirti, kai mama ar tėtis patampa apatiški ir mažai skysčio geria. Kai taip norisi, kad kuo greičiau daktarytė pažiūrėtų. Ir pasakytų, kad gal čia nieko tokio. Arba ligoninė priimtų „pastiprinimui“. Kai suvoki, jog tai greičiausiai TAI, bet niekada neprisipažinsi, kad davei tėvams blogą patarimą ir dėl to jautiesi kalta(s). Ir kažką atsakydama(s) į klausimus pripažįsti, kažką nutyli, kažko bandai apsimesti, kad neišgirdai.
Tai mediko, kuris srebia viso šito „I did my own research“ („Pats padariau tyrimą“) vaisius, kasdienybė. Tiesmuka ir labai skaudi“, – rašo I. Šimonytė.