Į šiuos klausimus atsakyti sutiko globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos centro psichologė Vilma Paliaukienė. Būtent „Užuovėja“ yra specializuotas pagalbos centras Lietuvoje, teikiantis profesionalią pagalbą vaikams, kurie patyrė seksualinę prievartą ar tiriant tokio smurto galimybę. Pašnekovė pabrėžia, kad tokių incidentų tyrimas ir teisinės procedūros nėra jautrios vaiko emociniams poreikiams, tad reikėjo sukurti specialią, saugią aplinką, kurioje vaikas gautų ne tik reikiamą potrauminę pagalbą, bet ir būtų sudarytos galimybės atlikti profesionalią apklausa. Ši apklausa padeda surinkti įrodymus apie patirtą prievartą, tačiau nemažiau svarbu ją vykdyti tik vieną kartą, kad vaikas nebūtų pakartotinai traumuojamas. Būtent šiame pagalbos centre yra specialus apklausos kambarys, suteikiantis tam sąlygas, kai vaikas bendrauja tik su psichologu, o visų apklausos dalyvių nemato, todėl jaučiasi ramiau.
Šalių donorių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės – dėka Lietuva turėjo galimybę įkurti tokį centrą. Šio projekto įgyvendinimą prižiūrėjo bei organizavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
– Kodėl teigiama, kad seksualinę prievartą patiria daugiau vaikų nei užfiksuojama oficialiai?
– Pasitaiko, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nepasako apie seksualinę prievartą, ypač jei ji vyksta artimoje aplinkoje. Kartais nutylima sąmoningai, o kartais nesuprantama, kad tam tikras elgesys vaiko atžvilgiu yra netinkamas. Kitaip tariant, ne visi žino, kad seksualinis išnaudojimas nėra vien tik lytinio akto su vaiku atlikimas, bet ir pornografijos rodymas, nuogo kūno demonstravimas, netinkamos kalbos apie seksą. Dėl to dalis atvejų nepapuola į teisėsaugos akiratį, o dalis pradėtų tyrimų nutraukiami nesurinkus pakankamai įrodymų. Svarbu žinoti, kad seksualinę prievartą patiria tiek mergaitės, tiek berniukai.
– Kaip atpažinti seksualinį smurtą patiriantį vaiką?
– Kartais apie patirtą seksualinį smurtą papasakoja patys vaikai. Vieni jų ieškodami pagalbos, o kiti pasako atsitiktinai, dėl savo amžiaus ypatybių nesuprasdami, kad toks suaugusiųjų elgesys netinkamas. Vaikas gali netyčia prasitarti: „dėdė parodė filmuką, kuriame žmonės buvo be drabužių“.
Visgi neretai vaikai apie patirtą seksualinę prievartą nutyli, siekdami išvengti gėdos, bijodami, kad jais nepatikės, nenorėdami išduoti skriaudėjo ar jam pakenkti. Tuomet apie padarytą žalą galime įtarti iš tam tikrų ženklų. Nors kiekvienam vaikui jie skirtingi ir gali būti net priešingi – vienas vaikas tampa agresyvus, kitas vangus, apatiškas, tačiau yra ir bendrų dalykų.
Patirtos seksualinės prievartos požymiai gali būti fiziniai: mėlynės, patinimai, nubrozdinimai kraujosruvos, genitaliniai ir analiniai sužeidimai, maži vaikai gali imti nevalingai šlapintis, tuštintis. Neretai skundžiamasi galvos, pilvo skausmais, būdingi valgymo sutrikimai. Taip pat pasikeičia seksualinę prievartą patyrusio vaiko emocinė būsena, elgesys – atsiranda bendravimo, mokymosi sunkumų. Mėgstantis bendrauti vaikas gali imti pradėti bijoti suaugusiųjų, atsiriboti nuo aplinkos, tapti nerimastingas. Išgyvenami nesaugumo, nepasitikėjimo jausmai. Gali pasireikšti miego sutrikimai, košmariški sapnai, dėmesio sutelkimo problemos, padidėti dirglumas.
– Į kokius ženklus reiktų reaguoti nedelsiant?
– Vienas ryškiausių seksualinės prievartos požymių pastebimų bendraujant su vaiku yra seksualizuoto elgesio pasireiškimas, kuomet vaiko seksualinis elgesys neatitinka raidos tarpsnio, natūralaus domėjimosi kūnu. Įtarimą turėtų kelti labai išreikštas, dažnai pasikartojantis, trukdantis įsitraukti į kitas veiklas elgesys. Nors tėvai dažnai sunerimsta pamatę vaiką liečiant savo intymias vietas, tačiau ne visuomet šitas elgesys žymi problemas. Seksualizuoto elgesio apraiška būtų, jei vaikas ima dažnai, viešai masturbuotis, negali sustoti net raginamas. Tokiu atveju būtina kreiptis į specialistus.
Seksualinį smurtą patyrusio vaiko žinios apie seksą yra išsamios, neatitinkančios jo amžiaus. Vaikas gali būti linkęs žaisti seksualinius žaidimus, į juos prievarta įtraukdamas kitus vaikus bei nenutraukti žaidimo nepaisant to, kad pats jaučia skausmą. Taip pat vaikas gali imti elgtis viliojančiai, mėginti liestis prie suaugusiųjų intymių vietų, nesuprasdamas leistino fizinio kontakto ribų. Toks elgesys suaugusiuosius neretai išgąsdina. Svarbu neatstumti vaiko, suprasti, kad jis tik tokiu būdu moka parodyti šiltus jausmus, siekti emocinio palaikymo ir saugumo.
– Kur reikia kreiptis norint pranešti apie galimai patiriantį seksualinę prievartą vaiką?
– Kilus įtarimui, kad vaikas išnaudojamas nereikėtų imtis skubotų, neapgalvotų veiksmų. Kuomet seksualinės prievartos aplinkybės neaiškios, įtarimai migloti galima pasitarti su specialistais ką daryti, neatskleidžiant vaiko tapatybės. Svarbu žinoti, kad apie seksualinės prievartos atvejus būtina informuoti reikiamas institucijas. Kreiptis galima į policiją arba vaiko teisių apsaugos skyrių, o taip pat tiesiogiai ir į vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos pagalbos centrą. Jei vaikas pats pasako apie seksualinę prievartą, labai svarbu reaguoti kuo ramiau, nevertinančiai, neišsakyti savo jausmų prievartautojo atžvilgiu, tikėti vaiko žodžiais, išklausyti jį ir leisti kalbėti tiek, kiek nori.
– Kas nutinka patekus į nukentėjusių nuo seksualinės prievartos vaikų pagalbos centrą?
Pagalbos centre vaikai, galimai nukentėję nuo seksualinės prievartos gauna trumpalaikę (iki trijų parų) kompleksinę pagalbą. Paslaugas teikia gydytojas, psichologas, socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai. Esant poreikiui bendradarbiaujama su kitais specialistais ir institucijomis. Pagalbos centre atliekama vaiko apklausa, psichologinis įvertinimas, psichologo konsultacijos, socialinio darbuotojo pagalba, gydytojo apžiūra, teikiamos laikino apgyvendinimo paslaugos. Paslaugų pobūdis priderinamas prie kiekvieno individualaus atvejo. Kartais į centrą kreipiamasi tik apklausai arba psichologiniam įvertinimui, kartais vaikui prireikia visų teikiamų paslaugų. Pagalbos centre siekiama, kad vaikas čia jaustųsi kuo saugiau, jaukiau ir komfortiškiau. Šalia specialistų konsultacijų numatytas laikas ir erdvės žaidimams, poilsiui. Pagalba teikiama ne tik vaikui, bet ir tėvams, globėjams, sudaromas tolimesnis ilgalaikės pagalbos vaikui ir jo šeimai planas.
– Kodėl svarbu užtikrinti, kad vaiko apklausa vyktų vieną kartą?
– Labai svarbu, kad apklausa vyktų tik vieną kartą tam, kad būtų išvengiama antrinio, pakartotinio traumavimo. Apklausos metu vaikas tam tikra prasme išgyvena patirtą įvykį dar kartą, jam tenka smulkiai pasakoti, prisiminti, vaikui sugrįžta stiprūs su trauma susiję jausmai, atsiranda pojūtis, lyg vėl viskas kartojasi. Teisinės procedūros vaikui sudėtingos, dažnai nepakankamai jautrios jo emociniams poreikiams ir tuo dar labiau didina neigiamas seksualinės prievartos pasekmes.
Šiame pagalbos centre yra specialus apklausos kambarys, sudarantis sąlygas vaiką apklausti tik vieną kartą. Čia vaikas būna dviese su psichologu. Nematydamas visų apklausos dalyvių jis išvengia papildomo streso.
– Ar reikia pagalbos seksualinį smurtą patyrusio vaiko šeimai?
– Būna atvejų, kai artimieji neįtaria, jog vaikas patiria seksualinę prievartą. Žinia apie prievartą yra psichologinė krizė visiems šeimos nariams, užvaldo stiprūs jausmai, ima pyktis, kaltė, gėda, bejėgiškumas. Pagalba būtina visai šeimai. Centre teikiamos pirminės konsultacijos, padedančios tėvams arba globėjams susigaudyti savo jausmuose, suprasti kas vyksta su vaiku ir kaip su juo elgtis, bendrauti, teikiamos rekomendacijos tolimesnei ilgalaikei pagalbai.
– Kaip vyksta tolimesnė pagalba vaikui patyrusiam seksualinę prievartą?
– Centre vaikas būna iki trijų parų, tad čia teikiama trumpalaikė pagalba, kurioje svarbus vaiko psichologinės būsenos įvertinimas ir tolimesnės pagalbos kitose institucijose numatymas. Kiekvienu atveju rekomenduojamos pagalbos vaikui trukmė ir pobūdis skiriasi. Jei vaikas į tarnybų akiratį papuola po seksualinės prievartos praėjus mažai laiko, tuomet vykdoma intensyvi krizės intervencija, po jos sudaromas tolimesnis pagalbos planas.
Būna atvejų kuomet apie patirtą prievartą sužinoma tik po keleto ar daugiau metų, kai vaiko būsena jau nebėra ūmi. Tuomet rekomenduojama ilgalaikė psichoterapinė pagalba. Kokios trukmės pagalbos prireiks, priklauso ir nuo vaiko individualių savybių bei potrauminių reakcijų. Seksualinę prievartą patyrę vaikai neretai būna nusivylę suaugusiais, todėl gali praeiti nemažai laiko, kol vaikas ims pasitikėti specialistu ir tik tada bus galima pradėti dirbti traumos įveikos linkme. Kuo stipresnis traumavimas, tuo daugiau laiko reikia jai įveikti.
