Okupacijos vadovybė paprašė Olhos Maliarčuk, vienos taksi įmonės administratorės, atsiskaitinėti tik rubliais. Tačiau ji ir toliau mokėjo Ukrainos valiuta – grivina.
„Propaganda tiesiog nebuvo paveiki“, – sakė O. Maliarčuk, kalbėdama apie devynis Chersono okupacijos mėnesius per televiziją transliuotą ir ant reklaminių stendų kabėjusią Rusijos propagandą. Sekmadienį ji jau vaikščiojo parke, mojuodama maža Ukrainos vėliavėle.
„Mes esame kartu su Rusija“, – skelbė didelis užrašas ant pakelėje stovinčio reklaminio stendo. Tačiau paauglys, atskleidęs mums tik pirmąjį savo vardą – Oleksandras – sugebėjęs užlipti atraminiu stulpu, pradėjo plėšyti šį plakatą į gabalus. Paklaustas, kaip jis jaučiasi, jis atsakė: „Laisvas.“
Nepaisydama mažų šansų išplėšti pergalę, kai į jos teritoriją įsiveržė daug didesnė kaimynė, Ukrainos kariuomenė per tris didelius kontrpuolimus į šiaurę nuo Kyjivo, šiaurės rytiniame Charkivo regione ir pietiniame Chersono regione sugebėjo atgauti šimtus kaimų ir miestelių.
Tačiau Chersonas yra išskirtinis. Šiame mieste Rusija bandė įgyvendinti kampaniją, kurios tikslas buvo asimiliuoti gyventojus ir ištrinti ukrainietišką tapatumą. Kadangi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra įsitikinęs, jog ukrainiečiai ir rusai yra viena tauta, galima numanyti, kad panašių kėslų jis turėjo visoje Ukrainoje.
Chersone buvo uždraustos tautinės dainos. Kalbėjimas ukrainietiškai galėjo baigtis areštu. Mokyklose buvo dėstoma rusiška mokymo programa, o jauniems mokiniams buvo sakoma, kad jie yra rusai, o ne ukrainiečiai.
Pirmosiomis miesto išlaisvinimo dienomis tapo aišku, kad šios Rusijos pastangos buvo bergždžios. Bent jau tarp tų, kurie, artėjant Ukrainos pajėgoms, nusprendė likti mieste.
Statybininkas Serhijus Bloško per devynis mėnesius trukusią okupaciją glaudėsi pas savo draugus. Jis bijojo būti sulaikytas už tai, kad kovo mėnesį, netrukus po Rusijos kariuomenės atvykimo, jis dalyvavo protestuose prieš Rusijos okupaciją. S. Bloško pasakojo, kad į jo namus buvo įsiveržę kariai, tačiau jo neradę, jie paspruko su vyro televizoriumi ir šaldytuvu.
Bet vyras teigia, kad rusai rado kai kuriuos jo draugus. Jie buvo sulaikyti, o paskui dingo be žinios.
„Jie persekiojo proukrainietiškų pažiūrų gyventojus“, – sakė S. Bloško, su kuriuo kalbėjomės eilėje prie vandens. Kalbėdamas apie kultūrinės asimiliacijos pastangas, jis sakė: „Kas vyko čia, buvo etninis valymas.“
Pasak vyro, daug ką pasako ir tai, kaip kiekviena armija įžengė į jo miestą: viena vasarį, kita praeitą savaitę.
„Kai atvažiavo mūsų kariai, jų automatai buvo nusukti į viršų – į orą, – pasakojo S. Bloško. – Kai atvažiavo rusai, jų ginklai buvo nutaikyti į žmones. Tai paaiškina viską. Ir jie sakė, kad yra mūsų gelbėtojai.“
Visoje Ukrainoje karas paspartino kultūrinį atsiskyrimą tarp ukrainiečių ir rusų – turėjo priešingą poveikį nei tikėjosi V. Putinas.
Ukrainiečiai, kurie prieš karą vartodavo ir rusų kalbą, dabar dažniau renkasi ukrainiečių. Rašytojai Kyjive pasiūlė uždaryti šiame mieste gimusiam, bet tik rusų kalba rašiusiam Michailui Bulgakovui dedikuotą muziejų. Jaketerinos II-osios prie Juodosios jūros įkurto Odesos miesto meras tikino, kad imperatorienei skirta statula bus nugriauta.
Dar prieš dešimtmetį, kai Rusijos remiami kovotojai įsiveržė į rytų Ukrainą, likusioje šalies dalyje prasidėjo „dekomunizacijos“ politika, kurios metu uždrausti sovietiniai vietovardžiai ir gatvių pavadinimai. Dabar visa tai išsiplėtė ir apima netgi rusiškas kultūrines nuorodas. Pavyzdžiui, daugybė miestų pervadina gatves, pavadintas rusų poeto Aleksandro Puškino garbei.
Per savaitgalį Chersone nebuvo matyti gyventojų, kurie, galbūt, labiau prijautė Rusijos asimiliacijos pastangoms. Tai nestebina, nes daugybė jų evakavosi, nes artėjant ukrainiečiams Rusijos valdžia paskatino gyventojus išvykti. Su rusais kolaboravo daugybė vietinės valdžios pareigūnų.
Praėjus trims dienoms po Rusijos armijos atsitraukimo, keli šimtai gyventojų vis dar šventė centrinėje miesto aikštėje.
Tačiau atsirado daug nerimo. Visą dieną kartkartėmis pasigirsdavo sprogimai, sukelti artilerijos smūgių pačiame mieste arba jo apylinkėse. O ir rusų kariai vis dar yra netoliese – kitame Dniepro upės krante.
O. Maliarčuk, taksi įmonės administratorė, sakė, kad nepaisant asimiliacijos programos nesėkmių, okupantai nepasidavė: jie leido rusiškus laikraščius, per vietinę televiziją transliavo prorusišką žinių laidą. Atsitraukdami rusų kariai susprogdino televizijos bokštą, kad Ukrainiečiai negalėtų siųsti proukrainietiškų žinių į šalia esančias okupuotas teritorijas.
Moteris gyrė Ukrainos kariuomenės strategiją ištisus mėnesius kantriai silpninti Rusijos pajėgas, vykdyti tikslius smūgius prieš Rusijos tiekimo linijas ir pozicijas pačiame Chersone bei jo apylinkėse, išsaugant patį miestą. Jos nuomone, tokia taktika taip pat padėjo išsaugoti ir pasitikėjimą Ukrainos vyriausybe.
O. Maliačuk pasakojo, kad viena tikslaus valdymo HIMARS raketa pataikė į rusų įgulą, dislokuotą gyvenamajame rajone, maždaug 130 metrų nuo jos namų. Nors dėl smūgio išdužo aplinkinių namų langai, nebuvo sužeistas nė vienas civilis. „Tai buvo gražus sprogimas“, – pasakojo moteris.
„Ačiū Dievui už Ameriką, Kanadą, Didžiąją Britaniją ir ačiū Dievui už senelį Bideną“, – sakė moteris, kalbėdama apie Vakarų suteiktą karinę pagalbą, kuri padėjo ukrainiečiams išvaryti rusus iš jos miesto.
Pačiame miesto centre, kitoje gatvės pusėje nuo ligoninės įkurta rusų bazė buvo visiškai sunaikinta tikslaus smūgio. Iš pastato liko tik dantytos išorinių sienų liekanos. Tačiau dėl smūgio neįtrūko nė vienas ligoninės langas.
Daktaras Ivanas Terpakas, ligoninėje dirbantis šeimos gydytojas, tikino, kad šis smūgis, nepaisant jo keltos rizikos pacientams ir medicinos specialistams, buvo būtinas, norint išvaryti rusus: „Jie nebūtų išėję, jeigu nebūtume į juos šaudę“, – paaiškino gydytojas.
„Niekas manęs neklausė, – pasakojo dr. I. Terpakas, – bet jeigu būtų atsiklausę, būčiau sakęs: „Pirmyn, šaukite.“
Per miestą einančiame Ušakovos prospekte – elegantiškame medžiais apsodintame bulvare – dauguma pastatų nebuvo apgadinti.
I. Diagileva pasakojo, kad savo dukrą jį išleido į mokyklą tik tada, kai jautėsi užtikrinta, jog mokyklos personalas slapčia yra patriotai: nors jie nesipriešino rusų paskirtai administracijai, bet nedėstė jiems primestos mokymo programos. Pasak moters, kai kuriose mokyklose mokytojai laikėsi rusiškos mokymo programos.
Iryna Rodavanova, į pensiją išėjusi Chersono meno muziejaus kuratorė, mano, kad Rusijos karių žiaurumas įbaugino gyventojus, taip sumenkindamas bet kokias kultūrinės asimiliacijos pastangas. Apkaltinę kelių eismo taisyklių pažeidimu, rusų kariai pakelėje smarkiai sumušė jos vyrą.
„Sutinku su mūsų prezidentu, – sakė I. Rodavanova. – Geriau be elektros, be vandens ir be šilumos, jeigu tai reiškia ir be rusų.“
Keista, tačiau likus kelioms savaitėms iki pasitraukimo Rusijos kariai išgabeno XVIII a. Rusijos aristokrato Grigorijaus Potiomkino palaikus, taip panaikindami simbolinį istorinį ir kultūrinį ryšį su Rusija. G. Potiomkinas, Jekaterinos II-osios meilužis, buvo laikomas moderniojo Chersono įkūrėju.
Tėvas Vitalyjus, Šv. Kotrynos katedros kunigas, teigia, kad okupacijos metu Rusijos pareigūnai vis ateidavo į katedrą aplankyti kriptos, kurioje buvo laikomi G. Potiomkino palaikai.
Tėvas Vitalyjus prisimena, kad kariai atvyko ant galvų užsimovę balaklavas. Jie teigė, kad jie apsaugos palaikus nuo ukrainiečių atakos. Du kariai išnešė aristokrato kaulus, sudėtus į anglies spalvos medžiaginį maišą, o du kiti – medinį karstą, kuriame jie gulėjo jau du šimtmečius.
„Tai buvo pati svarbiausia mūsų bažnyčios relikvija, – sakė kunigas. – Tačiau ji yra svarbesnė jiems, o ne mums. Tai įtakinga istorinė figūra ir Rusijos imperialistinių ambicijų simbolis.“
Pasak tėvo Vitalyjaus, Ukraina turėtų paprašyti atgauti kaulus, nors Chersono gyventojams, tikriausiai būtų nė motais, jeigu jie ir nebus grąžinti.
„Mums nereikia kaulų, – tikino jis. – Galbūt kita karta jau net neprisimins, kad jie čia kada nors buvo.“
