„Tuo metu reguliariai negaudavome maisto davinių, – žurnalistams pasakojo vyras. – Nebuvo amunicijos, mes turėjome ieškoti šovinių šalia esančiame miške. Mums buvo pažadėta nauja įranga ir ginklai, bet mums buvo duoti šautuvai, kurie buvo išduoti jau tris kartus. Kai kurių jų žiotys buvo kreivos, kiti, iššovę vieną kartą, užstrigdavo. Mes neturėjome išvis jokios sunkiosios ginkluotės.“
Praėjus kelioms savaitėms mūšiuose, Anatolijus ir kiti samdiniai iš regioninio dalinio, pavadinimu Šaimuratovo batalionas, atsisakė savo kontraktų ir paprašė būti išsiųsti namo.
Anatolijaus istorija puikiai pavaizduoja logistikos ir moralės problemas, su kuriomis susidūrė Rusija, bandydama įveikti milžiniškus praradimus, patirtus Ukrainoje – konflikte, kuris trunka daug ilgiau nei Maskva tikėjosi.
Tikslūs skaičiai nėra žinomi, bet kai kurie Vakarų žvalgai mano, kad sužeistų ar žuvusių Rusijos karių skaičius gali siekti 80 tūkst.
Siekdami kompensuoti nuostolius, Rusija ėmėsi įvairių taktikų, įskaitant ir naujų savanorių paiešką už didelius pinigus, kalinių verbavimą bei pilietybės suteikimą samdiniams iš užsienio. Rugsėjo 21 d. prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė kariuomenės rezervų mobilizaciją, kurios tikslas – įtraukti bent 300 tūkst. naujų karių į kovą.
Vyrų trūkumo problemą dar labiau gilina daugybė karių-savanorių, kurie nutraukė savo kontraktus ir atsisakė toliau tarnauti. Tuo metu, kai jis paskelbė mobilizaciją, V. Putinas taip pat paskelbė pratęsiantis savanorių sutartis ir apsunkinantis jų nutraukimo sąlygas.
Nėra žinoma, kiek tiksliai savanorių nutraukė savo sutartis, tačiau yra užfiksuota šimtai tokių atvejų. Ruslanas Levijevas, Rusijos nevyriausybinės organizacijos, stebinčios atvirai prieinamą informaciją apie kariuomenę, „Conflict Intelligence Team“ įkūrėjas sakė, kad „atsisakymo reiškinys tampa sisteminis.“
„Remiantis mūsų skaičiavimais, maždaug 20–40 proc. kontraktą sudariusių karių, kurie grįžo iš Ukrainos ir kuriuos yra planuojama vėl išsiųsti ten, nenori grįžti į mūšio lauką“, – balandį sakė R. Levijevas.
Žiniasklaida, atviros prieigos žvalgyba ir Ukrainos pareigūnai praneša, kad ši problema tik paaštrėjo.
„Nemaniau, kad išgyvensiu“
Baškirijos Šaimuratovo batalionas buvo vienas iš daugybės regioninių savanorių dalinių, sukurtų šią vasarą, Rusijai siekiant papildyti karių gretas. Jis buvo sukurtas gegužės pabaigoje, su tikslu pritraukti 800 karių.
Savanoriams buvo siūloma pradinė 200 000 rublių (maždaug 3 300 eurų) išmoka ir 2 000 rublių (apie 33 eurus) už kiekvieną tarnybos dieną. Tokie atlyginimai viršija šalies vidurkį ir yra gerokai didesni už darbo užmokesčio vidurkį Baškirijoje, kuri, nepaisant didelių naftos telkinių, yra ganėtinai skurdus regionas.
Anatolijus, kuris su žurnalistais kalbėjo anonimiškumo sąlygomis, sakė, kad jis nusprendė stoti į kovą Ukrainoje, nes galvojo, jog ten jis bus naudingas. „Įtakos turėjo ir pinigų klausimas. Maniau, kad galėsiu grąžinti savo skolas ir sukurti ką nors nedidelio savo šeimai“, – pasakojo vyras.
Anatolijus sakė, kad 42 bendražygiai savo rašytinius prašymus nutraukti sutartis išsiuntė rugsėjo 17 dieną, po kelių savaičių nesibaigiančių Ukrainos artilerijos ir dronų atakų.
„Jų artilerija buvo tokia tiksli, jie apšaudydavo mūsų tranšėjas metras po metro, – pasakojo Anatolijus, pridurdamas, kad jam neteko dalyvauti tiesioginėje kovoje su Ukrainos pėstininkais. – Mes turėjome dešimt tranšėjų eilių, ir jie apšaudė jas visas iš eilės.“
„Ir koks buvo mūsų atsakas? – sako karys. – Mes prašėme kontratakų, bet nesulaukėme jokio atsakymo... Ir taip buvo jau nuo pirmosios dienos, kai atvykome į savo pozicijas.“
Anatolijus pasakojo, kad dieną po to, kai kariai išsiuntė savo rašytinius atsisakymus toliau kovoti, su grupe pakalbėti atvyko politinis pareigūnas. Tai sovietmečio praktika, kuomet vienam karininkui buvo pavedama stebėti karių politines pažiūras. Tuomet jie buvo įsodinti į du sunkvežimius ir išvežti į netoliese esantį miestą. „Jie ieškojo vaikų stovyklos... bet negalėjo jos rasti tamsoje, – prisimena karys. – Mes turėjome nakvoti miške.“
Kitą dieną jie rado stovyklą ir ten vyrai buvo laikomi dvi dienas. Rugsėjo 20 dieną jie buvo pervežti į Chersono regioną ir suvaryti į tvartą.
Dar kitą dieną – rugsėjo 21-ąją, dieną, kai V. Putinas paskelbė apie mobilizaciją – jiems buvo pasakyta, kad jie bus išvežti į Krymą – Ukrainos pusiasalį, kurį Rusija aneksavo 2014 m. – mažomis grupėmis: „Jie neleidžia daugiau nei 40 vyrų kirsti sieną vienu metu.“
Bet pirmajai grupei spėjus nuvažiuoti vos kelis kilometrus, sunkvežimis staiga sustojo, apsisuko ir grįžo į tvartą. Anatolijus tvirtina, kad atsirado tam tikra biurokratinė painiava dėl to, kaip jie pateikė savo atsisakymus.
Rugsėjo 23 dieną atvyko daugiau pareigūnų, kurie bandė įtikinti karius užpildyti naujus dokumentus su ta data, kad jie atitiktų naują tvarką.
Po įnirtingo ginčo, kurio metu pareigūnai, neva, pradėjo juos pravardžiuoti ir ant jų šaukti, vyrai buvo įsodinti į sunkvežimį ir nuvežti į kitą vietą, kurioje yra įsikūrusi regioninė karinė vadovybė.
Kaip pasakojo jis, vyrai buvo užrakinti 25 kvadratinių metrų garaže su „sulaikytais girtais kariais ir komendanto valandos pažeidėjais.“ Anatolijus sako, kad jis dviem su puse paros buvo uždarytas į vienutę, vilkėdamas tik marškinėlius ir šlepetes.
Kariai sugebėjo nufilmuoti vaizdo įrašą-prašymą, kurį nusiuntė Baškirijos vadovui ir jo padėjėjui mobilizacijos klausimu Alikui Kamaletdinovui. Antruoju įrašu jie vėliau pasidalino socialiniuose tinkluose. Radio Free Europe/Radio Liberty susisiekus su A. Kamaletdinovu, jis atsisakė komentuoti šią situaciją.
500 kilogramų medaus
Pareigūnai baudė karius, neleisdami jiems naudotis tualetais ir sumažindami jiems duodamo maisto bei vandens kiekį, prisimena Anatolijus.
Karys teigė, kad spalio 1 dieną atvyko vyras, teigiantis, kad yra iš A. Kamaletdinovo štabo, ir pristatė 500 kg medaus kaip „humanitarinę pagalbą“. Kariai iš tokios pagalbos tik pasišaipė.
Po dienos atvyko ir pats A. Kamaletdinovas, kuris čia atkeliavo net iš Baškirijos sostinės Ufos. Anatolijaus teigimu, 30 karių tuo metu jau buvo sutikę grįžti į frontą, o 13 buvo likę garaže. „Jis pasiūlė paskirti mus į kitus dalinius Ukrainoje, bet mes visi atsisakėme“, – prisimena Anatolijus.
Po dviejų savaičių jis grįžo. „Išvadino mus šunimis ir pasakė, kad namuose mes būsime laikomi išdavikais, kad mūsų artimieji nebegalės ramiai gyventi, – pasakojo Anatolijus. – Tada jis išvažiavo ir mes daugiau jo nebematėme.“
Laisvi išvykti
Anatolijaus teigimu, garaže jis buvo laikomas iki spalio 9 dienos. Tą dieną jie buvo išsiųsti į netoliese esančią lydyklą, kurioje buvo laikomi dar devynias dienas. Spalio 18-ąją pareigūnas gražino jiems dokumentus ir pasakė, kad jie gali laisvai išvykti.
Vyrai išvyko į Krymą – vieni autobusu, kiti autostopu. Anatolijus sakė, kad jis ir dar keturi žmonės į Ufą sugrįžo spalio 22 dieną. Jis sako nežinantis, kas nutiko kariams, kurie liko kovoti.
Spalio 28-ąją Anatolijaus karinės tarnybos sutartis baigė galioti. Jis sako bijantis nueiti į vietinį karinės tarnybos biurą, kad galėtų užbaigti šį susitarimą, nes nerimauja, kad bus sulaikytas ir išvežtas į kalėjimą arba dar baisiau – atgal į Ukrainą.
Vyras tikina, kad jis niekada taip ir negavo savo 200 000 rublių išmokos bei didžiosios dalies dieninio atlyginimo, kurie jam priklauso. Iš viso jam buvo sumokėta vos 34 000 rublių (apie 550 eurų).
„Pasirodo visas tas dienas Ukrainoje aš praleidau už dyka“, – sakė vyras.
