Paskutiniu metu politinių kalinių sukilimams skiriama nemažai dėmesio. Apie pasipriešinimą Gulago sistemai savo istorinės dokumentikos knygoje „Gulago bėgliai“ rašo Žilvinė Petrauskaitė, apie sukilimus lageriuose savo knygoje „Gulago partizanai“ pasakoja Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė, o šiemet, minint 70-ąsias Kengyro sukilimo metines, knygą „Sukilimas Kazachstano stepėje. Kengyro politinių kalinių atsiminimai“ šiai temai paskyrė Valdas Selenis, Violeta Jasinskienė bei Linas Jašinauskas. Tai itin reikšminga, turint omenyje, jog Gulago-Kengyro, Vorkutos, Norilsko sukilimų gyvųjų liudininkų greitai nebeliks.
Sukilimas Sibiro šiaurėje
Vienas iš šiauriausių Gulago sukilimų – Norilsko sukilimas, kuris tęsėsi nuo 1953 m. gegužės 26 d. iki rugpjūčio 4 d. Sukilimas kilo Gorlago lageryje, kuris buvo Norilsko lagerių grupės dalimi. Šiame lageryje kalėjo politiniai kaliniai, dalyvavę įvairiose pasipriešinimo sovietų okupacijai formose iš Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos, Čekoslovakijos ir kitų šalių. Skaičiuojama, jog iš 30-40 tūkst. kalinių lietuvių lageryje buvo apie 2 tūkstančius.
Sukilimą lageryje sukėlė Gorlago sargybos viršininko žiaurumas, kuomet gyvenamojoje kalinių zonoje jis ėmė šaudyti į kalinius 5 pašaudamas mirtinai, o dar 7 sužeisdamas. Tą pačią dieną darbo zonoje buvusi kalinių pamaina atsisakė grįžti į gyvenamąją zoną ir išreikšdami savo gedulą iškėlė juodas vėliavas. Neilgai trukus sukilimas pasklido po visus Gorlago lagerio skyrius, sukilėliai išvarė sargybinius, prižiūrėtojus, tarnautojus ir įvedė savo tvarką. Pagrindinis sukilėlių reikalavimas – sušvelninti režimą ir nuimti grotas nuo langų, numerius – nuo kalinių drabužių, sutrumpinti darbo dieną iki 8 valandų, neriboti susirašinėjimo, leisti susitikti su artimaisiais ir peržiūrėti pačias kalinių bylas.
Neilgai trukus į lagerį atvyko komisija, kuri imitavo, jog derasi su sukilėliais dėl sąlygų sušvelninimo. Iš tikrųjų komisija tiesiog bandė išlošti laiko, jog kariuomenė spėtų pasirengti sukilimo numalšinimui. Tikslių skaičių, kiek aukų pareikalavo sukilimo numalšinimas, nėra iki šiol. Remiantis įvairiais duomenimis, žuvusiųjų kalinių skaičius galėjo siekti 200-300 žmonių, sužeistųjų buvo kur kas daugiau. Visgi kaliniams pavyko pasiekti reikšmingų pokyčių – Gorlago režimas iš tiesų sušvelnėjo, o 1954 m. lageris buvo likviduotas.
Nepakeliamos Vorkutos lagerio sąlygos
Vienas žinomiausių Gulago sistemos lagerių – Vorkuta, įkurtas už Šiaurės poliarinio rato, Komijos krašte. Nuo 1939 m. dėl bado, šalčių, ligų, nepakeliamų darbo sąlygų lageryje mirė milžiniški kalinių skaičiai. Nuo pat lagerio veikimo pradžios, kuomet pagrindinis kalinių darbas buvo tiesti Šiaurės Pečioros geležinkelį į Vorkutą, magistralė buvo pažymėta masiniais kapais. Amžininkai prisimena, jog geležinkelio pylimai buvo sutvirtinami lavonais.
Nenuostabu, jog kaliniai geresnių gyvenimo sąlygų šiame lageryje siekė ne kartą – sukilimai čia vyko 1942 m., 1948 m. Vis dėlto pats ryškiausias iš sukilimų įvyko 1953 m. Rečlage. Šiandien jis žinomas būtent Vorkutos sukilimo vardu. 1953 m. birželį kaliniai vienoje iš Rečlago šachtų atsisakė kasti anglis, jeigu jiems nebus pradėtos teikti amnestijos. Kalinių, atsisakančių eiti į darbą, skaičius nuolat augo, o kalėjimo valdžia kaip atsaką pažadėjo įvesti trumpesnę 9 valandų darbo dieną, panaikinti kalinių numeraciją, neriboti susitikimų ir susirašinėjimų su artimaisiais. Visgi kalinius įtikinti buvo sunku, sukilėlių skaičius augo milžiniškais tempais, o tų pačių metų liepos 26 d. jie užėmė Rečlago izoliatorių, iš kurio išlaisvino 77 asmenis.
Atvykus komisijai, kuri išklausė kalinių pageidavimus, sukilimas buvo numalšintas be kariuomenės įsikišimo, bet kitame Vorkutos krante buvo pralietas sukilėlių kraujas. Čia per vietinį lagerio radiją kaliniams buvo siūloma nutraukti neramumus, bet kaliniai atsakė suformuodami akliną užkardą iš 400 kalinių gyvenamojoje zonoje. Lagerio valdžios atsakas – šūviai paleisti į užkardą. Sukilimo malšinimo metu žuvo apie 60 kalinių. Po sukilimo kalinių gyvenimo sąlygos pagėrėjo: įrengtos naujos patalpos, kuriose kaliniai galėjo susitikti su artimaisiais, jiems leista susirašinėti, panaikintas nurodymas nešioti numerius.
Sukilimas Kazachstano stepėje
Dabartinėje Kazachstano Respublikoje veikęs Kengyro lageris buvo sukurtas kalinti japonų karo belaisvius, bet sovietų valdžia pakankamai greitai užpildė jį įvairių tautybių kaliniais. Kengyro lageryje kalėjo ne tik politiniai, bet ir kriminaliniai kaliniai. Šis lageris žinomas ne tik dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų, bet ir 40 dienų trukusio sukilimo, kuris nusinešė didžiausią sukilėlių gyvybių skaičių.
1954 m. gegužės 16 d. siekdami geresnių sąlygų politiniai kaliniai susitarė su kriminaliniais kaliniais siekti bendro tikslo drauge. Tuo tarpu lagerio administracija šias dvi kalinių grupes siekė supriešinti. Prižiūrėtojai ėmė šaudyti į kriminalinius kalinius, bandžiusius patekti į kalėjimo moterų zoną ir ten pasislėpti. Kalėjimo prižiūrėtojai ėmė naudoti fizinę jėgą prieš moteris kalines ir bandė smurtu apkaltinti kriminalinius kalinius, tačiau politinių ir kriminalinių kalinių supriešinti nepavyko. Kaliniai užėmė kalėjimo teritoriją, sugriovė viduje buvusias užtvaras, statė barikadas, paleido prieš tai sulaikytus sukilimo vadus. Kaliniai įkūrė „Kengyro respubliką“ ir palaikė kalėjime savo tvarką ir drausmę.
Su sukilėliais derėtis atvyko visos Gulago sistemos viršininkas I. Dolgich, bet susitarimas pasiektas nebuvo. Sukilimą žiauriai numalšino kariuomenė, į lagerio teritoriją iš šalia esančio Karagandos miesto atvyko net tankai. Nors žuvusiųjų duomenys iki šiol yra įslaptinti, skaičiuojama, jog žuvo ir buvo sužeista daugiau nei 700 kalinių, tarp kurių buvo ir lietuvių.
Šis sukilimas reikšmingas buvo tuo, kad stipriai prisidėjo prie Gulago sistemos griūties.
