Apie tai, pagalbą ligoninėms per pandemijos piką, vakcinaciją, darbą su migrantais ir savanorystę – interviu su 103-ąjį gimtadienį švenčiančio Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generaline sekretore Kristina Meide.
Vadovauti Lietuvos Raudonajam Kryžiui atėjote 2020-ųjų pabaigoje, pačiame pandemijos įkarštyje. Nors iššūkių buvo daugiau, ko gero, pirmasis, su kuriuo susidūrėte, buvo pandemija. Tuo metu Lietuvoje siautė antroji pandemijos banga. Kada buvo pasiektas lūžis, kai valstybei prireikė Raudonojo Kryžiaus pagalbos kovoje su COVID-19?
Dirbti atėjau gruodžio 1-ąją. Pirmą savaitę viešojoje erdvėje pasirodė ligoninių pagalbos prašymų – trūko rankų, jų darbuotojai ir personalas buvo arba saviizoliacijoje, arba sergantys. Tuo metu nebuvo vakcinų, situacija buvo bloga, pats pandemijos pikas.
Raudonasis Kryžius turi savo misiją – pirmasis padėti krizėje, esame valstybės pagalbininkai visokiose nelaimėse ir krizėse. Skambinome į ligonines ir savo pagalbą pasiūlėme patys. Atsiliepė kelios didžiosios ligoninės, kurioms tuo metu pagalbos labiausiai reikėjo.
Dirbti pradėjome su Santaros klinikomis Vilniuje, kur savanorių surinkome greičiausiai. Iki šios dienos jaudina prisiminimai, kai per tris dienas atsiliepė 1300 savanorių, galėjusių dirbti ligoninėse ir per šventes.
Nuosekliai pradėjome mažesniu savanorių skaičiumi, paskui augome, daugėjo ir vietų, kur galėjome padėti. Jei gerai atsimenu, 500 savanorių buvo didžiausias skaičius, kuris dirbo ligoninėse ir globos namuose. Globos namai su pagalbos šauksmu prisijungė vėliau.
Šiuo metu Raudonasis kryžius bendradarbiauja su Antakalnio poliklinika, savanoriai bendrauja su senjorais ir ragina juos skiepytis. Senjorų vakcinacija yra šioks toks probleminis klausimas – pačių vyriausiųjų gyventojų skiepijimosi tempai, palyginus su jaunesnėmis amžiaus grupėmis, atsilieka. Pavyzdžiui, vyresnių nei 80 m. amžiaus gyventojų yra paskiepyta 72 proc., kai 70–74 m. amžiaus grupėje – 86,2 proc. Ką girdite iš senjorų kodėl vis dar yra prieš vakcinas nusiteikusių senjorų?
Istorijos labai įvairios. Dažniausiai taip elgtis pataria vaikai. Nors statistikos suvedusi neturiu, antra priežastis – žmonės turi daug gretutinių ligų ir bijo vakcinos šalutinių poveikių, mano, kad jie gali pabloginti jų sveikatą. Iš esmės, tai yra pagrindinės priežastys.
Skatinant senjorus vakcinuotis, imtasi įvairių priemonių. Juos skiepyti į namus vyko mobilios komandos, aktyviai kalbėta, kad virusas pavojingiausias rizikos grupėms, tarp jų ir senjorams. Galiausiai ištrauktas 100 eurų išmokos pasiskiepijusiems senjorams koziris. Tačiau vakcinacijos rodiklis vis tiek atsilieka. Kaip manote, kokių dar turime kozirių?
Manau, kad šeimos gydytojas yra labai svarbus asmuo, senyvo amžiaus žmogui priimant sprendimą. Tai yra tas žmogus, kuris seka jo istoriją, juo pacientas pasitiki. Jeigu gydytojai turėtų laiko ir galėtų daugiau kalbėti su savo pacientais, galbūt šį rodiklį galėtume padidinti.
Laiko turi jūsų savanoriai, kalbasi su senjorais. Grįžtant prie darbo su Antakalnio poliklinika, kiek senjorų savanoriams pavyko įtikinti skiepytis tiesiog su jais pasišnekėjus?
Skaičius tikrai labai gražus – 190 senjorų. Mėgstu sakyti, kad tai 190 išgelbėtų gyvybių. Pokytis visai reikšmingas – pakankamai nemažą procentą įkalbinome bent jau ateiti pasikalbėti arba atvykti vakcinuotis.
Su pandemija gyvename jau beveik dvejus metus, atrodo, pradedame susigyventi. Tačiau pernai Lietuvą užklupo kita krizė – Baltarusija ėmė vykdyti hibridinę ataką, jai pasitelkė gyvus žmones. Lietuvos Raudonasis Kryžius pagalbą migrantams teikia nuo 1996-ųjų. Kas keitėsi organizacijos viduje, pernai prasidėjus krizei?
Pirmiausia keitėsi srautai. Gerai paminėjote, kad daug metų su tuo dirbame ir gerai išmanome teisinę bazę, integraciją, bet visgi kasmet prisiliesdavome prie 150–200 žmonių likimų. Raudonasis Kryžius ir valstybė nebuvo pasirengusi tokiam žmonių antplūdžiui, su kuriuo susidūrėme praėjusiais metais. Per porą mėnesių keturi tūkstančiai migrantų atsirado Lietuvoje, tai buvo tikrai didžiulis iššūkis visiems.
Pradžioje buvo daug iššūkių. Neturėjome, kur migrantų apgyvendinti, kai kurie buvo basi, be drabužių, be maisto, su kūdikiais ant rankų. Nebuvo nei sauskelnių, nei košelių, tyrelių, nei pieno mišinių, drabužių. Dažniausiai žmonės turėjo tai, ką turėjo ant savęs.
Prisimenant pačią pradžią, žmonės gyveno 35 vietose, sąlygos ten buvo labai įvairios. Reikėjo suremti pečius nevyriausybininkams tol, kol valstybė susistygavo procesus, apgyvendino migrantus stovyklose, kur buvo užtikrintos visos paslaugos – nuo maitinimo iki medicininės priežiūros.
Pradžioje mūsų pagalbos labai reikėjo. Paskaičiavome, kad praėjusiais metais vien Raudonasis Kryžius valstybei padėjo už daugiau nei 500 tūkst., įskaitant pagalbą apranga, maistu, medicininėmis priemonėmis.
Dėl valstybės elgesio su migrantais Lietuvai teko kritikos. Pavyzdžiui, Seimo kontrolierius išplatino ataskaitą dėl tarptautinės konvencijos prieš kankinimus pažeidimo, susirūpinimą išreiškė ir Europos Taryba. Kaip manote, kur buvo padarytos esminės klaidos?
Šalis buvo pasiruošusi apgyvendinti kelis šimtus žmonių, o per porą mėnesių šalyje atsirado virš keturių tūkstančių. Suprantama, kad tokį kiekį apgyvendinti ir skirti dėmesį visiems būtiniausiems dalykams kaip stogui, maistui, medicininei priežiūrai, yra didelis iššūkis. Suprantu, kad valstybė dėliojosi prioritetus ir pradžioje svarbiausia buvo suteikti stogą virš galvos, o tik tada rūpintis kitais dalykais.
Šiandien atsisukus atgal, galima sakyti, kad kažką padaryti buvo galima greičiau, o ko nespėjo, darbus perduoti nevyriausybininkams ar kitoms ministerijoms. Užėmė laiko pirmąją krizę įveikti, kada visi žmonės gavo stogą virš galvos, miegojo sausose lovose ir bent kartą per dieną gavo karštą maistą. Tai buvo pirmieji prioritetai, kurių neįgyvendinome per dieną. Tokį kiekį žmonių apgyvendinti ir pamaitinti – buvo iššūkis. Etapas po etapo dabar žmonės turi medicininę priežiūrą, gydytojų komandas, socialinius darbuotojus.
Dar šiandien negaliu pasakyti, kad viskas ten yra gerai. Trūksta užimtumo. Organizuojame, ką galime, bet yra daug žmonių, kurie neturi, ką veikti. Kiek bedarytume, manau, kad dar nepakankama. Jų nuotaikos nėra labai geros, jiems reikia psichologo pagalbos.
Tačiau daug padaryta – pasirūpinti tokiu kiekiu žmonių, įrengti stovyklas, sudaryti paslaugų infrastruktūrą – buvo didžiulis iššūkis. Neabejoju, kad sekantį kartą, jei taip atsitiktų, būtume geriau pasirengę. Tačiau tai atsitiko pirmą kartą.
Net organizacijos viduje pasikalbame, kad jei kas nors prieš metus būtų pasakęs, su kokia krize Lietuvai ir mums teks dorotis – nebūtume patikėję. Tokios krizės negalėjome įsivaizduoti. Su ministerijomis ir savo viduje esame padarę pamokų peržiūrą. Galėtume rasti dalykų, ką būtų buvę galima padaryti greičiau, bet šiandien esame tikrai stipresni ir geriau pasiruošę, jei tai vėl atsitiktų.
Ką turite omenyje sakydama, kad trūksta migrantų užimtumo? Norėtumėte aktyvesnio valstybės įsitraukimo ar svarstote, kaip Raudonasis Kryžius galėtų pagerinti situaciją?
Bendradarbiavimas vyksta, ne tik Raudonasis Kryžius, bet ir kitos nevyriausybinės organizacijos prie to prisideda. Didžiausia bėda, ko kai kur trūktų – vietos veikloms. Sprendimų ieškome stovyklose, kartu su stovyklų vadovais. Tai sprendžiama.
Taip pat minėjote, kad migrantams yra reikalinga psichologinė pagalba. Kuo skundžiasi šie žmonės?
Žmonės turėjo visai kitokius lūkesčius, yra uždaryti, negali išeiti iš teritorijos, ateitis yra neapibrėžta. Jie taip pat nežino, kokie laukia sprendimai, likimas. Normalu, kad bet koks žmogus patirtų psichologinę įtampą ir situacija nebūtų gera.
Ten, kur situacija tikrai yra bloga, stebime, stengiamės pagalbą užtikrinti tiek su nevyriausybinėmis organizacijomis, tiek su stovyklomis deriname psichologų pagalbą.
Psichologų tikrai trūksta, bet yra dar viena bėda. Ne visi žmonės kalba angliškai. Kartais reikia vertėjų, o jų skaičius yra ribotas, todėl reikia rezervuoti laiką, o paslaugų negali suteikti tiek, koks yra jų poreikis.
Su kokiais fiziniais negalavimais, jūsų žiniomis, dažniausiai susiduria migrantai ir ar medicininės pagalbos pakanka?
Elementarūs poreikiai – skauda dantį, galvą, peršalimas. Tai kasdieniniai poreikiai. Yra žmonių, turinčių lėtinius susirgimus – jie atvyko su tam tikromis ligomis, kartais reikalinga stebėsena, gydymas. Yra žmonių su negalia. Poreikiai yra labai įvairūs.
Džiaugiuosi, kad gydytojų punktai su kasdienine pagalba yra tokio dydžio stovyklose, gerai, kad atvyksta mobilios gydytojų komandos.
Vis dėlto manau, kad pagalba turėtų būti nuolatinė, nes žmonių skaičiai stovyklose yra didžiuliai. Jeigu stovykloje apgyvendinti 700 žmonių, kažkam tikrai skaudės dantį, galvą ar atsiras peršalimo simptomai.
Kai kuriose migrantų stovyklose migrantams per mėnesį mokama 77 eurų išmoka. Už šiuos pinigus mėnesį žmogus turi prasimaitinti mėnesį. Ką girdite iš migrantų, kaip jie vertina šią sumą?
Negaliu pasakyti. Padedame su Maisto banku, jis atveža dalį maisto produktų.
Žinoma, jeigu paklaustumėte, žmonės visad sakytų, kad norėtų ir geresnių, ir brangesnių, ir daugiau produktų. Vis dėlto didelių nusiskundimų neturime, žmonės išmoksta už šią sumą gyventi ir pakankamai kūrybiškai tai daro.
Pastaruoju metu savo socialinių tinklų burbule matau nemažai savanoriauti pradėjusių žmonių, atrodo, kad savanorystė pasidarė savotiškai madinga veikla, ypatingai pandemijos ir migrantų krizės metu. Ką pastebite jūs, kaip keičiasi norinčių savanoriauti srautai?
Neabejoju, kad sunkūs metai, kai susidūrėme su pandemija, migracija ir stringančia vakcinacija, įtraukė būrį pilietiškų žmonių, kurie negalėjo sėdėti ramiai. Savanoriai sako, kad padėti ateina tada, kai labai reikia, bet vėliau nebegali sustoti. Atėjus savanoriauti apima prasmingumo jausmas – per kelias valandas padarai kažką labai naudingo savo miestui, ligoninei, žmonėms.
Esame labai dėkingi, kad pavyksta pritraukti pilietiškus žmones ir jų rankomis, kaip organizacija, padarome ką nors gero. Iš kitos pusės, ir patį žmogų apima begalinis pasitenkinimo jausmas, kai kelias valandas praleidai prasmingai. Nežinau, ar tai yra mada. Greičiausiai prasmė, to šiandien ieško žmogus ir tai randa savanorystėje.
Savanorių skaičius tikrai išaugo. Man atėjus į Raudonąjį Kryžių, 2020 m. gruodį, turėjome apie 500 savanorių, o šiandien turime 3,5 tūkst. skaičius išaugo daug kartų.
Esame dėkingi žmonėms, kurie aukoja savo laiką, jį atimdami iš savęs, iš savo šeimų, vaikų, pomėgių, poilsio. Dažniausiai tai yra dirbantys žmonės, po savo kasdieninių įsipareigojimų, darbų, jie aukoja savo laiką kitų gerovei.
Minėjote, kad augo ir savanorių paklausa. O kaip keitėsi žmonių, kuriems padėjote, požiūris į savanorius?
Mums reikėjo praeiti evoliuciją. Nebuvo bendradarbiavimo patirties. Atsimenu startą su Santaros klinikomis – turėjome pasakoti, kas yra savanoriai, kad jie yra dirbantys ir pilietiški žmonės. Ligoninė žiūrėjo atsargiai, juk tai gydymo įstaiga, dirba su pacientais. Atsimenu, kad pradėjome tartis dėl labai mažų funkcijų – iš taško A į tašką B nunešti tyrimus. Kai savanoriai parodė, kokie yra atsakingi, funkcijų ratas plėtėsi. Padėdavome nuvežti pacientus, mūsų savanorių būrys žinojo visą ligoninę. Taip galėjome suteikti daug pagalbos.
Galėčiau patvirtinti, kad bendradarbiavimui, kuris yra šiandien, reikėjo laiko. Reikėjo laiko pažinti vieniems kitus ir sužinoti, kokias funkcijas savanoriai gali atlikti.
Šiandien startuotume labai greitai, žinotume, kaip galime padėti. Jeigu šiandien mūsų vėl prireiktų, būtume kitaip pasirengę.
Ką reikia žinoti svarstantiems tapti savanoriu?
Tapti savanoriu nėra sunku. Raudonojo Kryžiaus puslapyje yra savanorystės laukelis. Skatinu kreiptis žmones, norinčius atiduoti savo laiką geriems darbams.
Yra įvairios programos, įvairios veiklos. Šnekame su kiekvienu būsimu savanoriu apie tai, kas jam būtų įdomu, ką jis norėtų daryti ir atrandame veiklas. Yra žmonės, kurie turi šeimą, darbą ir savanoriauti negali kasdien, tad gali būti rezerviniai savanoriai. Turime rezervinių savanorių būrį, kurie gali ateiti į pagalbą tik prireikus.
Kviečiu užeiti į mūsų puslapį ir registruotis.
Dėkoju už pokalbį!
Gerbiamoji, tą pat jaučia didžioji dauguma Lietuvos gyventojų. Ir jais niekas nesirūpina, na nebent pabando pasikarti ir nepavyksta. O kas dėl migrantų, lai nesiskundžia. Visi žino ir jie patys pripažįsta, kad ne Lietuva buvo jų tikslas ir jie nėra bėgantys nuo karo ir bado. Visi bando prasiveržti prie "auksinio kiaušinio" t.y. Vokietijos pašalpų sistemos. Jiems ne psichologų reikia, o prokurorų - bausti kaip nusikaltėlius pažeidusius Lietuvos įstatymus. Jei jau svetimo GP panaudojimas, norint nusipirkti kažkokį daiktą, ne pavogti, o nusipirkti yra baudžiamas, tai nelegalus sienos kirtimas turėtų būti didesnis nusikaltimas. Ar aš klystu, paneikite.
