Pastarosios karinės nesėkmės, tokios kaip mišrios oro grupės sunaikinimas virš Briansko srities gegužės 13 d. ir Rusijos sukarintos grupės įsiveržimas į Belgorodo sritį gegužės 22 d., sustiprino šiuos skirtumus, nes oficialios versijos labai nukrypo nuo realybės.
Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui įstrigo pseudoistoriniai Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, egzistavimo neigimai ir jis vis dar kaip užsuktas tikina, kad „speciali karinė operacija“ vyksta pagal planą. Taigi, jį sekdami kiti stengiasi skatinti veiksmingus karo diskursus.
Plačiausią pasakojimą sukūrė ilgametis Rusijos saugumo tarybos sekretorius ir vienas artimiausių Putino leitenantų Nikolajus Patruševas. Patruševas piešia platų geopolitinį Rusijos egzistencinės kovos su priešiškais Vakarais paveikslą. Prie šio pasakojimo jis prideda nesuvokiamų detalių, tokių kaip „radioaktyvusis debesis“, keliaujantis į Europą iš Ukrainos, kur tariamai buvo sunaikinta nusodrinto urano amunicijos saugykla, arba neišvengiamą Jungtinių Valstijų sunaikinimą sprogus Jeloustouno superugnikalniui.
Patruševo žiaurus antiamerikietiškumas įgavo patrauklumo globaliuose pietuose, kaip parodė jo pirmininkavimas praėjusią savaitę vykusiame nacionalinio saugumo patarėjų ir specialiųjų tarnybų vadovų iš 101 valstybės susitikimui.
Šio reginio pikas buvo Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovo Sergejaus Naryškino kalba, kurioje jis patarė „anglosaksams“ grįžti pas seną draugą velnią.
Kitas prisidėjęs prie šio įspūdingo pasakojimo yra Dmitrijus Medvedevas, pažemintas iš ministro pirmininko į Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotoją, kuriam buvo palanku pasinaudoti praėjusios savaitės vizito Vietname proga pagrasinti branduolinio ginklo panaudojimu prieš Ukrainą.
Palyginti su šiais drąsiais geopolitinės vaizduotės skrydžiais, aukščiausių Rusijos karinių pajėgų pasakojimas atrodo nuobodus ir sąmoningai netikras, įskaitant reguliarius pranešimus, kad buvo pataikyta į visus raketų atakų taikinius, ir teiginius, kad buvo perimtos kelios HIMARS raketos ir sunaikintos jų baterijos.
Rusijos pagrindinė žiniasklaida nuolat bando teigiamai pateikti šiuos sausus pranešimus, tačiau bandymai pristatyti dar kelių pastatų užgrobimą visiškai sugriautame Bakhmute kaip didelę strateginę sėkmę nieko nebeįtikina.
Oficiali greito Ukrainos karinio įsiveržimo į Belgorodo sritį sunaikinimo versija nukrypo nuo realybės, kad visiškai trūksta sienos gynybos, o vaizdo įrašas, kuriame generolas pulkininkas Aleksandras Lapinas vadovauja atakai prieš sunkiai ginkluotų „teroristų“ dalinius toli gražu nebuvo įkvėpiantis.
Rusijos vadovybė negali išsklaidyti plačiai paplitusio nerimo dėl artėjančio Ukrainos puolimo, tačiau pasakoja nusibodusias istorijas, kad JAV laboratorijos Ukrainoje kuria biologinius ginklus
Pats baisiausias iš visų oficialių neigimų dėl karo pasėkmių yra visiškas informacijos apie Rusijos aukas trūkumas, tiriamieji žurnalistai rado 24 000 žuvusių karių pavardes, o tai net nesiekia pusės visų manomų aukų.
Šis melagingas slaptumas prieštarauja Wagnerio grupės vadovo Jevgenijaus Prigožino aiškinimui, kad mūšyje dėl Bakhmuto jo kariuomenės nuostoliai siekė 20 000, iš kurių pusė, kaip pranešama, buvo užverbuoti nuteistieji.
Prigožinas pristato save, kaip tą, kuris, skirtingai nei Putinas, išties kariauja. Jis šiurkščiai apibūdina niūrią tikrovę, bei pasirinktinai sąžiningai pripažįsta Rusijos nesėkmes.
Jo griežta kritika karinės biurokratijos nekompetencijai yra gana asmeniška, nukreipta į gynybos ministrą Sergejų Šoigu ir Generalinio štabo viršininką Valerijų Gerasimovą jis reikalaujant juos pakeisti generolu Michailu Mizincevu ir generolu Sergejumi Surovikinu. Prigožinas taip pat smerkė klastingą elitą, kuris išreiškia tik tariamą paramą „specialiajai karinei operacijai“ ir iš tikrųjų sabotuoja jos vykdymą.
Ryškiausia figūra tarp šių elito žmonių yra ministras pirmininkas Michailas Mišustinas, kuris praeitą savaitę lankėsi Kinijoje ir nepritarė Vakarų sankcijoms, tačiau susilaikė nuo bet kokių komentarų apie karo trukmę ir pabaigą, o daugiausia dėmesio skyrė dvišaliams ekonominiams ryšiams.
Maskvos meras Sergejus Sobyaninas yra dar viena iškili tyliosios stovyklos figūra, visada per daug užsiėmusi didžiųjų miestų problemomis, pavyzdžiui, paukščių gripo epidemijos prevencija, karo ir taikos reikalais.
Igoris Sechinas, „Rosneft“ generalinis direktorius, kuris praeityje niekada nesidrovėjo įsitraukti į geopolitinius žaidimus, dingo iš viešosios erdvės.
Šie asmeniniai pasirinkimai iš esmės atitinka prieštaringus jausmus Rusijos visuomenėje, kur nerimas ir rezignacija užvaldo visas „aklo patriotizmo“ variacijas.
Vienas aiški nuotaika visuomenės nuomonės apklausose yra įsitikinimas, kad branduolinio ginklo panaudojimas prieš Ukrainą negali būti pateisinamas. Karui ateinant į Rusiją ir apšaudant Kremlių iš bepiločių orlaivių, o fronto linijos regionams, tokiems kaip Belgorodas ir Brianskas, besiruošiant didesniam įsiveržimui, Rusijos visuomenėje nevyksta nieko panašaus į „patriotinę mobilizaciją“.
Putino apsimetinėjimą, kad jis laiko tvirtą ranką ant vairo vis labiau diskredituoja jo nesugebėjimas pasiūlyti nuoseklaus karo pabaigos scenarijaus.
Strateginis „ilgo karo“ planas gali atitikti Kremliaus troškimą neribotam laikui pratęsti autokratinį režimą. Vis dėlto jis neatsako į „pergalės“ reikalavimus iš triukšmingos karo skleidžiančios aplinkos.
Lemiamas balsas melagingų pasakojimų ir niūrios tylos kakofonijoje Rusijoje iš tikrųjų priklauso Ukrainai, nes jos kontrpuolimas turi pralaužti ne tik apkasų linijas, bet ir gynybines apgaules bei neigimus.
