Pasak knygos „Ką jie mums padarė“ autorės, Vilniaus universiteto profesorės D. Gailienės gilinantis į lietuvių elgesį, būtina prisiminti, kad esame traumuota visuomenė. O traumos, pasak jos, keliauja iš kartos į kartą.
Trauma tęsiasi
„Mūsų visuomenė yra patyrusi labai sunkių traumų. <...> Ypač pirmas nepriklausomybės dešimtmetis – tai nuostolių ir traumų [laikotarpis]“, – diskusijoje „Valstybės ateities vizijos: kaip keičiasi mūsų svajonės apie Lietuvąׅ?“ dėstė psichologė.
Netektis, anot jos, Lietuvos visuomenę lydi iki šiol. Viena to priežasčių – visuomenės skilimas, dėl kurio kiekvienas lietuvis traumą išgyventi turi savarankiškai.
„Žmonių grupė gali patirti labai sunkių dalykų, bet, jeigu jie yra kultūriniame audinyje, jis juos saugo ir padeda sveikti. <...> Kai viskas sugriūna – visuomenė, kultūrinis audinys – tai žmogus lieka labai vienišas ir turi vaduotis pats“, – kalbėjo VU profesorė.
Psichologė paaiškino, kad kultūrinį audinį sudaro ideologija, pagalbos grupės, institucijos, teisėsauga, religija, tradicija.
Pasak Gailienės, lietuviai patyrė kultūrinę traumą. VU profesorė apibendrino, kas ją sukėlė, tai: visuomenės tvarkos sugriovimas, geriausių, labiausiai išsilavinusių žmonių ištrėmimas ar sunaikinimas.
„Ta netektis iki šiol mus liečia“, – kalbėjo D. Gailienė.
VU profesorė pabrėžė, jog lietuvius ypač traumavo antrasis okupantų vykdytas teroro etapas, kurį pavadino „visuomenės perdirbimu“. Jis esą dar labiau suskaldė visuomenę, o be to, nereikalavo didelių pastangų, nes lietuviai patys vieni kitus ir save cenzūravo.
„Šalia cenzūros atsirado savicenzūra. Žmonės gyveno nenormaliam režime, to nenormalumo nesuprasdami“, – dėstė ji.
Palikuonys – silpnesni psichologiškai
Kolektyvines traumas tirianti psichologė papasakojo apie ją labiausiai sukrėtusią tyrimo metu prieitą išvadą. Pasak jos, tiesiogiai okupacijos nepaliesti žmonės yra patyrę dar didesnį neigiamą psichologinį krūvį, nei gyvenę okupuotoje Lietuvoje.
„Nerepresuoti žmonės, antros, o ypač trečios kartos, yra silpnesni psichologiškai, negu represuoti. Čia ir prasideda visa paslaptis“, – teigė D. Gailienė.
Psichologė kalbėjo apie savo viziją Lietuvai ir jos žmonėms, bei atskleidė, koks lietuvių bruožas ją labiausiai erzina.
„Man labai nepatinka lietuvių jausmingumas. <...> Man norėtųsi, kad žmonės turėtų daugiau autoironijos“, – sakė ji.
VU profesorės teigimu, plataus masto karo Ukrainoje pradžia mūsų visuomenei sukėlė retraumavimą, nes visuomenės sąmonėje panašaus pobūdžio praeities traumos dar nėra išblėsusios.
„Mes neturime potrauminio laiko, trauma tęsiasi“, – tikino ji.
Dėl šios priežasties, anot Gailienės, lietuviai taip skaudžiai reagavo į pakartotinį Ukrainos užpuolimą, puolė siųsti pagalbą ir patys vykti padėti kariaujantiems ukrainiečiams.
