Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto mokslininkas, teisininkas dr. Johanas Baltrimas komentuoja, kad privaloma vakcinacija galima, kad nuo Covid-19 padėtų apsaugoti visuomenės sveikatą.
Privaloma vakcinacija žmogaus teisių nepažeis
Privalomas skiepijimas atrodo kiek kitaip, nei įprasta manyti. Fizinės jėgos prieš atsisakančius vakcinos asmenis niekas netaikytų – jiems tiesiog būtų sudaromi nepatogumai gyvenant be skiepo.
„Prievarta skiepyti žmones, priverčiant fiziškai – tokių siūlymų nėra ir turbūt nebus. Tai tikrai nebūtų suderinama nei su Konstitucija, nei su žmogaus teisėmis“, – sakė teisininkas.
Vis dėlto tam tikri apribojimai nesiskiepijantiems Lietuvoje galėtų būti įvesti. Tai – gana įprasta praktika.
Pavyzdžiui, J. Baltrimas vakciną lygino su leidimu pilnavertiškai užsiimti kokia nors veikla: „Ar Lietuvoje teisininko diplomas yra privalomas? Ne, bet jeigu nori būti teisėju, tada privalomas. Ar privalomas Lietuvoje vairuotojo pažymėjimas? Ne, bet jei nori vairuoti, tada jo reikia.“
Lietuva galėtų lygiuotis į kaimyninę Latviją, kur, panašu, greitai skiepytis privalės medikai, mokytojai ir valstybės tarnautojai. Priešingu atveju šalyje darbdaviai galės atleisti nevakcinuotus šių profesijų atstovus nuo šių metų rugsėjo 15 dienos.
Teisininkas įvertino, kad reikalavimas skiepytis tam tikrų profesijų atstovams, panašu, neprieštarauja žmogaus teisėms.
„Kai skiepytis privaloma tam tikroms visuomenės grupėms, kaip Latvijoje, tokios priemonės iš esmės su žmogaus teisių apsaugos standartais yra suderinamos. Tik reikia kalbėti apie bendrą mechanizmą, visas išimtis“, – pasakojo J. Baltrimas.
Nesiskiepijantiems gali grėsti baudos
Kalbėdamas apie privalomą skiepijimą, teisės mokslų daktaras rėmėsi Lietuvos įstatymais ir dalijosi teisminės praktikos pavyzdžiais.
Pavyzdžiui, Konstitucijos 53 straipsnis numato, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
„Pirmiausia, turime pareigą rūpintis žmonių sveikata. Dabar <...> aktualu ne tik valstybės rūpinimasis susirgusiais, bet ir prevencija. Skiepijimo paskirtis – ne tik apsaugoti pasiskiepijusį, bet ir bendrą visuomenės sveikatą. Reikalavimas skiepytis, kaip moralinė pareiga, grindžiamas poreikiu apsaugoti aplinkinius“, – komentavo jis.
Baudžiamajame kodekse (BK) netgi numatyta atsakomybė už kito asmens užkrėtimą pavojinga liga. Pagal BK 277 straipsnį, asmeniui, įspėtam dėl būtinų saugos priemonių ir vis tiek sukėlusiam pavojų kitam užsikrėsti pavojinga liga, gresia bauda, areštas arba laisvės apribojimas ar net atėmimas iki 1 metų.
„Įstatymų leidėjas gali numatyti atsakomybę už veiksmus, kurie daro žalą asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl tų veiksmų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta“, – vardijo J. Baltrimas.
Jeigu nenorima vakcinuotis be svarios priežasties – tai gali kelti žalą visuomenės, valstybės interesams. Tuomet vengimas skiepytis gali būti pripažintas kaip neteisėtas veiksmas, pridūrė VU Teisės fakulteto mokslininkas.
Vis dėlto Konstituciniam Teismui (KT) dar neteko nagrinėti bylų dėl sąmoningo nenoro skiepytis ir tokio elgesio padarinių. „Konstitucinio teismo jurisprudencijos šiuo klausimu dar nėra. Todėl užtikrintų išvadų dėl to, ką leidžia Konstitucija, šiuo metu negalime daryti. Galime tik prognozuoti tikėtiną KT poziciją“, – svarstė jis.
Tik aukšti politikai gali įvesti privalomus skiepus
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) panašų atvejį jau svarstė – 2016 m. išnagrinėjo bylą dėl draudimo į darželius leisti neskiepytus vaikus.
Buvo sprendžiama, ar sveikatos apsaugos ministras teisėtai reikalauja, kad vaikai, einantys į darželį, būtų skiepyti nuo tymų, raudonukės, poliomielito. Pasirodo, to reikalauti gali tik aukštesnis valdžios organas – Seimas.
„Teismas pripažino, kad tokia norma numato intervenciją į asmens teisę į privatumą, apriboja žmogaus teises. Tačiau nevertino, ar intervencija yra proporcinga, pagrįsta. <...> Intervencija buvo numatyta sveikatos apsaugos ministro akte, tačiau pagal Konstituciją žmogaus teisių ribojimai privalo būti numatyti Seimo priimtame įstatyme. Žmogaus teisių ribojimai negali būti numatyti žemesnio lygmens teisės akte. Dėl to sveikatos apsaugos ministro patvirtinta norma buvo neteisėta“, – dalinosi teisininkas.
Jo teigimu, čia slypi pavojus, galintis iškilti į paviršių ateityje. Remdamasis ankstesne patirtimi, LVAT gali nustatyti, kad reikalavimai skiepytis yra neteisėti, jei tokį įsakymą išleidžia Sveikatos apsaugos ministerija.
„Jeigu <...> draudimas dirbti tam tikrą darbą nepasiskiepijus bus numatytas ne Seimo priimtame įstatyme, o žemesnės galios akte, tada tokių ribojimų teisėtumas bus tikrinamas administraciniuose teismuose, o ne Konstituciniame teisme. Labai didelė tikimybė, kad administracinis teismas laikysis savo praktikos, suformuotos 2016 m. sprendime“, – svarstė J. Baltrimas.
Tarptautinėje byloje pripažino – valdžia gali reikalauti skiepo
Su privalomu vaikų skiepijimu susijusi byla nuskambėjo ir per visą Europą – 2021 m. balandį pasiekė Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Byloje figūravo Čekija, bet įsitraukė ir Prancūzija, Lenkija, Slovakija. Visos šios valstybės palaikė Čekijos poziciją dėl būtinų skiepų lankant vaikų darželį.
„EŽTT tyrė, ar Čekija teisėtai uždraudė tiems vaikams eiti į ugdymo įstaigas ir netgi paskyrė piniginę baudą tėvams <...> už tai, kad vaikai buvo neskiepijami“, – pasakojo J. Baltrimas.
Visgi teismas patvirtino, kad Čekija nepažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos, numatydama pareigą tėvams skiepyti į darželį einančius vaikus.
„EŽTT priėmė išsamiai motyvuotą sprendimą. <...> Teismas atkreipė dėmesį, kad nors skiepijimas buvo privalomas, niekas nebuvo skiepijamas jėga – prieš asmens valią“, – sakė VU Teisės fakulteto mokslininkas.
Be to, teismas pabrėžė, kad visuotinis skiepijimas yra optimaliausia priemonė kovoje prieš užkrečiamas ligas.
„Čekijos valdžios sprendimas reikalauti privalomai pasiskiepyti, šiuo atveju, buvo pagrįstas“, – komentavo pašnekovas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad kartais skiepai gali turėti šalutinių poveikių, būti žalingi nesiskiepijančiam asmeniui, sukelti rimtų neigiamų padarinių. Tačiau tokia rizika labai nedidelė. Be to, Čekija buvo įstatymuose įtvirtino galimybę už tai gauti žalos atlyginimą. Viską įvertinus, EŽTT pripažino, kad Čekijos valdžios pasirinktos priemonės buvo teisėtos, atitiko Europos žmogaus teisių konvenciją, apibendrino J. Baltrimas.
Pareiga skiepytis primena pareigą ginti tėvynę
Pagal teisės aktus reikalavimas skiepytis grindžiamas siekiu išvengti žalos tiek pačiam asmeniui, tiek aplinkiniams, sakė teisininkas J. Baltrimas.
Teisės mokslų daktaro nuomone, valstybei gali tekti atlyginti žalą, jeigu dėl visuomenės sveikatos pasiaukojusiam asmeniui kiltų šalutinis poveikis.
„Lietuvos įstatymai leidžia priteisti žalos atlyginimą pagal civilinio kodekso normas. Todėl, jei teismų praktika patvirtins šią poziciją, specialių įstatymų dėl žalos atlyginimo nereikėtų numatyti, Lietuvoje įsigaliojus privalomam skiepijimui“, – minėjo jis.
Tačiau skiepijimo negalima reikalauti, jei tai sukeltų pavojų žmonių sveikatai, pavyzdžiui, dėl alergijos vakcinos komponentams ar dėl turimų gretutinių ligų. Tokiai jautriai visuomenės grupei reikėtų sudaryti atskiras sąlygas, užtikrinančias saugumą. Vis dėl to tai yra daugiau pavieniai, išimtiniai atvejai, minėjo J. Baltrimas.
Galų gale, reikalavimą skiepytis galima gretinti su pareiga ginti ir saugoti tėvynę, jei ištiktų nelaimė.
„Mūsų Konstitucijai nėra svetimas reikalavimas dėl bendro gėrio rizikuoti savo sveikata ar net gyvybe. Ryškiausias to pavyzdys – pareiga ginti savo šalį karo atveju. Pandemija su tuo turi tam tikrų panašumų ir reikalavimas pasiskiepyti kai kurių profesijų atstovams gali būti konstituciškai pateisinamas viešuoju interesu,“ – apibendrino teisininkas.
Lietuvoje pasiskiepijo beveik pusė gyventojų
Naujienų portalas tv3.lt papildo, kad iki šiol Lietuvoje pasiskiepijo 48,4 proc. gyventojų. Tai sudaro daugiau nei 1 mln. 352 tūkst. gyventojų. Per praėjusią parą vakcinos dozę gavo 1 360 asmenų.
Pagal pilną planą Lietuvos mastu vakcinavosi 43,3 proc. asmenų, o dalinai – 5,1 proc.
Pagal pasiskiepijusių gyventojų skaičių pirmauja Neringos savivaldybė (87,8 proc.), antroje vietoje – Akmenės rajono savivaldybė (64,1 proc.). Nedaug atsilieka ir Alytaus rajono savivaldybė (62,3 proc.)
