Laidoje „Visi mes žmonės“ prisiminimais apie skaudžius Sausio įvykius dalijasi Algis Šalkauskas. Vyras nuo 1987 m. iki šiol dirba Vilniaus televizijos bokšte, o dabar eina Radijo, televizijos ir technologinės infrastruktūros priežiūros skyriaus vadovo pareigas.
1990 m. sausį A. Šalkausko darbo vieta buvo viršutinėje bokšto dalyje. Kaip teigia vyras, bokšto darbuotojai ne tik jautė, bet ir savo akimis matė, kad kariai ruošiasi bokšto apgulčiai.
„Labai gerai matėsi, kaip atvažiuoja tanketės, už bokšto teritorijos pasisukinėja, apsižvalgo“, – prisiminimais dalijosi A. Šalkauskas.
Anot jo, mažai kas jautė, kad viskas išsirutulios į kruvinus įvykius su aukomis.
„Tai labiau atrodė kaip gąsdinimas, kad neitume nepriklausomybės keliu. <...> Bendra atmosfera jautėsi, kad į kažką gali išsirutulioti. Bet ne į tokius įvykius“, – kalbėjo Televizijos bokšte tebedirbantis vyras.
Visą pokalbį su Algiu Šalkausku žiūrėkite Sausio 13-ąją, pirmadienį, 19:30 laidoje „Visi mes žmonės“ per TV3 televiziją!
Išėjo su gera nuotaika
Sausio 11 d., penktadienį, anot A. Šalkausko, darbuotojai bokštą paliko nesitikėdami, kad per savaitgalį gali nutikti kažkas pragaištingo.
„Mes išėjome galvodami, kad tikrai grįšime pirmadienį. <...> Tai mes išėjome pakilia nuotaika. Atsimenu ir oras buvo geras. Gražu, saulėta. Tikrai nesitikėjome, kad per savaitgalį gali kažkas įvykti“, – pasakojo vyras.
Tačiau savaitgalis kaip tik ir buvo tas laikas, kai priešas nusprendė smogti. Nors ir buvo laisvadienis, A. Šalkauskas su šeima sekė pagrindinę informaciją.
„Tuo metu aktualu buvo, kas vyksta, kas dedasi. Visi prie savo šilelių prilipę, klausėme, kas vyksta. Lygiai taip pat ir tą šeštadienį visą laiką sekėme“, – sakė pašnekovas.
A. Šalkauskas per televiziją išvydo diktorę Eglę Bučelytę, kuri sovietiniams desantininkams šturmuojant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, iš televizijos studijos komentavo įvykius iki visiško laidų transliacijos nutraukimo. Prieš kelias dienas kariai jau buvo užėmę Spaudos rūmus, dabar į jų rankas pateko ir šalies televizija bei radijas. Vyras žinojo, koks bus kitas priešo taikinys, sėdo su draugais į automobilį ir, lėkdami Laisvės prospektu, pasiekė Televizijos bokštą,
„Nebuvo tokios minties, kad kažkas gali neleisti. Tai buvo tarytum pareiga“, – paklaustas, ar šeima neprieštaravo, kad jis vyktų prie bokšto, atsakė A. Šalkauskas.
Gyvas žmonių žiedas neatlaikė tankų
Dar važiuodami automobiliu, A. Šalkauskas ir jo draugai pamatė prie bokšto artėjančius tankus ir tanketes. Pastatę mašiną, jie nuskubėjo prie bokšto.
Kaip prisimena įvykių liudininkas, iš pradžių niekas nieko blogo nesitikėjo. Tačiau, kai tankai pradėjo supti bokšto teritoriją, laužyti tvoras ir šaudyti, A. Šalkausko teigimu, prasidėjo chaosas.
„Žmonės bandė bokštą apjuosti, ginti, bet tokia jėga prieš techniką tu neatsilaikysi. Tas gyvas žiedas buvo suardytas, tankų, pėstininkų“, – pasakojo A. Šalkauskas.
Klyksmai, kulkos, šaudymas, riksmai, sužeistųjų nešimas, greitosios pagalbos sirenos – tokį košmarą prisimena A. Šalkauskas.
„Kažkoks bejėgiškumas, gyvenimo beprasmybė, kodėl tai vyksta. Yra kiti būdai, kitos priemonės, kam tos aukos, kam ta jėga naudojama. Tas nesuprantama“, – teigė pašnekovas.
Apie pusvalandį trukusi sumaištis baigėsi bokšto gynėjų išstūmimu iš teritorijos. Tankai apsupo aukščiausią šalies pastatą ir atsuko savo vamzdžius į išorę, kad niekas negalėtų patekti.
Žmonės, kurie tuo metu buvo bokšte
A. Šalkauskas svarsto, kad sovietų pajėgos ne veltui Vilniaus televizijos bokšto ir LRT pastato užėmimui pasirinko naktį iš šeštadienio į sekmadienį, kada objektuose mažiausiai darbuotojų, žmonių, saugančių ir ginančių pastatus.
Tą kruviną naktį Televizijos bokšte dirbo septyni žmonės: dvi moterys pačiame bokšto viršuje prižiūrėjo įrangą, siųstuvų skyriuje buvo keturi darbuotojai ir skyriaus vadovas.
Bokšto darbuotojai, pamatę pranešimus per televiziją, ėmė gesinti šviesas ir užbarikaduoti kiek įmanoma daugiau durų, kad į bokštą patekę kariai užtruktų kuo daugiau laiko.
Kariai į bokštą pateko išdaužę langus. Kaip prisimena siųstuvų skyriaus darbuotojai, kariams užtruko apie pusvalandį, kol jie rado būdų, kaip atrakinti užbarikaduotas duris ir surasti siųstuvų skyriuje esančius žmones.
Patekę į skyrių, kariai išrikiavo darbuotojus prie sienos, įsakė laukti komandos. Vėliau juos išleido ir liepė dingti.
„Jų baimė buvo, kad gali būti pats blogiausias scenarijus... Kad juos lauke gali pasivyti kulka“, – kolegų prisiminimus perteikė A. Šalkauskas.
Išvarę siųstuvų skyriaus darbuotojus, kariai norėjo pakilti į pačią bokšto viršūnę, kurioje dvi darbuotojos saugojo techniką. Galimam bokšto užėmimui darbuotojai ruošėsi, tad, norėdami apsunkinti užpuolikų dalią, išėmė liftų plokšteles, tad kariams į pačią pastato viršūnę teko lipti laiptais.
Po ilgų pastangų pasiekę viršūnę, kariai išvijo dvi čia dirbusias moteris. Jų tikslas buvo pasiektas – sovietų pajėgos šeimininkavo Televizijos bokšte.
Užėmimą atšventė audringai
Kaip ir kiekvienos savaitės pradžioje, pirmadienį, sausio 14 dieną, Vilniaus televizijos bokšto darbuotojai atėjo į darbą. Tačiau jų darbovietė buvo užimta sovietinių karių. Kaip prisimena A. Šalkauskas, bokšto komendantu buvo paskirtas su Televizijos bokštu susijusios įmonės darbuotojas, kuris ilgą laiką kolaboravo su sovietais, jis priešams ir perdavė bokšto planus. Pirmadienio rytas A. Šalkauskui ir jo kolegoms prasidėjo nuo politinės paskaitos.
„Trumpai pasakė: „politiką į šoną, eikite dirbti, kas nenorite, nedirbkite“. Tų dirbančių praktiškai neatsirado“, – pasakojo A. Šalkauskas.
Po agitacinės paskaitos, kaip prisimena A. Šalkauskas, smalsumo ir patriotiškumo įkvėptas, jis norėjo patekti į savo darbo vietą, pažiūrėti, ką bokšto užėmėjai daro su technika, jeigu pavyktų, kažką sugadinti, kad okupantų planas strigtų.
Kadangi liftas buvo sugadintas, A. Šalkauskas su kolega į pačią bokšto viršūnę lipo laiptais. Kaip prisimena, kiek tik buvo durų bokšte, visos jos buvo išlaužtos. Vėliau jie praėjo ir Televizijos bokšte esantį restoraną. Kaip prisimena pašnekovas, restorane buvo švęsta bokšto užėmimo pergalė, visi esantys maisto ir gėrimų resursai buvo išnaudoti.
„Palyginčiau su paauglių dideliu lėbavimu. Gerta, užkąsta, daug gerta, prisigerta ir palikta viskas išvartyta, išmėtyta“, – restorano vaizdą prisimena liudininkas.
Bokšto pirmajame aukšte vaizdas buvo ne ką geresnis – išdaužyti langai, kai kur uždengti brezentu. Kadangi buvo labai šalta, kaip prisimena A. Šalkauskas, kareiviai buvo susikūrę ir lauželius iš pirmajame aukšte esančių medinių baldų.
Pačiame bokšto viršuje A. Šalkauskas turėjo progos pakalbėti su pastatą užėmusiais kareiviais.
„Jų atsakymas toks tipinis, išdirbtas, kad mes esame apgauti, jus Landsbergis apgavo, baikite politikuoti, eikite dirbti. Jūsų niekas nepalaiko, jūs esate vienetai. Toks pasakymas ir paprasta veido išraiška tuo metu davė suprasti, kad mūsų nesuprato <...> Tie žmonės, kaip zombiai, vykdė komandas nieko nesuprasdami“ – prisiminė A. Šalkauskas.
Vyras pamelavo kareiviams, kad reikėtų išjungti įrangą, nes ji pavojinga ir gali užsidegti. Vėliau A. Šalkauskas iš savo kabineto paėmė bokšto schemas, kaip pats prisimena, kad galėtų trukdyti okupantams siųsti televizijos ir radijo programas.
Išmokė nepasiduoti
„Tų vaizdų ne vienas liko galvoje, tų epizodų, ištraukų nemažai. Bokšto užėmimas, šaudymai, žmonių klyksmai, langų dužimai, sužeistųjų nešimai. Tai iškart liko ir turbūt neišsitrins“, – sakė A. Šalkauskas.
Vyras teigia, kad apie sužeistuosius sužinojo ne kruvinąją naktį, o tik vėliau, iš televizijos ir radijo pranešimų. Kaip pats sako, ginti bokšto ėjo negalvodamas apie galimai gręsiančią mirtį.
„Tuo metu negalvojome ir nesitikėjome. Gal per jaunas buvau, gal per naivus. Čia juk ne 1917-ieji, čia ne 1940-ieji. Drąsiai visur ėjau, lindau, nesitikėjau, kad taip gali būti“, – tvirtino A. Šalkauskas.
Vyras tvirtino, kad Sausio įvykiai jį išmokė, kad ne visada tikslas yra lengvai pasiekiamas.
„Bet be kovos tikrai nieko nepasieksi“, – įsitikinęs A. Šalkauskas.
Visą laidą „Visi mes žmonės“ žiūrėkite pirmadienį 19.30 val. per TV3
