„Mano supratimu, tai yra rimti dalykai, o ne kažkokie taktiniai dalykai. Kadangi šitas žmogus yra priėjęs ribą, kuri, sakyčiau, yra už to brūkšnio, iki kurio mes manome, kad dar kažkaip galime galvoti, kad žmogus suklydo, kažkaip kažką ne taip sukalbėjo, kad jis dar gali kažkaip atsiprašyti ar atsitraukti“, – interviu laidoje „ELTA kampas“ sakė I. Šimonytė.
Todėl premjerę stebina Prezidentūros požiūris į R. Žemaitaitį ir, pasak jos, „smarkiai per laiką nukritę standartai“. Politikė prisimena šios kadencijos Seimo startą, kai šalies vadovas Gitanas Nausėda dėl buvusios Lauryno Kasčiūno narystės Lietuvos nacionaldemokratų partijoje atmetė tuomet pirmą kartą į krašto apsaugos ministrus siūlyto konservatoriaus kandidatūrą.
„Tuo metu jis (prezidentas – ELTA) labai nerimavo dėl partnerių reakcijos ir kažkokių tokių požiūrių, kaip čia gali būti, nes, prisimename, Lauryno gyvenime buvus epizodų, kurie tikrai jo nepuošia“, – kalbėjo ministrė pirmininkė.
„Tai, tiesą sakant, kur tas standartas pakeliui paklydo iki stadijos, kad žmogus, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas pažeidusiu priesaiką, nėra kažkas, kas yra už ribos, nėra kažkas, apie ką apskritai negalima kalbėti kaip veikiančios valdžios dalį – man tas yra nesuprantama“, – kritikos Prezidentūros pusėn negailėjo Vyriausybės vadovė.
Tuo metu komentuodama vis garsiau pasigirstančius raginimus apsvarstyti galimybes drąsiau skolintis gynybos reikmėms, konservatorė atkreipė dėmesį, jog tokių idėjų palaikytojai, anot jos, „mielai pamiršta“ realią įsiskolinimų kainą valstybei.
„Tai lengvabūdiškas požiūris – jis atrodo toks, tarsi mums skola tebekainuotų nulį. Skola nulio nebekainuoja, deja, skola kainuoja tikrus pinigus ir ta eilutė kiekvienais metais didėja, ji išspaudžia mūsų nacionalines išlaidas. Tai mes vis tiek turime tą augimą valdyti“, – tikino ji, neabejodama, kad po rinkimų neišvengiamai bus grįžta prie diskusijų dėl papildomų tvarių šaltinių krašto apsaugos finansavimui.
Antradienį posėdžiavo Valstybės gynimo taryba (VGT) ir po jos buvo ištransliuota gana pesimistiška žinutė – nesikeičiant sąlygoms, tiek finansavimo lygiui, tiek situacijai gynybos pramonės linijose, prezidento patarėjas informavo, kad kuriama Lietuvos kariuomenės divizija pasieks pilną operacinį pajėgumą 6 metais vėliau nei planuota. Jis įvardijo keletą priežasčių, bet pagrindinis akcentas – gynybos finansavimas. Kaip žinia, kitų metų biudžete numatoma 3,03 proc. nuo BVP, bet, matyt, tai, kad toks finansavimas yra nepakankamas divizijos planui, buvo aišku ir iki VGT posėdžio. Tai kodėl Vyriausybė nesiėmė ambicingesnio procento, kad atliepti tą poreikį?
Matote, bijau, kad net jeigu būtų 4, 5 ar 15 procentų ateinančiais metais, vargu, ar tai pakeistų tuos apribojimus, kurie yra objektyvūs. Pirmiausiai, apie ką mes kalbame – mes kalbame apie savo kariuomenės sunkinimą, apie tankus, apie pėstininkų kovos mašinas. Ir tikrai joks finansavimas 2025 metais neleis tų dalykų turėti 2025, 2026 ir 2027 metais.
Aš taip pasakysiu – matyt, mes prieš kiekvieną biudžetą turime tą pačią diskusiją su Prezidentūra ir Prezidentūra visada malonėja pasakyti, kad jiems atrodo, kad lėšų gynybai biudžete yra per mažai. Mes visą laiką laikėmės tokios nuostatos, kad suplanuojame tai, ką galime suplanuoti, o jeigu matysime, kad galimybės leis daugiau – taip, kaip šiais metais atsitiko, juk planuojamas gynybos biudžetas buvo gerokai mažesnis – matome, kad biudžeto vykdymas yra geresnis, skolinimosi limitas mums leidžia, todėl mes išnaudojame tą erdvę ir gynybos finansavimas šiais metais pasieks 3,2 proc. BVP. Tai to nebuvo planuota, bet taip atsitiko – ir taip atsitiko nebe pirmus metus (...).
Dabar, planuodama biudžetą, aš, vis dėlto, turiu jį planuoti, atsižvelgdama į visus apribojimus, įskaitant ir fiskalinės drausmės. Nėra jokia labai didelė paslaptis, kad šiuo metu esame sutarę dėl 3 proc. tvaraus finansavimo. Tam buvo patvirtinti sprendimai dėl Gynybos fondo, jie yra priimti, dėl jų buvo sutarta, nepaisant rinkiminių metų, ir tai yra labai gerai. Bet niekada nei aš, nei niekas, turbūt, labai smarkiai neslėpėme, kad turint didesnę ambiciją, reikės greičiausiai tartis ir papildomai – tiktai, turint minty, kad dabar mes esame rinkimų cikle, matyt, visa diskusija atrodo labai iracionali.
Labiau lenktynės, kas daugiau pasiūlys.
Mes girdime lenktynes, kas daugiau pasiūlys, girdime raudas, sakyčiau, šiek tiek veidmainiškas, kad per mažai. Puiku, kalbėkime apie didesnę ambiciją, tačiau mes turime kalbėti apie tą didesnę ambiciją taip pat galvodami, o kas turės sumokėti už tą didesnę ambiciją.
(...) Tas padarymas priklauso ne tik nuo to, kiek mes skirsime lėšų, bet ir nuo to, ką mes darysime tuo pačiu metu ir ką mes galėsime įsigyti už tas lėšas. Pavyzdžiui, tos pačios infrastruktūros, kurios reikia iš tikrųjų labai daug, taip pat ir divizijai – mes čia turime konkuruojančius tikslus. Mes, viena vertus, visus prioritetus esame paskyrę Vokietijos brigados infrastruktūrai. Tai yra didžiulė infrastruktūra, miestas iš esmės. To miesto pastatymui mes turėsime įdarbinti turbūt visus Lietuvoje esančius resursus. Ir bus labai didelis uždavinys ir labai didelė ambicija tuo pačiu metu kurti ir kitą infrastruktūrą. Tiesiog objektyviai yra sunku dėl tam tikrų esančių apribojimų. Ginkluotės gamyba jau yra atskira istorija, kadangi čia žinome, kad viskas yra per lėtai ir per vėlai. Tačiau kai kurie dalykai atsitiko kitaip, negu anksčiau buvo planuota. Pavyzdžiui, kodėl persislinko tie kalendoriai – ankstesniuose planuose oro gynyba buvo iškelta į kaži kur, į daug vėlesnius laikus. Pasikeitus ministrui, pasikeitus kariuomenės vadui, tam buvo duotas aiškus prioritetas – reiškiasi, tie dalykai iš laiko eilutės atsikėlė į dabar ir mes dabar pasirašinėjame tuos kontraktus dėl oro gynybos, kurie buvo numatyti kažkada. Tiesiog pasikeitė ir prioritetai.
Tai aš sakyčiau, kad ne taip reikėtų, turbūt, tą situaciją apibrėžti. Ambicija bet kuriuo atveju buvo didelė, ji išlieka didelė, ji priklauso nuo daug aplinkybių, kurios truputį yra už mūsų kontrolės ribų. Bet tam reikia labai gerai planuoti ir gerai tą situaciją stebėti, reaguoti į ją lanksčiai – taip, kaip darėme šiais metais ir praėjusiais metais. Ir tiesiog reikia suprasti – jeigu mes norime tą padaryti, tikrai nuoširdžiai norime tą padaryti kaip įmanoma greičiau, vis tiek reikės grįžti prie diskusijos, kaip užtikrinti dar didesnį krašto apsaugos finansavimą.
Dabar ypatingai iš ekspertų, verslo atstovų daugiau yra girdimas naratyvas apie papildomą skolinimąsi, nepaisant Mastrichto kriterijų. Iš esmės mintis yra paprasta – jeigu nesiskoliname, jeigu neperkame, gal kažkada kažką turėsime, bet veikiausiai per vėlai. Lenkija yra minima kaip vienas tų pavyzdžių. Galbūt kažkas pasakytų, kad Varšuvos požiūris yra neatsakingas fiskalinės drausmės prasme. Kiti galbūt pasakytų, kad Lietuvos požiūris yra neatsakingas, vertinant geopolitinę situaciją.
Vertinti neatsakingu požiūriu, kuris per ketverius metus daugiau nei padvigubino išlaidas gynybai ir pradėjo tuos projektus, apie kuriuos prieš keletą metų niekas iš viso nekalbėjo, pasiekė Vokietijos įsipareigojimą Lietuvoje dislokuoti brigadą... Reikia tiesiog suvokti mąstą visko, kas vyksta, ir kas turi būti padaryta. (...) Tai man atrodo, kad čia yra labai pragmatinis dalykas. Nes klausimas – na gerai, pasiskolinkime tų pinigų, ką su jais darysime? Vis tiek turime turėti realistinį planą kažkokią sutartį pasirašyti, kažkokį bent avansą sumokėti. Turi procesai būti bent tokioje stadijoje.
Antras dalykas – kuo skausmingiausia yra skola ir tai siūlytojai kažkaip mielai pamiršta – skola kainuoja pinigus. Ir kuo sparčiau mes skolą didiname, tuo sparčiau didėja tie pinigai, kuriuos reikia atidėti skolos aptarnavimui. Dabar jūs įsivaizduokite kokius 2026-2027 metus – tuometinis finansų ministras dėlioja biudžetą, jam reikia padėti 200 mln. eurų papildomų palūkanų mokėjimą. Jūs įsivaizduokite – už 200 mln. krašto apsaugai tikrai būtų ką padaryti, bet juos jau reikia tiesiog sumokėti kaip palūkanas todėl, kad tie pinigai jau yra išleisti. Tai lengvabūdiškas požiūris – jis atrodo toks, tarsi mums skola tebekainuotų nulį. Skola nulio nebekainuoja, deja, skola kainuoja tikrus pinigus ir ta eilutė kiekvienais metais didėja, ji išspaudžia mūsų nacionalines išlaidas. Tai mes vis tiek turime tą augimą valdyti. Ir aš suprantu, kad ir kaip nemalonu kalbėti apie tai, kad, vis dėlto, išlaidos, kurias mes preziumuojame ne laikinai, ne vienkartinai, ne čia ir dabar, ne vieniems metams, ne dėl krizės, ne dėl kažko, o dėl to, kad mums to reikės keletą metų iš eilės – jos, vis dėlto, turi būti paremtos kažkokiais tikrais pajamų šaltiniais.
Kalbėjote, po rinkimų vienaip ar kitaip reikės grįžti prie šitų klausimų. Prezidento patarėja minėjo, kad, matyt, ši Vyriausybė perduoda estafetę „ambicingesnei valdžiai“ dėl finansavimo gynybai. Gal tokia valdžia ateis ir daugiau sprendimų suras? (...)
Ištaškyti rezervus, prisiimti įsipareigojimus, kuriems nėra finansavimo šaltinių – tokių ambicingų valdžių mes savo istorijoje esame turėję (šypsosi). Paskui ta ambicija mums labai brangiai kainavo. Aš, kaip žmogus tam tikro vis tiek konservatyvaus požiūrio, dešiniosios ideologijos – aš manau, kad kiek ambicijų mes beturėtume, valstybė niekada nieko neturi, išskyrus mokesčių mokėtojų pinigus ir mokesčių mokėtojų sąskaita pasiimtas skolas. Ir aš suprantu, kad nemalonu su žmonėmis kalbėti apie tai, kad kainuoja dalykai – kaip ir viskas (...). Jeigu mes susitariame, kad kažką norime bendrai daryti ir padaryti daugiau, tai kažkaip ir turime už tai susimokėti, negalime visą laiką gyventi skolon. Dabar mes labai sau patogiai sakome – skola mūsų yra žema. Ji yra žemesnė negu 40 proc. Bet tokiais tempais, kaip bent jau kalbama retoriniu lygmeniu, mes prisuksime tą skaitliuką iki 60 proc. labai greitai. Ir patikėkite, aš tą žinau iš savo patirties ir ta mano patirtis nėra maloni – rinkos nėra labai draugiškos valstybėms – nesvarbu, kokia yra jų situacija konkrečiai tuo metu, kas joms skauda, kur yra didžiausios problemos. Jos paprašo už skolą susimokėti. Ir kada už tą skolą reikia susimokėti ir tau staiga skolos aptarnavimo išlaidos pradeda augti kartais, čia yra labai skausmingas dalykas. Mes pro tą esame praėję.
Aš daug girdėjau per rinkiminę kampaniją įsipareigojimų. Kas labiau mane stebina, kad tai yra ne tik gynyba, nes gynyba yra tik vienas iš elementų. Tuo pačiu metu turi būti visko daugiau ir švietime, ir sveikatos apsaugoje, ir keliams 7 mlrd. ar belekiek milijardų. Kaip visą tą galima padaryti – aš nuoširdžiai sakau, aš nežinau. Ir, tiesą sakant, mano gyvenimiška patirtis verčia mane manyti, kad nežino ir tie, kurie kalba (juokiasi).
Tai aš manau, kad po rinkimų mes pamatysime daug racionalesnę diskusiją, gali būti, kad vėl reikės atsisėsti ir diskutuoti apie tai, kaip spręsti bent jau papildomos ambicijos tvaraus krašto apsaugos finansavimo uždavinį. Aš suprantu, kad ateinanti valdžia, Prezidentūra, prezidento visa svita labai būtų norėjusi, kad visas gyvenimo problemas išspręstų šita Vyriausybė, kad jau paskui būtų galima tik džiaugtis. Bet taip nebūna.
Pereikime prie kitos aktualijos, vadinamojo „Foxpay“ skandalo. Kolegoms iš naujienų agentūros BNS praėjusią savaitę kalbėjote, išreiškėte tokią viltį, kad atsakymai iš teisėsaugos tarnybų gali atnešti daugiau aiškumo ir dėl buvusios ministrės Monikos Navickienės. Tie atsakymai penktadienį buvo – tarnybos poniai Navickienei klausimų ar pretenzijų neturi. Viskas, ar šioje istorijoje dedamas taškas?
Matote, aš suprantu oponentų norą šitą istoriją paversti politiniu skandalu. Bet, mano supratimu, tai yra kriminalinė byla, kaip ir daug visokiausių kriminalinių bylų, kur bandymas susieti su politika – jis yra akivaizdus. Bet aš to bandymo niekaip negaliu nei suprasti, nei pateisinti, kadangi niekas iš veikiančių politikų toje byloje nefigūruoja ir tą teisėsaugos institucijos pasakė. Tai pati byla yra sudėtinga byla, kaip ir visos tokio pobūdžio bylos, ir manau, kad užtruks laiko, kol bus išaiškintas kiekvieno asmens kaltės mastas ir dar eventualiai jis turės būti įvertintas taip pat ir teismo. Norėtųsi, kad tai atsitiktų greičiau, nes, turbūt, visą laiką žmonėms labiausiai įtampą kelia tas tarpas tarp pradinių teisėsaugos veiksmų ir galutinio teismo verdikto. Bet tokiose sudėtingose bylose visiškai suprantama, kad užtrunka ir patys procesai pakankamai ilgai. Galima pykti, galima piktintis, bet institucijos tiesiog turi atlikti savo darbą taip, kad byla galėtų keliauti į teismą.
Ko aš norėčiau ir, manau, ko ir teisėsauga, turbūt, norėtų – turint minty, kad bylų politizavimas, be pagrindo naudojimas kažkokioje politinėje retorikoje kartais suteikia konkurencinį pranašumą byloje esantiems įtariamiesiems, pavyzdžiui, aiškinant, kad kažkaip buvo jų atžvilgiu priimami kažkokie sprendimai ar atliekami kažkokie veiksmai dėl politinio spaudimo. Tai aš noriu pasakyti, kad visą šitą kadenciją tikrai laikėmės atokiai nuo teisėsaugos darbo. Teisėsauga galėjo dirbti savo darbą komfortiškai, be jokio politinio įsikišimo, visiškai nesvarbu, kieno atžvilgiu. Ir manau, kad teisėsauga savo darbą turi padaryti iki galo ir tada savo žodį pasakys teismai.
Sakote, kad politikai turėtų kuo mažiau kištis į šiuos reikalus. Prezidentūra nevengia komentuoti šito skandalo – prezidentas praėjusią savaitę kalbėjo, kad tai yra politinis skandalas, į tai reagavote. „Žinių radijui“ prezidento patarėja Irena Segalovičienė kartojo tas pačias mintis, kalbėjo apie, šiuo atveju, buvusios vienos iš konservatorių lyderių ryšius su „chebryte“. Iš to, ką kalbate (...), čia kritikuotinas Prezidentūros elgesys, jūsų akimis?
Žiūrėkite, turbūt keli dalykai čia yra ir tie kritikos lygiai yra keli. Yra kolegos politikai, daugiau Seimo politikai, kurie kritikuoja ar kelia kažkokias versijas ir teorijas, sakyčiau, šiek tiek pamiršdami savo kadencijos istorijas, greitųjų testų bylą, poną Žukauską iš Kauno AVPK ir visokiausius kitokius dalykus. Man atrodo, čia yra toks... Kaip pasakyti, juokiasi puodas, kad katilas juodas, ar kažkas iš tos serijos.
Prezidentūra, mano supratimu, tiesiog atvirai dalyvauja rinkiminėje kampanijoje (...). Aš ten atskirų pasisakymų tikrai nematau vertės komentuoti, nes manau, kad tie komentarai būtų tokio paties lygio, net jeigu ponią Navickienę kas nors Daukanto aikštėje akmenimis užmėtytų. Čia tiesiog yra tam tikra politinė laikysena, tam tikras bandymas supolitizuoti klausimą, kuris nėra politinis – ką ir teisėsaugos institucijos pasakė, kad Monikos Navickienės toje byloje nėra. Monika Navickienė padarė politinę klaidą, už kurią sumokėjo ir apsisprendė nebedalyvauti rinkimuose ir nebedalyvauti aktyvioje politikoje. O Prezidentūra toks vaizdas, kad bando visais būdais ištraukti Moniką Navickienę į aktyvią politiką tam, kad tai turėtų kažkokį galbūt šešėlį ar kažkokias pasekmes rinkiminėje kampanijoje.
Kaišo pagalius konservatoriams į ratus?
Žiūrėkite, aš tiesiog taip pasakysiu: man atrodo, kad deja, bet būti visiems lygiai teisingu prezidentui yra neįveikiama užduotis.
O jūs su ponia Navickiene bendravote po praėjusios savaitės? Žiniasklaidai buvo šiokių tokių iššūkių su ja susisiekti, paskui atsirado informacija, neva tai teisėsauga atėmė telefoną. Ar jūs kontaktavote?
Taip, aš su ja kalbėjau.
Jūs pakartojote – ponia Navickienė, kai pasitraukė iš ministrės pareigų, ji netrukus pasakė, kad į Seimą nekandidatuos. (...) Bet pasižiūrėjus bendriau į situaciją, po viso šito skandalo – kiek tai yra politinės istorijos, kiek nepolitinės, kas tuo naudojasi ar nesinaudoja – jūs įsivaizduotumėte, kad ponia Navickienė kažkokioje perspektyvoje galėtų grįžti į politinę areną?
Aš pasakysiu labai paprastai – Lietuvos istorijoje tikrai yra buvę politikų, kurių atžvilgiu buvo ir kaltinimai įvairūs pareikšti, vėliau nepasiteisinę. (...) Ir tie žmonės grįžo į politiką. Tai visada noras grįžti ar negrįžti į politiką priklauso nuo paties žmogaus, ar jis pats nori grįžti – tai šito aš nežinau ir manau, kad kiekvienas žmogus pats sau tokius dalykus sprendžia, nes, kaip žinia, politikoje tas viešumas turi gana didelę kainą. Gaila, bet dabar jis turi ir tokią kainą, kai kas nors gali susigalvoti naujieną dėl to, kad taip tiesiog atrodo ir tokia atrodys smagesnė antraštė, visiškai nejausdamas pareigos tikrinti faktinės informacijos. Tai dėl to gaila. Ir manau, kad tas mažina apskritai tokį tolerancijos laipsnį, kiek tu pats nori tokioje aplinkoje būti, nes taip yra įsivaizduojama, kad politikas kažkokiu būdu yra a priori kaltas – net kol jis nėra kažkuo kaltinamas, jis jau vis tiek yra kaltas vien dėl to, kad yra politikas. Tai nėra smagi ta aplinka, toje aplinkoje nebūtinai visiems patinka, iš jos išėjus – nebūtinai norėtųsi į ją grįžti. (...) Aš negaliu spręsti už kitą žmogų.
Bet šiaip Lietuvos politikos istorija yra pakankamai ilga ir yra buvę atvejų, kai žmonės grįžo į politiką po, atrodo, tokių situacijų, kur tikrai labai sunku ir susimotyvuoti, ir kažkaip tas nuostatas žmonių pakeisti. Bet juk per laiką taip pat paaiškės ir aplinkybės byloje (...). Tai tas laikas vis tiek atsakys į klausimus. Nuo tų atsakymų į klausimus, turbūt, irgi daug kas priklausys.
Užbaigiant šitą temą – turės įtakos konservatorių rezultatams antrajame ture šis iš esmės tarp rinkimų turų užburbuliavęs klausimas? (...)
Aš jau sakiau aną savaitę, kad tikrai niekaip negaliu pritarti toms mintims, kad čia kažkokiu būdu tokie dalykai vyksta dėl to, kad yra kažkoks tarprinkiminis laikas. Ikiteisminio tyrimo institucijos, prokuratūra ir visi kiti dirba savo darbą, dirba jį tada, kada reikia dirbti. Tai tiesiog taip sutapo.
Bet tuo pačiu aš ne tik tikiu mūsų teisėsaugos institucijomis, aš taip pat tikiu ir rinkėjais, gebančiais atsirinkti. Aš matau tas pastangas, labai aktyvias politikų pastangas vis vien kažkokiu būdu pagauti Tėvynės sąjungą, kažkur prikabinti jeigu ne taip, tai kitaip. Jeigu ne per Moniką Navickienę, tai tada per kažkokią „Foxpay“ pirkimo sutartį, kurią pasirašė, beje, ta Vyriausybė, kurios atstovas dabar vadovauja Antikorupcijos komisijai ir kuris man užduoda dėl tos sutarties klausimus, kas yra šiek tiek juokinga (...).
Aš, vis dėlto, kliaujuosi, kad tie rinkėjai – bent jau tie rinkėjai, kurie balsuoja už Tėvynės sąjungą – kad jie tokius dalykus atsirenka. Nes, vis dėlto, kaip ten bebūtų, nebuvo kažkokio tai klausimo... Monika priėmė pati sprendimą nedalyvauti rinkimuose, pasitraukti iš aktyvios politikos. Tai aš tiesiog žinau ne vieną politiką, kuris tokio sprendimo nepriėmė ir nebūtų priėmęs, nepaisant to, kokie jam faktiniai kaltinimai galėtų būti pareikšti.
Šiek tiek pradėjome kalbėti apie rinkimus. Sekmadienį – antrasis turas. Po pirmojo turo konservatoriai liko antri. Rytą po rinkimų jūs sakėte, kad nematote pagrindo nei skelbti pergalę, nei skelbti pralaimėjimo, viskas paaiškės po sekmadienio. (...) Yra svarstymų ir spėlionių, kad konservatoriai bendroje sumoje gali turėti ir daugiausiai mandatų. Ar tai kaip nors keis situaciją ta prasme, kad tai bus galima vadinti pergale? Ką turiu omenyje – net jeigu Tėvynės sąjunga iškovoja daugiausiai mandatų, konservatoriai nelabai turi su kuo eiti į koaliciją. (...) Atrodytų, kad konservatoriams galbūt iš tikrųjų, kaip Vilija Blinkevičiūtė sakė, yra šiokios tokios šakės?
Vėlgi, kažkaip man čia šiandien toks atsiminimų vakaras truputėlį gaunasi. Aš labai gerai atsimenu 2020 metus, kai tuo metu buvo situacija šiek tiek panaši – mes 20 plius mandatų, turbūt, turėjome iš daugiamandatės (apygardos – ELTA), „valstiečiai“ turėjo jų gerokai mažiau. Bet kad mes turėsime 50 mandatų po antrojo turo, tai tuomet turbūt niekas netikėjo. Ir kad gebėsime sudaryti koaliciją iš trijų partijų, nes tuomet populiariausias klausimas buvo – ar jūs imsit Darbo partiją į koaliciją, jeigu jums reikės formuoti koaliciją. Ne, aš niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad mes imtume Darbo partiją į koaliciją ir, jeigu būtų atsitikusi tokia situacija, tai ta prasme ji būtų buvusi gana nesmagi.
Man atrodo, čia tas didelis spėliojimas vertės neturi, nes vis tiek jau nedaug laiko liko. Bus aišku, kas yra pirmas, bus aišku ir ar tas, kas bus pirmas, ir turės atsakomybę formuoti Vyriausybę – ar tai nebus Pyro pergalė. Aš priimu visą šitą logiką argumentacijos apie mano sunkumus – kad aš matyčiau labai didelius lengvumus alternatyviuose scenarijuose, pasakykime taip, man taip irgi neatrodo. Jeigu visa rinkiminė kampanija buvo daugiau mažiau apie tai, kas labiau pakritikuos konservatorius arba gal jau ne tik pakritikuos, o kažką nuoširdžiai bjauraus pasakys, ir kas jau tose lenktynėse užims pirmąją vietą, tai dabar tiesiog su galbūt šiek tiek nuostaba stebiu, kaip potencialūs koalicijos partneriai šnekasi tarpusavyje apie tai, ką jie vieni apie kitus galvoja (juokiasi). Vis tiek būdama senai politikoje ir šalia politikos aš suprantu, kad tiesiog laikas toks. Kai tos dulkės nusės, vis tiek kažkam su kažkuo reikės kalbėtis ir reikės kalbėtis kaip suaugusiems žmonėms, nes kažką reikės galbūt ir norėti padaryti.
(...) Nestatyčiau pinigų nei už tai, kas bus pirmas, nei už tai, kam reikės tą darbą dirbti. Bus sudėtinga, nes bet kokiu atveju parlamento kompozicija bus tokia nebaisiai palanki. Kita vertus, prisimenant, vėlgi, tuos pačius 2020 metus, kai Ramūnas Karbauskis sakė, kad su tokia maža dauguma, su kuria mes dirbome, tai negalėsime išeiti net į tualetą, nes visada turėsime sėdėti prikalti prie Seimo kėdžių – tai buvo tų sudėtingesnių momentų, bet mes visą kadenciją su tokia maža dauguma sugebėjome išdirbti ir, mano supratimu, daug padaryti.
Pokalbio metu vis užsiminta apie oponentų taktikas šiame rinkiminiame kontekste. Bet kalbant apie konservatorių taktikas – buvo daug diskusijų, ypatingai tame kontekste, kai partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis pradėjo kalbėti (...) apie vienokios ar kitokios formos bendradarbiavimą su socialdemokratais. Pataisykite, jeigu klystu, bet pirmojo turo metu komunikacija lyg buvo aktyvesnė. Dabar tiek į draugus su socialdemokratais nesiperšate.
Man atrodo, kad nebuvo čia kažkokių piršlybų. Juoba, kad negalėčiau pirštis Vilijai Blinkevičiūtei, nes ji nebalsuoja už partnerystės įstatymą, deja. Bet sakyčiau, čia buvo visai kita žinia todėl, kad visą laiką ponai socialdemokratai aiškino, kad su kuo su kuo, nu bet su konservatoriais dirbti tai negalėtume. Tai mūsų žinia buvo priešinga – kad mes galėtume su jumis dirbti. Tai yra tiesiog fakto konstatavimas. Mes tikrai galėtume su jumis dirbti, nes manome, kad tai yra pakankamai nuosaiki, tradicinė, taip – kitos spektro pusės partija. Bet, vis dėlto, yra daugiau nei vienas dalykas, kurį mes matome panašiai ir dėl tų dalykų galėtume sutarti tam, kad rinkėjai suprastų. Na gerai, socdemai sako, kad jie negali su mumis dirbti, nelabai paaiškina kodėl, nes argumentų kaip tokių – nėra. Yra tiesiog „ne“ ir viskas, užbrėžiame ten raudoną brūkšnį ir už jo pastumiame konservatorius. Bet mūsų žinutė buvo, yra ir bus ta pati – tiek, kiek tai yra susiję su valstybės interesais, kiek tai yra susiję su kertiniais sprendimais dėl saugumo, dėl Lietuvos pažangos, mes tikrai galime dirbti su socialdemokratais. Ir niekas čia nepasikeitė.
Apibendrinant, buvo minčių, kad konservatoriai užsiėmė taktika kurti „Nemuno aušros“ pirmininko Remigijaus Žemaitaičio grėsmės naratyvą. (...) Šitą taktiką iš šalies stebintis prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas pavadino „parazito taktika“. Ar nėra analogiškas dalykas ir tai, ką konservatoriai darė su socialdemokratais? Buvo įvertinimų, kad tos komunikacinės žinutės yra kaip „mirties bučinys“ socialdemokratams.
Man atrodo, kad geriau yra komunikacija, kuri transliuoja ką nors pozityvaus, negu nukniaukta iš britų leiboristų, kuri tiesiog tą pačią seną, numintą plokštelę „gąsdinkime visus konservatoriais“ groja (šypsosi).
Čia reikia socdemų retoriką ir bandymą visais būdais atsižegnoti nuo konservatorių atskirti nuo pono Žemaitaičio ir nuo jo vertinimo. Mano supratimu, tai yra rimti dalykai, o ne kažkokie taktiniai dalykai. Kadangi šitas žmogus yra priėjęs ribą, kuri, sakyčiau, yra už to brūkšnio, iki kurio mes manome, kad dar kažkaip galime galvoti, kad žmogus suklydo, kažkaip kažką ne taip sukalbėjo, kad jis dar gali kažkaip atsiprašyti ar atsitraukti.
Mane, tiesą sakant, labiausiai šitoje situacijoje stebina, jūs paminėjote vieną iš patarėjų – Prezidentūros standartai yra smarkiai nukritę per tą laiką. 2020 metais dėl gerokai menkesnių dalykų man nepavyko įtikinti prezidento skirti Lauryną Kasčiūną krašto apsaugos ministru. Tuo metu jis labai nerimavo dėl partnerių reakcijos ir kažkokių tokių požiūrių, kaip čia gali būti, nes, prisimename, Lauryno gyvenime buvus epizodų, kurie tikrai jo nepuošia. Bet aš manau, kad nuo to laiko jau buvo praėję ir labai daug metų, ir tikrai Laurynas yra dėl to nuoširdžiai apgailestavęs ir savo darbu yra įrodęs, kad jo atsidavimas Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei, vakarietiškai demokratijai yra neabejojamas. Bet tuo metu prezidentui atrodė, kad taip daryti nedera.
Tai, tiesą sakant, kur tas standartas pakeliui paklydo iki stadijos, kad žmogus, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas pažeidusiu priesaiką, nėra kažkas, kas yra už ribos, nėra kažkas, apie ką apskritai negalima kalbėti kaip veikiančios valdžios dalį – man tas yra nesuprantama.
