Ministro keitimas turėjo būti eilinis įvykis, bet tapo nedidele drama. A. Anušauskas metė dėmę visai krašto apsaugos sistemai pareikšdamas, kad teko užtrenkti duris kompanijoms, kurios mėgino neteisėtų atlygių siūlymais papirkinėti krašto apsaugos sistemos darbuotojus ir kurios rado atviras duris Seime. Tai nuvilnijo visoje šalyje, nes šiuo metu kaip tik kalbama apie mokesčių didinimą vardan gynybos.
Seimo narys, konservatorius Vilius Semeška dirbo A. Anušausko komandoje krašto apsaugos viceministru 2021-2022 metais. Politikas pasakoja, kad įmonių, kurios norėjo prilįsti prie politikų, buvo begalės, bet esą labai gelbėjo tai, kad už įsigijimus yra atsakinga ne tiesiogiai Krašto apsaugos ministerija, o Gynybos resursų agentūra, pavaldi ministerijai.
„Kaip aš sakau, nėra dūmų be ugnies. Kai yra dideli įsigijimai, tai tų interesų buvo, yra ir bus“, – portalui tv3.lt pasakojo V. Semeška.
„Kai bendrovės bandydavo lįsti prie politikų arba prie manęs – viena ar kita – būdavo puiki proga pasakyti: „Žiūrėkit, mes čia sprendimų dėl įsigijimų nepriimame, iš ko bus perkama. Tai daro Gynybos resursų agentūra. ir jeigu turite kokius produktus pasiūlyti, naujoves atvežti, tai kreipkitės į juos“. Čia tokių įmonių buvo begalė, kurios visuomet nori papulti pas aukščiausius pareigūnus ir galvoja, kad jie gali kažką įtakoti. Tai jie buvo mandagiai nusiunčiami į Gynybos resursų agentūrą“, – sakė Seimo narys, buvęs krašto apsaugos viceministras.
Premjerė Ingrida Šimonytė interviu BNS naujienų agentūrai išsakė priekaištus nueinančiam krašto apsaugos ministrui. Pirma, kad iš Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės nebuvo iniciatyvos ir lyderystės dėl šaukimo reformos. Antra, kad iš ministro nebuvo reikiamos talkos suburiant visus dėl gynybos mokesčių, esą vyravo mąstymas, kad papildomų lėšų turi parūpinti finansų ministrė ir premjerė. Ar taip ir turi būti, kaip sakė premjerė? Ar tas aktyvumas šiais klausimais turi eiti būtent iš krašto apsaugos ministro? Kaip jūs matote tą situaciją?
Aš, žinoma, jau nedirbau Krašto apsaugos ministerijoje, kai kilo visi šie klausimai. Bet mes visuomet kovojome už didesnės dalies bendrojo vidaus produkto skyrimą gynybai, dar kai buvau ministerijoje. Pradėjome nuo 2 proc. ir išėjome prie 2,5 proc.
Visuomet būdavo toks sutarimas, kad dirbame visi kartu, nes čia bendras interesas. Kas ką labiau turi padaryti – niekada nebuvo tokio didelio išsiskyrimo. Tiek aš kalbėdavausi, tiek ministras kalbėdavosi, tiek Laurynas Kasčiūnas, tiek finansų ministrė ir pati premjerė dirbo. Aišku, jei ministrė pirmininkė mato, kad krašto apsaugos ministras turi dirbti daugiau Seime šiais klausimais, tai toks yra jos matymas.
Ministrė pirmininkė kartu su krašto apsaugos ministru gali pasitelkti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovą bei užsienio reikalų ministrą, partijos pirmininką, jie visi gali tarpusavyje pasidalinti savo matymais. Juk kai kalbamasi, tai randami ir sprendimai. Aš nežinau, gal per tas įtampas ir visas krizes pokalbių pritrūko? Gali būti, kad visi „ant tiek užsilakstė“, kad pritrūko laiko susitarti, kas už ką atsakingas, kas kaip mato.
Ar jums pakanka tų priežasčių, kurios viešai įvardintos keičiant Arvydą Anušauską nauju ministru? Apskritai kritika krašto apsaugos ministrui uždaruose susibūrimuose liedavosi tikrai gausiai, bet viešai visuomet buvo sakoma, kad ministru premjerė pasitiki.
Aš įsivaizduoju, kad čia panašiai, kaip krepšinyje, kai treneris paskutinę minutę nutaria išimti vieną žaidėją ir į aikštelę išleidžiamas tas, kuris gali pataikyti tritaškį ar sumesti kokią baudą. Kadangi premjerė yra komandos vadovė, tai ji tuos keitimus gali daryti, ji sprendžia. Jeigu premjerė mato, kad ministras turi daug dirbti telkiant opozicines partijas dėl gynybos finansavimo, kad ministras turi rodyti ypatingą tempą, tai ji puikiai pažįsta L. Kasčiūną, žino charakterio savybes ir jo gebėjimą raketos greičiu skraidyti nuo vienos sienos iki kitos, tai ji taip pasirinko, čia jos atsakomybė.
Atsakomybė tai premjerės, bet sprendimo naudą arba žalą patirsime mes visi, todėl turime teisę padiskutuoti.
Galbūt žalos yra šiek tiek su visu tuo procesu, kuris nebuvo suvaldytas. Bet pati premjerė apgailestauja ir atsiprašinėja, tai kalti ją prie kryžiaus irgi per daug nesinorėtų.
Kai kalbate apie nesuvaldytą procesą, tai mintyse turite ministro A. Anušausko pasisakymą po susitikimo su prezidentu, kad kompanijos, kurios esą mėgino neteisėtu atlygiu papirkinėti krašto apsaugos darbuotojus, rado atviras duris Seime?
Ne visai, labiau kalbu apie tą rokiruotės procesą. Penktadienį vakare pasakoma ministrui, žinia išeina į viešumą, toliau ilgai laukiame, kol paaiškėja patvirtinta informacija. Tai čia apie tai kalbu, dėl to apgailestavo ir premjerė. Man atrodo, didžioji dalis ir mūsų bendruomenės, ir valstybės laukėme premjerės paaiškinimų, sulaukėme kitą rytą. Nors tiek gerai. Bet premjerė pati pripažįsta, kad galėjo viskas ir kitaip būti.
Tačiau įtampos išryškėjo dar tuomet, kai jūs dirbote Krašto apsaugos ministerijoje A. Anušausko viceministru. Tuo metu pradėta kalbėti apie tai, ar Lietuvoje turi būti dislokuota Vokietijos brigada, ar užtenka, jog brigada atvyks per 10 dienų. Anuomet L. Kasčiūnas labai sukritikavo A. Anušauską, kad šis nepuolė prieštarauti Vokietijos ministrei Christine Lambrecht dėl tų 10 dienų, Gabrielius Landsbergis parėmė L. Kasčiūną. Neilgai trukus jūs pasitraukėte iš viceministro pareigų.
Dėl savo išėjimo į istoriją negrįšiu, bet dėl brigados suveikė darnus orkestras. Vienas juk bendrauja tiesiai su tuometine Vokietijos gynybos ministre. Ir jeigu ji pasakė, kad atvyks per 10 dienų, tai mūsų ministras negali sakyti kažkaip kitaip, nes kvailai atrodytų prieš partnerius. Tuomet spaudimą vyko kiti ministrai ir Nacionalinio ir saugumo gynybos komiteto pirmininkas, bet tikslas bendras. Nebuvo taip, kad A. Anušauskas nenorėtų, kad čia ta brigada atsirastų. Tiesiog buvo pasidalinta vaidmenimis.
Ta prasme, politikai pasiskirstė į geruosius ir bloguosius policininkus?
Gal net ne taip. Na, ministras negali vokiečių išprievartauti, jis turi priimti, ką tuo metu sako: kad jie pasiruošę atvykti per 10 dienų. Vėliau buvo kiti sprendimai, nes vyko spaudimas. Ir gerai, rezultatas yra toks, kad mes turime patvirtinimą, jog ta brigada tikrai bus. Dabar turime daryti namų darbus.
Bet ar jūs sutinkate, kad tai buvo pirmasis didesnis nuomonių išsiskyrimas politinėje vadovybėje gynybos klausimais?
Ne, nesutinku. Nebuvo nuomonių išsiskyrimo dėl brigados, kad jos reikia čia ir dabar. Tik kad ne nuo mūsų daug kas priklausė, o nuo pačių vokiečių. Jie dar nebuvo priėmę sprendimo, kaip bus. Ir mūsų bendras sprendimas buvo, kad vieno laikysena kiek ramesnė, leido vokiečiams patiems apsispręsti, o kitų – jog reikia čia ir dabar, nepaleidžiame jų. Tai tas bendras rezultatas toks, jog po metų išgirdome Boriso Pistoriuso pasakymą, kad brigada bus čia, vietoje.
Ir niekas tiksliai nežino, kodėl pasikeitė partnerių pozicija. Nebent jūs žinote?
Jie patys priėmė sprendimą. Vokiečiai nemėgsta spaudimo, jie patys priima sprendimus, kai mato, kad tai reikalinga. Nemanau, kad jie pasidavė spaudimui. Manau, kad pamatė, jog ir jiems tai naudinga NATO rėmuose bei istoriškai. Jie žino, kad praėjus tiek laiko po Antrojo pasaulinio karo pagaliau turi priimti sprendimus ir kad tai unikali galimybė turėti nedidelę valstybę, kur galima parodyti NATO, jog jie yra įtakingi ir gali ginti bloką. Tai abipusis interesas.
O negalėjo ir amerikiečiai paskatinti?
Galėjo ir amerikiečiai pasakyti, come on? Ir dabar Donaldas Trumpas kalba, kad nesitrauks iš NATO, jeigu visi mokės tiek, kiek priklauso.
Kaip jūs vertinate tuos teiginius, kad Krašto apsaugos ministerija buvo tarsi Lietuvos kariuomenės prielipas? Kad karinis patarimas buvo tarsi svarbesnis nei politinis sprendimas?
Aš išgirdau, kad labai didelę įtaką turi karinis patarimas. Bet reikia pasižiūrėti, iš ko susideda tas karinis patarimas. Ne tik Lietuvos kariuomenė ką nors pataria ir politikai tai besąlygiškai vykdo. Yra nemažai mūsų NATO sąjungininkų, tų pačių amerikiečių, patarėjų bei konsultantų. Prieš priimant sprendimus deramasi su NATO, žiūrima, kaip tai dera su NATO gynybos planais. Kiekvienais metais atvažiuoja iš NATO, daro revizijas. Nebūtinai tas viešai skelbiama. Jie taip pat konsultuoja. Taigi tai nėra tik vien Lietuvos kariuomenės patarimas ar vien tik Lietuvos politikų sprendimas. Tai yra bendras sprendimas su sąjungininkais, taip pat egzistuoja įvairūs NATO analitinių centrų pasiūlymai. Aš suprantu, kad iš šono gali atrodyti, jog Lietuvos kariuomenė labai įtakingai pataria, bet visą laiką ieškoma kompromiso. Dedamas 10 metų gynybos įsigijimų planas ir žiūrima, ką galima nukelti vėlesniems laikotarpiams, tos derybos visuomet vyksta, nes resursai yra riboti.
Ar jūs referuojat į tai, kad Lietuvoje daug kas kritikuoja sprendimą įsigyti tankus lietuviškos divizijos sudėtyje būsimam tankų batalionui? Ar jūs norite pasakyti, kad toks sprendimas buvo suderintas su NATO sąjungininkais ir tai nebuvo vien tik Lietuvos sprendimas?
Taip, aš referuoju į tai, kad mes tapsime daug reikšmingesni ir galėsime atlikti daug didesnes funkcijas kolektyvinės gynybos sistemoje. Nemanykime, kad Vakarų civilizacija ar NATO yra tik Lietuva. Čia lengviausia, kai manai, kad mano kieme saugu, o kas aplinkui – nesvarbu. Staiga gali tekti padėti tiek Latvijai, tiek Rumunijai, tiek Lenkijai, tiek Estijai. Tik klausimas, kaip mes galėsime kokybiškai padėti. Arba jeigu mums reikės pagalbos, tai kuo kiekviena šalis stipresnė, tuo ji gali geriau apsiginti ir kaimynui padėti.
Tai kodėl kai kuriems Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikams atrodo, kad kariuomenė tapo pernelyg įtakinga lyginant su Krašto apsaugos ministerija?
Man sunku atsakyti. Aš kartais irgi nesuprantu, kodėl taip pasakoma. Gal žinios būna nepilnos arba ne visa informacija pasiekia visus politikus. Nes tikrai daug informacijos yra įslaptinta, kartais ji aptariama tik NATO rėmuose, Lietuvoje apie tai nekalbama, gal čia priežastis? Nes nebūtinai visi viską žino. Nors aš kartais sakau, kad Krašto apsaugos ministerija yra mini Užsienio reikalų ministerija, ir atvirkščiai. Nes susipina bendras laukas.
Tai gal ta ir problema, kad darbo laukai susipynę, neišsiteko du ambicingi ministrai?
Ne, gal daugiau priežastis ta, jog prasidėjo karas Ukrainoje ir tai nėra tipinė situacija kiekvienam iš mūsų. Pirma buvo šokas, paskui mini euforija, kad galime nugalėti, o dabar – realybė. Įtampa niekur nedingo, nes karas yra už mūsų durų.
Kaip vertinate A. Anušausko mestą šešėlį dėl viešųjų pirkimų gynybos srityje? Šeštadienį, po susitikimo su prezidentu, ministras gana aštriai pasakė, kad buvo bandymų papirkti krašto apsaugos sistemos darbuotojus ir kad tos kompanijos rado atviras duris Seime. Šešėlis krito ant Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių.
Čia gal labiau ministro reiktų klausti, bet, kaip aš sakau, nėra dūmų be ugnies. Kai yra dideli įsigijimai, tai tų interesų buvo, yra ir bus. Man būnant už įsigijimus atsakingu viceministru, ministras nuolat akcentavo, kad visus finansus valdytume skaidriai, aiškiai ir pateisinamai. Jis tikrai didelį prioritetą skyrė, kad nepasikartotų auksinių šaukštų skandalai.
Reikia pasidžiaugti, kad nebuvo jokių ikiteisminių tyrimų, kurie užčiuoptų išvešėjusią korupciją, o jei buvo kažkokių regimybių, tai jos buvo užkardytos.
Tai o jūs galite patvirtinti, kad ir jums buvo tokių regimybių?
Aš buvau už įsigijimus atsakingas viceministras. Visa laimė, kad krašto apsaugos sistemoje už įsigijimus atsakinga ne Krašto apsaugos ministerija tiesiogiai, o juos vykdo Gynybos resursų agentūra. Tai kai bendrovės bandydavo lįsti prie politikų arba prie manęs – viena ar kita – būdavo puiki proga pasakyti: „Žiūrėkit, mes čia sprendimų dėl įsigijimų nepriimame, iš ko bus perkama. Tai daro Gynybos resursų agentūra. ir jeigu turite kokius produktus pasiūlyti, naujoves atvežti, tai kreipkitės į juos“. Čia tokių įmonių buvo begalė, kurios visuomet nori papulti pas aukščiausius pareigūnus ir galvoja, kad jie gali kažką įtakoti. Tai jie buvo mandagiai nusiunčiami į Gynybos resursų agentūrą.
Prašau patikslinti. Kai įmonės atstovai nori susitikti ir pristatyti savo produktus, tai yra viena. Tai nėra nusikaltimas. Bet ministras užsiminė apie siūlymus papirkti krašto apsaugos sistemos darbuotojus. Arba būtų visai neleistina, jeigu kas nors bandytų spausti politikus. Tai klausimas ar to buvo?
Dėl papirkimų, tai man, ačiū Dievui, nepasitaikė, kad kažkas siūlytų arba būčiau girdėjęs, kad siūlo. O dėl to, kad bando gauti susitikimus per kitus asmenis, tai tokių signalų būta, bet manęs jie neveikė. Žinote, privačiame versle labai išmokau „Don't call us, we'll call you“. Jeigu mums reikės, mes jus susirasim, o jei norit kažką pristatyti, tai yra Gynybos resursų agentūra.
Tai aš suvokiu, kad jums tai neatrodė problema?
Problema yra tuomet, kai politikai nedeklaruoja susitikimų su verslu. Net ir pagavus ar išviešinus tokius atvejus, jokių sankcijų politikams realiai nėra.
Bet tai jeigu kas nors prašosi į susitikimą, tai gal nebūtinai siekia ko nors netinkamo, gal nori pademonstruoti, kokie jie šaunūs?
Matote, yra tam tikro lygio žmonės, su kuriais tu turi susitikti ir su kuriais deleguoja susitikti, ar ne? Yra technikai, yra viešųjų pirkimų specialistai, gynybos resursų vadovai, pavaduotojai – tai žmonės, kurie eina į detales, kalba apie materiją, patį produktą. O kam tuomet reikalingas tas politikas? Kad jis darytų ką? Kad įtakotų, ką reikia pirkti ir iš ko reikia pirkti? Tai tą regimybę reikia pamatyti ir pasakyti, kad mano durys yra atidarytos kitoms – makroproblemams – problemoms spręsti.
Jums pasitaikė, kad politikas prašytųsi į susitikimą ir jūs suprastumėt, kad jis tai daro kažkokios įmonės labui?
Na, aš nenoriu eiti į detales, bet čia yra kasdienybė, kad eina pas politikus lobistai. Net ir Seime matau koridoriais ne vieną lobistą vaikščiojant. Pas mane jie beldžiasi ir šiandien.
Bet juk tai nėra neteisėta, jei lobistas registruotas.
Būtent. Nėra neteisėta, jei deklaruoji, jeigu susitariama iš anksto ir jeigu jie nedaro spaudimo. Bet aš spaudimui esu atsparus.
Kaip jūs galvojate, ar ši situacija jau suvaldyta ir ar ji neturės neigiamos įtakos valdančiajai daugumai, krašto apsaugos sistemai, mūsų šaliai?
Aš galvoju, kad dabar svarbiausia nuraminti krašto apsaugos sistemos darbuotojus. Nes jie tikrai yra Lietuvos patriotai, buvo fantastika dirbti su jais. Juos svarbu nuraminti, kad atėjus naujam ministrui iš tos pačios politinės jėgos čia neįvyks kažkokia katastrofa, kad nereikės raketos greičiu visiems skraidyti, ko žmonės kartais bijo. Ir reikia nuraminti visuomenę, kad čia irgi nereikės raketos greičiu skraidyti, o dirbsime kaip dirbome toliau. Ir susitart su opozicija reikės. Tai viską galima pataisyti, kas šiek tiek pagadinta, tik reikia turėti noro.
Jūs sakote „nuraminti visuomenę“. Bet kad kaip tik A. Anušauskas buvo tas, kuris ramindavo visus, primindamas, jog turime dar ir sąjungininkus, o kai kurie kiti politikai jūsų partijoje sako, kad turime ruoštis karui kuo greičiau.
Visur visokių politikų yra, tai ir charakterio savybės. Jūs puikiai žinote, kad tie, kurie turi platesnę informaciją, žvalgybinę informaciją, tai jie reaguoja vienaip, o tie, kurie ja nedisponuoja, reaguoja trupučiuką kitaip. Tai natūralu. Toks balansas yra gerai: kad būtume ir prabudę, bet ir nekaltume kakta į sieną.
