Manoma, kad nuo priklausomybės lošimams mūsų šalyje kenčia apie 2,5 proc. gyventojų – maždaug tiek, kiek gyvena Panevėžyje. Nors Lietuvoje trūksta naujų tyrimų ir išsamios statistikos apie priklausomybę nuo lošimų, tam tikras tendencijas galima nustatyti remiantis 2017 m. įsigaliojusiu Apribojusių savo teisę lošti asmenų registru. ame registruojami asmenys, manantys, kad turi problemų dėl lošimų. Pateikę prašymą, jie nebeįleidžiami į lošimų paslaugas teikiančias vietas.
„Nuo 2017 m. iki 2024 m. sausio 1 d. mes esame gavę daugiau nei 50 tūkst. tokių prašymų. Galiojančių prašymų yra apie 15,8 tūkst. – tiek asmenų negali gauti lošimo paslaugų. Žiūrint pagal pateiktų prašymų skaičių vidurkius, 2017 m. per mėnesį buvo pateikiami 322 prašymai, 2023 m. – daugiau nei 1150 prašymų. Skaičius padidėjo penkis kartus“, – sako O. Mackevičius.
Tiesa, išaugę skaičiai nebūtinai reiškia didesnį lošimų mastą. Statistika dažnai atspindi geresnį problemos atpažinimą – žmonės, turėdami daugiau informacijos apie probleminį lošimą, linkę dažniau apie jį pranešti. O. Mackevičiaus teigimu, prie to prisideda ir Lošimų priežiūros tarnyba, kurios darbuotojai skaito paskaitas moksleiviams, studentams, socialiniams darbuotojams ir net kariuomenei.
Nuostatos keičiasi, bet apie kitas priklausomybes beveik niekas nekalba
O. Mackevičius pasakoja, kad prieš 10–15 m. Lietuvoje informacijos apie priklausomybę nuo lošimų beveik nebuvo.
„Lošimų priežiūros tarnyboje pradėjau dirbti nuo 2010 m. Tuo metu informacijos apie azartinius lošimus Lietuvoje apskritai nebuvo. Daug ką teko kurti patiems, pradedant nuo informacinių lankstinukų, po to perėjome prie socialinių reklamų, tinklalapio „Nebenoriu lošti“, – prisimena psichologas.
Dabar, anot pašnekovo, žmonės geriau supranta, kad lošimas yra ne vien pramogos forma, o kai kuriems asmenims rimtas problemas kelianti veikla.
Nors informacijos apie priklausomybę nuo lošimų daugėja, vis dar mažai kalbama apie kitas priklausomybių rūšis.
„Be azartinių lošimų dar yra priklausomybė internetui, mobiliesiems įrenginiams, pornografijai, santykiams, bet apie tai beveik niekas nekalba. Manau, žmonėms reikėtų daugiau kalbėti, kad priklausomybių spektras yra platus“, – sako O. Mackevičius.
Lošimas yra ne apie pinigus
Anot O. Mackevičiaus, priklausomybė lošimams prasideda nuo smalsumo. Iš pradžių žmogus nori tik išbandyti pramogą, bet pamatęs, kad jam sekasi, ima tikėti, kad iš lošimo gali užsidirbti pinigų. Apetitas kyla bevalgant, todėl statymas po statymo ir žmogus tampa priklausomas. Didžiausios bėdos prasideda tada, kai fortūna nusisuka.
„Nuolatinis lošimas vis tiek priveda prie palaimėjimų. Atsiranda daug išgąsčio, bandymas atstatyti tas praloštas sumas – atsilošti. Realybėje keičiasi mūsų smegenų darbas, susirado neuroninės jungtys su dopamino receptoriais, todėl tuo metu, kai žmogus lošia, jis pasitenkina“, – paaiškina O. Mackevičius.
Vis dėlto pagrindinis lošimo tikslas nėra pinigai. Dažniausiai tai būdas pabėgti nuo kitų problemų, nes lošiant patiriamas malonumas laikinai užgniaužia vidinius sunkumus. Deja, realybėje bėdų ne mažėja, o tik daugėja – dėl priklausomybės atsiranda naujų finansinių, santykių ir net sveikatos problemų.
„Kai žmogus sveiksta, jis suvokia, kad lošimas yra apie poreikį. Kartais už to slypi aibės įvairiausių problemų, tarp jų ir vienišumas, bandymas prasiblaškyti nuo įvairių emocijų. Ne visi mes turime aukštą emocinio išsilavinimo lygį, ne visi susitvarkome su stresu. Mus veikia ir aplinka, o lošimas pasiūlo lengvą būdą atsipalaiduoti ir tarsi už tai nieko nesumokėti, bet kai kuriems žmonėms toji kaina yra ne tik pinigai – tai ir galimi gretutiniai psichikos sutrikimai, įsitraukimas į kitas priklausomybes, socialinės problemos, byrantys santykiai artimoje aplinkoje“, – teigia psichologas.
Lošia ir turtingi, ir mažiau uždirbantys
Apie lošimus vis dar sklando įvairių mitų, pavyzdžiui, neva lošia neturtingi žmonės, siekiantys gauti pinigų. Iš tiesų priklausomybė nesirenka žmogaus pagal jo amžių, išsilavinimą ar turtinę padėtį. Kita vertus, lošti, kai kišenėje švilpauja vėjai, vargu ar pavyks – vienas statymas lošimo namuose kainuoja vidutiniškai 30 eurų, todėl norint papramogauti reikėtų turėti bent 100–200 eurų.
„Žmonės, kurie neturi pinigų arba vos suduria galą su galu rečiau įsitraukia į lošimus. Jie labiau linkę į loterijas, pirkdami bilietus už 2 eurus ir tikėdamiesi, kad laimės aukso puodą. Nors moksliniuose tyrimuose aprašoma, kad žemas socioekonominis statusas yra vienas iš rizikos faktorių įsitraukti į lošimus, iš klientų, su kuriais teko bendrauti, matyti, kad didžioji dalis geba apsirūpinti finansiškai.
Nebūtinai tai aukšto išsilavinimo, aukštas pareigas užimantys žmonės. Tai gali būti ir amatininkai. Pavyzdžiui, turėjau klientų statybininkų, kurie galėjo per mėnesį uždirbti nuo 5 iki 7 tūkst. eurų, bet vis tiek dalyvavo lošimuose“, – kalba O. Mackevičius.
Kai pralošiamos vis didesnės sumos pinigų, lošėjai ima ieškoti, iš kur jų gauti naujiems statymams, kad galėtų susigrąžinti prarastą sumą. Dėl to dažnai tokie asmenys yra linkę į ekonominius nusikaltimus, tokius kaip sukčiavimas, nelegalus daiktų pardavinėjimas, vagystės ir artimos aplinkos.
„Kaip ir Stepukonio atveju, tikėtina, kad galimybė prieiti prie didelių pinigų ir patologinis lošimas sudarė tokias sąlygas [pasisavinti pinigus iš „BaltCap“ fondo]“, – samprotauja O. Mackevičius.
Paaiškino, kaip lošimai aptemdo protą: „Rinko pinigus laidotuvėms artimųjų, kurie gyvi ir sveiki“
Priklausomybė nuo lošimų iš pirmo žvilgsnio sunkiai pastebima, mat išorinių pokyčių nėra daug: žmogaus išvaizda beveik nepakinta, jis neatrodo apsvaigęs, nuo jo nesklinda alkoholio ar kitų medžiagų kvapas. Vis tik apie problemas indikuoja finansiniai pokyčiai, pavyzdžiui, kai žmogus teigia, kad jam staiga pradėjo vėluoti atlyginimas, kai iš namų dingsta santaupos ar kitas turtas. Pasak psichologo, būtinybė patenkinti savo poreikius taip aptemdo smegenis, kad lošiantysis nebesupranta, jog vagia.
„Reto lošiančiojo tikslas yra tikslingai apvogti savo artimąjį, jį nuskriausti. Jie dažniausiai tą slepia po žodžiu „paimti“ arba „pasiskolinti“, turėdami stiprų tikėjimą pinigus grąžinti“, – sako O. Mackevičius.
Taigi lošėjas tiki, kad kitą kartą jam tikrai pavyks laimėti. Tik tam reikia daugiau pinigų, todėl šį kartą jis iš artimojo „pasiskolins“, o laimėjęs skolą grąžins ir taip išpirks savo nuodėmes.
„Kai asmuo tampa priklausomas, jo patirti laimėjimai yra tarsi švyturys, teigiantis, kad jis gali laimėti. Žmogus tiek tuo įtiki, kad racionaliai neįvertina savo galimybių. Tuomet kinta moralinės vertybės“, – pažymi Lošimų priežiūros tarnybos konsultantas.
Neatsiejama lošėjo gyvenimo dalimi tampa melas. Žmogus meluoja draugams, kolegoms, artimiesiems, dažniausiai pateikdamas skirtingas versijas. Vis dėlto ir šiuo atveju melas nėra įrankis įskaudinti kitus – tai savotiška apsaugos forma, kad sužinoje tiesą aplinkiniai žmogaus neatstumtų.
„Lošiantieji, kaip ir dauguma kitų asmenų, bijo būti atstumti, todėl pradeda slėpti, meluoti. Melas yra amoralu, bet tai gynybos mechanizmas, kad žmogus nepatirtų pasekmių – kad jo nenuvertintų, neišstumtų ir sociumo, <...> o ne tam, kad išnaudotų ir apgautų savo artimąjį“, – teigia O. Mackevičius.
„Buvo atvejų, kai žmonės rinko pinigus laidotuvėms artimųjų, kurie gyvi ir sveiki“, – prisimena jis.
Priklausomybė gali baigtis tragedija
Nuo lošimų priklausomas žmogus apgaudinėja kitus, nes bijo, kad sužinoję tiesą aplinkiniai jį vadins kvailiu, pradės moralizuoti. Mat dažniausiai artimieji kelia ultimatumus neįsigilindami, dėl kokių priežasčių žmogus pradėjo lošti.
„Nemokame su tokiais žmonėmis bendrauti. Kiekvienas savo artimoje aplinkoje turime patirčių, kai su kuo nors susipykstame vietoje to, kad priimtume“, – pažymi O. Mackevičius.
„Kaip ir Stepukonio atveju, šiuo metu jo aplinkoje turbūt yra daug įniršusių žmonių, kurie be pykčio daugiau nelabai ką jaučia“, – priduria psichologas.
Anot pašnekovo, vienas iš pagrindinių klaidų, kurias daro artimieji, – bandymas išspręsti lošiančiojo finansines problemas, pamirštant apie jo vidinę būseną.
„Kartais reikia nedaryti nieko. Kaip rodo patirtis, artimieji pasiduoda kompulsyvumui greitai spręsti problemą ir pametę galvas ima ieškoti pinigų, kad tik sumažintų pasekmes. Bėda ta, kad tai nėra pagalba, o bandymas išspręsti problemą už tą žmogų. Jeigu nežinau, ką daryti, arba abejoju, ar mano veiksmai teisingi, geriau nedaryti nieko skubotai, o pabandyti surasti specialistus“, – teigia O. Mackevičius.
Dar vienas klaidingas įsitikinimas, esą nustojęs lošti žmogus pasveiko. Anot psichologo, nelošimas nereiškia, kad problema išspręsta – liga niekur nedingo, ji tik laukia, kol sumažės vidinės įtampos ir bus padengtos skolos. Tuomet, tikėtina, žmogus atkris. Dėl to būtina konsultuotis su specialistais ir motyvuoti lošėją pačiam kreiptis pagalbos.
„Nėra medžiagos iš aplinkos – veikia vidinė chemija (serotoninas, dopaminas, adrenalinas), kuri išveda iš proto, skatina elgtis neracionaliai. Lošime kritinio mąstymo nebelieka, vyksta tik poreikių tenkinimas – tenkiname savo psichiką nesuprasdami, kodėl ir ką darome“, – sako psichologas.
Dėl nuolatinės įtampos lošėjams būdingi psichosomatiniai sutrikimai: skaudanti galva, pakilęs kraujospūdis, pykinimas, sutrikęs miegas. Tie, kurių priklausomybė yra pažengusi, kenčia nuo nerimo sutrikimų, depresijos. Probleminiai lošėjai taip pat turi didesnį polinkį į savižudybes.
„Reikia investuoti į prevenciją, nes susirgę žmonės valstybei kainuoja brangiai, jau nekalbant apie tai, kad žmonės kenčia. Mažoje šalyje mes turėtume rūpintis kiekvienu piliečiu. Esame per maža tauta švaistytis žmonėmis, ypač žinant tai, kad priklausomybės nuo lošimų labai koreliuoja su savižudybėmis. Mažindami šią problemą, mažinsime ir savižudybių skaičių, taip pat gretutinių priklausomybių mastą“, – reziumuoja O. Mackevičius.
Lietuvoje pagalbą lošėjams gali suteikti:
- psichiatrai, psichologai, psichoterapeutai valstybinėse sveikatos įstaigose ar privačiose klinikose;
- socialiniai darbuotojai;
- priklausomybės ligų centrai;
- reabilitacijos centrai;
- anoniminių lošėjų grupės;
- Lošimų priežiūros tarnyba.
Artimiesiems įvairiose institucijose organizuojamos nemokamos psichoedukacinės, savitarpio paramos grupės, asmeninės konsultacijos.
Reklama – drausti ar palikti?
Po skandalo dėl Š. Stepukonio galimai praloštų milijonų kilo diskusijos dėl lošimų reklamos. Dalis visuomenės pritarė, kad jas reikėtų dar labiau sugriežtinti, savo ruožtu verslas tikino, kad esami reikalavimai ir taip vieni griežčiausių Europoje, o uždraudus lošimų reklamą kai kurie sektoriai, pavyzdžiui, sportas, prarastų dalį lėšų.
O. Mackevičius pažymi, kad lošimų reklama, kaip ir kitos reklamos rūšys, didžiajai daliai visuomenės yra visiškai neįdomi, tačiau ji gali neigiamai paveikti rizikos grupes.
„[Reklama] gali veikti nepilnamečius asmenis, kurie yra įtraukesni ir gali sunkiau įvertinti, ar tokia pramoga yra tinkama ar ne. Taip pat kalbame apie asmenis, kurie yra turi/turėjo šią problemą, o dabar yra sveikimo kelyje. Juos lengviau paveikti, nes reklama primena apie lošimą ir sukelia tokius jausmus kaip gėda, kaltė“, – sako psichologas.
Jo teigimu, visiškai uždrausti reklamos nebūtų įmanoma, tačiau pats verslas turėtų dėti daugiau pastangų būti atsakingu.
„Jeigu verslas gali kelti problemų, jis ir turi nešti atsakomybę. Verslas turi įsitraukti į prevenciją (kalbant ne tik apie reklamas) ir būti vienas iš jos flagmanų. Taip parodoma socialinė atsakomybė“, – apibendrina O. Mackevičius.
Lošimų įstatymo pakeitimus yra siūliusi ir Lošimų priežiūros tarnyba, ir Specialiųjų tyrimų tarnyba. STT vadovas Linas Pernavas teigė, kad iš STT pusės buvo „ne vienas ir ne du“, bet į juos nebuvo atsižvelgta.
Įregistruotos įstatymo pataisos, kurios draustų azartinių lošimų reklamą
Pirmadienį informacinėje teisės aktų sistemoje įregistruotos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininko Mindaugo Lingės inicijuotos Azartinių lošimų įstatymo pataisos, kuriomis numatoma drausti azartinių lošimų reklamą.
Įstatymo pataisas pasirašė 47 parlamentarai iš beveik visų Seimo frakcijų. Prie iniciatyvos neprisijungė nė vienas parlamentaras iš Darbo frakcijos.
Siūlyme numatoma drausti skleisti informaciją apie azartinius lošimus organizuojančios bendrovės bet kokio pobūdžio viešų renginių, veiklų, fizinių ir juridinių asmenų rėmimą.
Priėmus įstatymo pataisas, Lietuvoje būtų draudžiama azartinių lošimų reklama, išskyrus tuo atveju, kai azartinius lošimus organizuojančios bendrovės pavadinimas yra ant lošimų organizatoriaus buveinės pastato.
Informaciją apie azartinius lošimus būtų galima skelbti tik lošimų organizavimo vietoje ar informacijos apie lošimus skelbime leidiniuose, kurie skirti tik lošimų verslo specialistams.
Jeigu Seimas pataisas priimtų, nebeliktų statymų, lažybų, kazino reklamos televizijoje, laikraščiuose, žurnaluose ar portaluose, gatvių stenduose. Nei lošimo organizatorių pavadinimų, nei logotipų nebeliktų arenose, vykstant krepšinio, rankinio, futbolo ar lengvosios atletikos varžyboms.
2019 metais priimtomis įstatymo pataisomis nuo tų metų lapkričio uždrausta reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus lošimo bendrovių pavadinimus, prekės ženklus ir lošimų rūšis. Taip pat uždrausta nepilnamečiams skirtose interneto svetainėse (kuriose bent 80 proc. turinio skirta vaikams ir paaugliams) skelbti bet kokią su lošimais susijusią informaciją.
Nuo 2020 metų liepos kiekviena azartinių lošimų reklama privalo įspėti apie jų riziką – galimą priklausomybę ar patologinį potraukį lošti.
Veiksmų ėmėsi po Š. Stepukonio skandalo
ELTA primena, kad „BaltCap“ šiuo metu susiduria su reputacijos problemomis, po to, kai pernai lapkritį nutraukė sutartį su buvusiu „BaltCap Infrastructure Fund“ partneriu Š. Stepukoniu. Jis įtariamas pasisavinęs apie 30 mln. eurų, kurių bent dalį galėjo pralošti kazino. Pirmadienį pranešta, kad jis yra sulaikytas. Netrukus teismas jį leido suimti dviems savaitėms, paskui terminą pratęsė dar mėnesiui.
Vilniaus apygardos prokuratūra penktadienį pranešė, kad 2022 metais buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą iš bendrovės „Paysera LT“ gavus informacijos apie į Š. Stepukonio sąskaitą iš Lenkijos įmonės pervestus 3,9 mln. eurų. Pasak prokuratūros, tada nustatyta, kad pinigai buvo pervesti vykdant akcijų pardavimo sandorį, tad tyrimas nutrauktas, tačiau praėjusią savaitę jis buvo atnaujintas.
Tyrimą dėl Š. Stepukonio veiklos kontroliuoja Europos Prokuratūra, jį atlikti pavesta Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai (FNTT).
Ir tuo paciu įjungiat savo kita slikstu veidą kaip žmones skęsta toj slikstynei
Parsidavėlei
