Pirmaisiais karo Ukrainoje mėnesiais į Sakartvelą suplūdo per trečdalį milijono rusų. Dėl Rusijos piliečių atnešamų „greitų pinigų“ šalyje būstas brango dešimteriopai, kilo maisto, paslaugų kainos. Atvykėliai čia įkuria tūkstančius įmonių, kad galėtų likti šalyje.
Primenama, kad 2008 metais Sakartvelą sudrebino karas – Rusija atsiriekė gabalą šalies teritorijos – iki šiol kontroliuoja Pietų Osetiją ir Abchaziją. Šiuo metu internete plinta vaizdai, kaip prieš 14 metų prie Sakartvelo sienos judėjo rusų karo technika, o dabar pasienis sausakimšas – jį apgulė bėgliai nuo mobilizacijos. Karas gyvas kartvelų atmintyje, jie baiminasi, kad Rusija gali vėl pulti jų teritoriją.
Tbilisyje gyvenanti žurnalistė, Kaukazo ekspertė R. Jegorova-Askerova pasakoja, kaip sparčiai keičiasi padėtis Sakartvele, čia ėmus masiškai plūsti rusams. Jie plūsta į du pagrindinius Sakartvelo didmiesčius. Pasitaiko, kad išsinuomoję būstą kabina Rusijos vėliavas, kurias pasipiktinę kartvelai vėliau nuplėšia.
Taip pat šalyje skamba rusų kalba, keičiasi net aptarnavimas prekybos vietose. Pašnekovė pripažįsta, kad būdama šviesaus gymio neretai gatvėje yra palaikoma Rusijos piliete. Parduotuvėje į ją kreipiasi nebe kartvelų ar anglų kalba, kaip anksčiau, o rusiškai.
V. Putinui paskelbus mobilizaciją, rusai ėmė masiškai bėgti iš šalies. Kokia situacija prie Sakartvelo sienų, oro uostuose?
Labai daug rusų pradėjo vėl važiuoti į Sakartvelą. Pirmoji banga buvo kovo, balandžio mėnesiais. Tai didelė problema, nes neskelbiami oficialūs skaičiai, kiek rusų iš tikrųjų yra šalyje, – to niekas nežino. Yra preliminarūs duomenys, kiek žmonių kerta sieną, bet neaišku, kiek iš jų pasilieka, kas yra turistai, kas yra tranzitu atvykstantys.
Nevyriausybinės organizacijos skaičiuoja, kad nuo kovo iki birželio atvyko apie 300 tūkst. rusų. Sakoma, kad didžioji dauguma jų pasiliko. Oficialiai Rusijos piliečiai įregistravo per 64 tūkst. įmonių nuo 2022 metų pradžios iki birželio mėnesio. Rusai atvažiuoja, įsikuria daugiausia sostinėje Tbilisyje arba Batumyje, pajūrio mieste.
Dabar, prasidėjus mobilizacijai, eilės pasienyje yra kilometrinės. Driekiasi 8, 10, 15 kilometrų, pirmąją naktį buvo 30 kilometrų ilgio eilė. Žmonės rašo „Telegram“ kanaluose, kad jeigu tu lauki 6–8 valandas prie sienos, tai tau pasisekė. Dabar eilės tokios, kad žmonės turi laukti 2–3 paras eilėje, kad kirstų sieną.
Kai kurie palieka mašinas šalikelėse, pereina pėsčiomis, perka dviračius ir paspirtukus. Kai kurie atvyksta lėktuvais. Jų yra tūkstančiai, šimtai. Dauguma yra šauktino amžiaus vyrai – jauni, vidutinio amžiaus. Sakartvele vyrauja nerami nuojauta, žmonės klausia: Ką mes su jais visais darysime? Jie vėl nuomosis būstą, kuris ir taip išbrango dešimteriopai.
O kaip reaguoja valdžia? Nejaugi rusams taip paprasta kirsti Sakartvelo sieną, kokių yra sienos apsaugos mechanizmų, kaip ribojami atvykstančių rusų srautai?
Sakartvelo valdančioji dauguma ramina žmones, kad čia viskas gerai: Mes kontroliuojame srautus, nereikia dramatizuoti. Bet niekas nesvarsto įvesti vizų režimo. Reikėtų suprasti kontekstą: Sakartvelas ir Rusija neturi diplomatinių santykių nuo 2008-ųjų. Sakartvelas oficialiai yra karo būsenoje su Rusija, tačiau vizų režimo Sakartvele Rusijos piliečiams nėra.
Kad Sakartvelo piliečiai nuvažiuotų į Rusiją, jiems reikia vizų, o jas labai sudėtinga gauti. Tuo tarpu, Rusijos piliečiams, atvirkščiai, atvažiuoti į Sakartvelą nėra jokių reguliavimo mechanizmų: nėra vizų režimo, nėra skaičiavimų. Ir valdžia nesiruošia nieko daryti, neturi krizės valdymo plano, nes ir krizės, anot jų, nėra.
Nepriklausomos Rusijos organizacijos skaičiuoja, kad kiekvieną dieną apie keliasdešimt rusų apgręžiami iš Sakartvelo ir neįleidžiami. Dažniausiai tai žurnalistai, teisininkai, Aleksejaus Navalno štabo atstovai, įvairių nepriklausomų televizijų, kaip „Dožd“, „Meduza“ žurnalistai. Tai pilietinės visuomenės atstovai, Kremliaus režimo kritikai. Tačiau verslininkams, paprastiems žmonėms, tiesiog keliaujantiems rusams, nėra jokių apribojimų. Tiesa, po protestų prieš mobilizaciją Dagestane, kaukaziečiai iš Šiaurės Kaukazo respublikų dažniausiai nebeįleidžiami į Sakartvelą ir apgręžiami pasienyje.
Galima suprasti, kad rusų disidentai neįleidžiami į Sakartvelą. O kodėl taip gali būti?
Sakartvelo pasieniečiai nepaaiškina priežasčių. Yra keletas punktų, pagal kuriuos užsieniečių neįleidžia į šalį: pavyzdžiui, jei asmuo yra ieškomųjų sąraše, jei lankėsi Pietų Osetijoje, Abchazijoje iš Rusijos pusės ir pažeidė okupuotų teritorijų įstatymą ir kita. <...>
Tame sąraše yra ir punktas „kitos priežastys“. Dauguma rusų, kurie neįleidžiami, gauna tokį atsakymą: neįleistas dėl kitų priežasčių. Su jais niekas nesikalba, niekas nepaaiškina. Tai nebūtinai disidentai – dažniausiai šie žmonės kritikuoja Rusijos valdžią, tačiau nebūtinai yra opozicijos atstovai – jie tiesiog laisvesnio mąstymo rusai.
Susidaro įspūdis, kad į Sakartvelą laisvai patenka rusai, kurie palaiko V. Putiną ir yra „už“ karą Ukrainoje. Ar tai tiesa?
Tokių žmonių labai daug. Kartvelai labiausiai to ir baiminasi. Girdisi kritika tarp paprastų žmonių ir socialinėje erdvėje: Kur jūs buvote 7 mėnesius, kodėl dabar vėl atvažiuojate? Kodėl neinate prieš savo valdžią? Nuo ko jūs bėgate?
Atsiranda vis daugiau rusų, kurie iškelia Rusijos vėliavas prie išnuomotų namų. Pavyzdžiui, pajūryje yra turtingų namų gyvenvietės, viena iš jų – Čakvi, kur namus išsinuomoja rusų šeimos ir jie ten iškelia Rusijos vėliavas.
Jau prasidėjo kartvelų nepasitenkinimas – vietinių žmonių kompanijos eina ir nuplėšia Rusijos vėliavas, sakydami: Jūs čia savo tvarkos negalit atnešti. Mes esame prieš, nes jūs okupavote 20 proc. mūsų teritorijos.
Situacija kaista visuomenės lygiu, o ką tuo metu dėl atvykstančių rusų sako Sakartvelo valdžia? Minėjote, kad valdantieji teigia kontroliuojantys situaciją, bet priemonių nesiima.
Valdžia tiesiogiai pabrėžia, kad „nereikia eskaluoti situacijos“. Taip sako Irakli Kobachidzė, parlamento narys, didžiosios partijos „Kartvelų svajonė“ lyderis ir valdančiosios daugumos atstovas. Duodamas interviu jis tikino, kad nieko čia baisaus nenutiko ir kad jokių specialių priemonių valdžia nesiims, nesvarstys vizų režimo Rusijos piliečiams. Taip pat jis apkaltino opoziciją „situacijos eskalavimu“. <...> Tarp partijų yra radikalus susipriešinimas.
Valdančioji dauguma nusiteikusi prieš buvusį prezidentą Michailą Saakašvili, o opozicija – prieš Bidziną Ivanišvili, buvusį Sakartvelo premjerą. Tai oligarchas, dažnai vadinamas pilkuoju Sakartvelo kardinolu. Jis aktyviai politikoje nedalyvauja, bet yra neformalus Sakartvelo vadovas dabar. B. Ivanišvili turi daug ryšių su Rusija, susikrovė savo kapitalą Rusijos Federacijoje. Jis vadovauja politiniams sprendimams iš užkulisių.
Taip pat šalies opozicija kaltina valdančiuosius tiesioginiais ryšiais su Rusija. Dabar yra labai daug vidinių politinių skandalų apie tai, kad Sakartvelo jėgos struktūros, valstybės saugumo departamentas turi ryšių su Rusijos FSB tarnyba. Neva jie bendradarbiauja, keičiasi informacija. Bet tai yra gandų lygis, trūksta įrodymų ir skaidraus teisinio proceso. Viskas išpūsta skandalo pavidalu, kaip kokia muilo opera mirguliuoja žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje. Trūksta politinės valios atsakyti į rimtus kaltinimus šalies valdantiesiems ir jėgos struktūroms.
Tačiau yra užtektinai netiesioginių nuorodų, liudijimų, kad taip yra – ryšių su Rusija dabartinė Sakartvelo valdžia nesikrato. Apskritai per pastarąjį dešimtmetį jaučiamas Sakartvelo valdžios atšalimas demokratiniam šalies kursui.
Kaip į valdžios neveiksnumą ir palankumą Rusijai reaguoja Sakartvelo visuomenė?
Visi nusivylę valdžia, kuri neturi plano ir niekaip neriboja rusų srautų. Taip pat ekonominė situacija važiuoja žemyn. Vartotojai mato, kad atvažiavę rusai išpūtė nuomos, nekilnojamojo turto kainas, taip pat viskas brango parduotuvėse, paslaugų sektoriuje. <...> Ateinantys rusai atneša daug greitų pinigų į šalį. Daugelis gyventojų naudojasi situacija, kad nėra griežto šalies atsako rusiškų prekių atžvilgiu – kartvelai neatsisako jų vartoti. Dalis žmonių atsisako nuomoti būstą rusams, bet jie nesudaro kritinės masės.
Dar visuomenėje vyrauja baimė. Kartvelai bijo, kad Rusija gali pradėti kitą frontą – pulti Sakartvelą dar kartą. Žmonių galvose karas dar tikrai gyvas ir iš Rusijos ateinanti grėsmė jaučiama kiekviename žingsnyje.
Prisiminkime karo Ukrainoje pradžią – kas tuomet vyko? Minėjote, kad atvykę rusai įkūrė 64 tūkst. įmonių. Kodėl jie taip elgiasi – ar tai taktika, kaip Sakartvele likti ilgiau?
Pirmoji banga atvykusiųjų – žmonės, galintys dirbti savarankiškai arba per nuotolį. Pavyzdžiui, IT specialistai, grafikos dizaineriai, inžinieriai, statybų bendrovės. Sakartvele labai paprasta atidaryti įmonę, mokėti nedidelius mokesčius, būti legaliai šalyje ir galėti aplikuoti nuolatiniam leidimui gyventi. Šiaip Sakartvele užsienietis gali būti iki 1 metų laiko be vizų. Jeigu nori pasilikti ilgiau, jau reikia leidimo gyventi. Kad galėtų aplikuoti leidimui gyventi, reikia įrodyti, kad čia turi nekilnojamojo turto, arba sutuoktinį, šeimą, arba turėti savo įmonę, dirbti šioje šalyje. Daugelis rusų įkuria įmones ir šie skaičiai rodo, kad jie Sakartvele pasilieka.
Nuo rusų antplūdžio į Sakartvelą pradžios keitėsi šalies ekonominė padėtis. Kiek kartų brango būstas, kaip keitėsi rinka?
Jeigu anksčiau 2 kambarių butą buvo galima išsinuomoti Tbilisio centre už 350–400 dolerių per mėnesį, tai dabar už tokią kainą neįmanoma rasti 1 kambario buto su seniai darytu remontu miegamajame rajone, toli nuo miesto centro.
Dabar 2 kambarių butas padoriame Tbilisio rajone gali kainuoti 700–800 dolerių mėnesiui, kartais iki 1 tūkst. dolerių. Buvo laikotarpis balandį, kai būstai kainuodavo 2–3 tūkst. dolerių. Tie patys butai, 1 mėnesio nuomos kainos. Nekilnojamojo turto pardavimo kainos augo 2–3 kartus.
Brango ir maisto prekės, ypač vidutinės ir aukštesnės klasės produktai, kurie nebuvo populiarūs tarp kartvelų arba jie negalėdavo sau to leisti. Tai lašiša, ravioliai, ikrai, parmezano, pelėsiniai sūriai, migdolų pienas, prancūziškas vynas. Sakartvele labai daug vietinio vyno rūšių, tad rasti europietiško vyno būdavo problema, o dabar jo pasirinkimas yra didelis. Dabar tos lentynos parduotuvėse užima daug vietos, nes atsirado didelė paklausa ir verslas reaguoja.
Jeigu anksčiau parduotuvėje aš kalbėdavau savo laužyta gruzinų kalba, man atsakydavo angliškai arba gruziniškai, tai dabar viskas kitaip. Aš, būdama šviesaus gymio, jaučiu, kad visi su manimi kalba rusiškai.
Karo pradžioje kartvelai socialiniuose tinkluose piktinosi, kodėl rusai pas juos važiuoja. Klausė, nuo ko jie bėga, argi jiems ant galvos bombos krenta? Ar dabar yra panašių reakcijų į nuo mobilizacijos bėgančius rusus, gal tarp kartvelų ir rusų kyla konfliktų?
Kažkokių buitinių konfliktų gal ir pasitaiko, bet nėra masiškai konfliktuojančių žmonių. Kol kas nepasitenkinimas burbuliuoja socialiniuose tinkluose, informacijos burbuluose. „Telegram“ kanale yra įvairių raginimų: Važiuokite namo, ko jūs čia norite? Mobilizacija prasidėjo – jūs kaip žiurkės sprunkate iš skęstančio laivo.
Pavasarį buvo pilietinės visuomenės sujudimas, pasirodė iniciatyvų, kur piliečiai norėjo, kad atvykėliai rusai pripažintų, kad jų šalis okupavo dalį Sakartvelo. Dabar tokio judėjimo nebėra. Galima matyti visokių grafičių ant sienų, kur rašoma: Rusai, eikit namo, čia jums ne vieta. Atsikniskit, f*ck Russia, ir panašiai. Bet tai nėra konfliktas, kuris prasiveržtų muštynėmis arba protestų judėjimu.
Bet žmonės jaučiasi nesaugūs dėl situacijos regione. Sakartvelas yra kryžkelėje tarp Rusijos, Turkijos ir Irano. Labai daug žmonių išvažiuoja iš šalies. Tie, kas gali – jauni, protingi, apsišvietę – ieško galimybių emigruoti į JAV, į Europą. Ieško studijų programų ir darbo užsienyje, nes nerimauja, kas bus toliau. Yra nuojauta, kad griūnanti Rusija ir visi su karu susiję dalykai paveiks žmones ir kad karas gali vėl ateiti į jų namus. Karas labai gyvas atmintyje, kartvelai prisimena 2008-ųjų ir ankstesnių 90-ųjų įvykius Dabartinis karas Ukrainoje yra retraumatizacija. Potrauminio streso sindromas niekur nedingo.
Sakartvelas – pamėgta Lietuvos turistų kryptis. Ką rekomenduotumėte lietuviams, galbūt dabar yra metas susilaikyti nuo kelionių čia?
Sakyčiau, kad tiesiogine prasme išaugusios rizikos ar nesaugumo nėra. Tačiau kainos išaugo. Jeigu Lietuvoje yra supratimas, kad Sakartvelas – pigi šalis, kad čia skanu, gražus oras, pigus maistas, dabar reikia būti pasiruošus, kad kainos nėra žemos. Maisto, kelionių, skrydžių kainos augo ženkliai. Kultūrinė aplinka nebėra tokia pati – tai ne tas Sakartvelas, kur groja dainos, šokiai, svečiais vietiniai žmonės džiaugiasi. To galima rasti, bet sunkiai – rinka labiau orientuota į masinį turizmą, atnešantį greitų pinigų. Yra labai daug rusų kalbos, rusiškos muzikos – tu girdi net taksi važiuodamas. Įsivaizdavimo, kad atvyksiu ir čia bus autentiškas Sakartvelas, nebėra.
Pagal mūsų šalies gyventojų skaičių atvykėlių yra per dauk.
Tai socialinė bonba..
