Vaikystėje ponia Alma svajojo būti medike, bet likimas lėmė, kad ji negalėjo įgyvendinti savo svajonės, mat šeimai emigravus į JAV teko dirbti, nebuvo pinigų.
„Labai negeru laiku mes gimėme, mano karta. Karas. Niekada negalėjai įgyvendint savo norų, nes nebuvo sąlygų. Pagrindinė gyvenimo sąlyga – išsilaikyti, sulaukti geresnių laikų, sulaukti karo pabaigos, galimybės sugrįžti namo. Toks mūsų kartos likimas“, – yra sakiusi A. Adamkienė.
Adamkai susipažino Vokietijoje, kur karas ir sovietų vykdyti trėmimai 1944 metais nubloškė abiejų šeimas. Tik Almos Nutautaitės, būsimosios Adamkienės, tėvai įsikūrė Bavarijoje, o V. Adamkaus – kitoje Vokietijos vietoje, bet abu jie susitiko lietuvių gimnazijoje Eichštate.
„Susirinkus gimnazistams, mano žvilgsnis krypo į geltonkasę mergaitę. Tai buvo Alma. Vėliau mokėmės su ja vienoje gimnazijos baigiamojoje klasėje. Alma iš kitų išsiskyrė švelnumu, laikysena. Ne vienas aš tuo metu į ją žvilgčiojau gimnazijos klasėje“, – 2007 metais Ingos Liutkevičienės sudarytoje knygoje „Alma“ pasakoja V. Adamkus.
Baigę gimnaziją abu jaunuoliai išsiskyrė ir po šešerių metų susitiko Amerikoje. V. Adamkaus šeima gyvena Čikagoje, A. Adamkienės – maždaug už 160 km nuo Čikagos, bet būsimasis prezidentas sužinojo, kur gyvena jam įspūdį palikusi mergina, todėl vis aplankydavo šeimą. 1951 metais A. Nutautaitė ir V. Adamkus susituokė ir drauge pragyveno 70 metų.
Prieštaravo sutuoktinio dalyvavimui rinkimuose
V. Adamkus pamena, kad vienas sunkiausių momentų gyvenime jo žmonai buvo Lietuvos prezidento rinkimai. Moteris nenorėjo, kad V. Adamkus juose dalyvautų, bet po ilgų diskusijų šeimoje sutiko, jog to reikia.
Pirmą kartą prezidento rinkimuose V. Adamkus dalyvavo 1997 metais, kur antrame ture susigrūmė su Artūru Paulausku ir nugalėjo. Prieš tai, tai yra 1993 metais, V. Adamkus buvo kito išeivio Stasio Lozoraičio rinkimų štabo narys, kai šis kovojo prieš Algirdą Brazauską.
„Šeimos draugai gerai žino Almos nuomonę šiuo klausimu – ji tikrai niekad nenorėjo, kad eičiau šias pareigas. Su ja ilgai diskutavome, kodėl ir kam to reikia, juk ilgą laiką ėjęs aukštas pareigas JAV turėjau galimybę gyventi be jokių materialinių rūpesčių, patogiai. Nesam turtuoliai, bet tikrai galėtume iki gyvenimo pabaigos džiaugtis, važinėti po pasaulį, o prezidento pareigos riboja mūsų asmeninę laisvę“, – pamena V. Adamkus.
Buvęs prezidentas pasakojo, kad visą gyvenimą domėjosi lietuvybe, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių veikloje, nuo 1972-ųjų kasmet važinėjo į Lietuvą, domėjosi šalies gyvenimu. Dalyvauti prezidento rinkimuose jį labai skatino jo aplinka, V. Adamkaus pavardė buvo traukiama į visuomenės nuomonės apklausas, kurios rodė, jog gyventojai būtų linkę juo pasitikėti.
„Alma buvo prieš. Jos įsitikinimu, aš savo gyvenime lietuviškai veiklai jau buvau atidavęs pakankamą duoklę. Tačiau, kai vis dėl to apsisprendžiau, mano žmona ištikimai man padėjo. Nubraukė ašaras... Taip, ji verkė. Bet vis dėl to dalyvavo rinkimų kampanijoje. Aš manau, kad jau ir per pirmąją mano kadenciją Almos indėlis buvo didžiulis. Savo žmogiškumu, nuoširdumu ji patraukė ne vieną žmogų į mano pusę“, – pamena V. Adamkus.
Dar kategoriškiau A. Adamkienė pasisakė prieš antrąją sutuoktinio kadenciją. Lietuvoje tuo metu siautė skandalai. Po pirmosios V. Adamkaus kadencijos prezidento rinkimus 2002 metais laimėjo Rolandas Paksas, bet dėl jo neleistinų ryšių su iš Rusijos kilusiu verslininku bei kitų kaltinimų jis buvo atstatydintas iš pareigų apkaltos tvarka, todėl jau 2004 metais buvo surengti nauji rinkimai.
„Po mano apsisprendimo kandidatuoti porą savaičių mačiau ją susikrimtusią, nekalbančią, išgyvenančią, ašaras liejančią, bet ji man nepriekaištavo, išgyveno tyliai. Tačiau, kai atėjo laikas, ji vėl agitavo, dirbo, palaikė mane. Tai rodo jos moralinę stiprybę, pagarbą mano apsisprendimui“, – knygoje cituojamas V. Adamkus.
Anot V. Adamkaus, per rinkimų kampanijas atsiskleidė jo žmonos talentas viešai kalbėti, nes JAV tokių progų ji daug neturėjo, o Lietuvoje per rinkimus ir jau einant pirmosios ponios pareigas tai labai pasitarnavo. Prezidentas išskiria ir organizacines bei vadybines A. Adamkienės savybes. V. Adamkus pamena, kad gyvendami JAV, jie turėjo nemažą vasarvietę Tabor Farma Mičigano valstijoje su golfo laukais ir baseinais. Kadangi V. Adamkus dirbo federalinėje tarnyboje, jis negalėjo tinkamai rūpintis verslu, tad tai buvo jo sutuoktinės veikla. A. Adamkienė vasarvietei vadovavo nuo 1961 iki 1983 metų.
„Alma prieš prasidedant sezonui išvažiuodavo ten, apsigyvendavo – ir darbas prasidėdavo. Svečiams buvo tiekiami pusryčiai, pietūs, vakarienė, o kai kuriems dar, kaip mes juokaudavome, ir naktipiečiai. Alma priimdavo į darbą aptarnaujantį personalą, samdydavo studentus, jų dirbdavo 50. Kiti darbuotojai buvo profesionalai – profesionalūs virėjai, kepėjai. Maistas buvo gaminamas šviežias, pačioje vasarvietėje. Visą Tabor Farmos veiklą administravo Alma, ji tvarkė ir visus mokesčių, finansinius reikalus“, – sako prezidentas.
Adamkus aukštąjį mokslą pabaigė tik dėl žmonos
Prisimindamas sunkiausius sutuoktinės dvasinius išgyvenimus, V. Adamkus knygoje „Alma“ mini tėvo, motinos ir sesers mirtis. Moters tėtis mirė per avariją Amerikoje, kai visiškai tuščiame kelyje iššoko nepilnametis vairuotojas be teisių ir su automobiliu, sugedusiais stabdžiais. Deja, vyras mirė vietoje.
Sesuo Danutė, pati būdama mokslininkė ir tyrinėjusi vėžį, mirė nuo kepenų vėžio. O su mama poniai Almai teko būti jos mirties valandą Lietuvoje. Nors mama mirė eidama 102-uosius metus, bet ponia Alma draugei prisipažino: „Mirties vis tiek sukrečia. Negali pasiruošt mirčiai“.
Šeimos narių mirtys labai slėgė A. Adamkienę: jai, kaip ir daugeliui žmonių, buvo sunku su tuo susigyventi, bet V. Adamkus pažymi, kad tragiškais gyvenimo momentais ponia Alma nepanikuodavo, bet kaip tik susikaupdavo.
Beje, V. Adamkus yra dėkingas žmonai už tai, kad pabaigė aukštuosius mokslus. Pora buvo ką tik susituokusi, neturėjo pinigų, bet A. Adamkienė įsidarbino už menką atlygį, kad vyras galėtų mokytis universitete. Jis pamena, kad net tokiais sudėtingais momentais jo žmona būdavo geros nuotaikos, besišypsanti, pagamindavo maisto. Kartais jiems būdavo taip striuka, kad tekdavo kratyti kišenes, jog surastų 10 centų tramvajaus bilietui ir A. Adamkienė galėtų nuvykti į darbą bei pasiimti algą už savaitę.
V. Adamkus sako, kad jie su žmona nėra susipykę taip, jog tektų šaukti ar kalbėti pakeltu tonu. Knygoje jis atviravo, jog svarbiausia nebijoti parodytų jausmų tiek viešai, tiek prie keturių akių. „Svarbiausia, kaip aš sakau, dalytis nuomonėmis, komunikuoti“, – sakė prezidentas.
Štai kodėl Adamkienė tapo labdaros pradininke
Buvęs šalies vadovas pastebi, kad A. Adamkienė tikriausiai buvo labdaros akcijų vaikams Lietuvoje pradininkė, nes ją labai sukrėsdavo pamesti, apleisti, sergantys vaikai. Pirmoji ponia įkūrė Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą.
A. Adamkienė pasakoja, kad labdaros idėja gimė, kai išvykstant iš Čikagos moterų klubas surengė išleistuves ir įteikė jai čekį su mintimi, kad ji geriausiai žinos, kur panaudoti lėšas. Kai poniai Almai teko su vyru lankytis Lietuvos kaimuose, ji pamatė anuomet varganas provincijos mokyklas, todėl nusprendė jas remti, mat miestuose padėtis buvo geresnė.
„Kai pradėjau važinėti po mokyklas jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nustebino daugelio jų skurdas ir vargas, tai kėlė graudulį. Vaikai irgi atrodė trupučiuką užspausti – nedrąsūs, nekalbūs“, – prisiminė ponia Alma.
Dar vienas priežastis remti kaimo mokyklas, buvo iš mamos išgirstas pasakojimas, kad po Pirmojo pasaulinio karo visa šalis kūrėsi daugiausia dėl kaimo žmonių darbštumo ir imlumo naujovėms. Ponia Alma anuomet pasakojo, kad bendradarbiavimas prasidėjo su penkiomis mokyklomis, o vėliau lavai išsiplėtė, bent kartą per metus mokyklas aplankydavo arba ji pati, arba jos vardo fondo direktorė. Per laiką keitėsi ir vaikai, neliko tokio didelio skirtumo tarp kaimo ir miesto vaikų.
„Mano pačios tėvai taip pat buvo linkę padėti kitiems. Telšiuose jie turėjo nemažą namą, parduotuvę. Tėvai samdė moterį, kuri šluodavo gatvę prie mūsų namų. Ji buvo netekėjusi, augino mano sesers amžiaus dukrą. Kadangi nei už mano, nei už sesers mokslus tėvams nereikėjo mokėti, nes mano tėvelis buvo Lietuvos 1918 metų nepriklausomybės kovų savanoris, o savanorių vaikams mokslai nekainavo, tai jis mokėjo už tos mergaitės mokslą, kasmet pirkdavo jai uniformą, Kartą prieš Kalėdas mes su seserimi gavom dovanų naujas pačiūžas, kadangi labai mėgom čiuožti, o per Kalėdas ir jai, tai mergaitei, nupirko pačiūžas“, – pasakojo ponia Alma.
„Antra vertus, labdarą reikia teikti subtiliai – taip, kad žmogus nepasijustų blogai. Netinkamas žodis ar netinkamas požiūris gali žmogų įžeisti. O juk nelaimė gali atsitikti kiekvienam iš mūsų, niekad negali žinoti, kas bus. Negali sakyti: „Man niekada taip nebus“. Niekas negali garantuoti“, – yra sakiusi ponia Alma.
Ji prisiminė, kad labai džiaugėsi gaudama Amerikos lietuvių paramą, kai jos šeimai teko pasitraukti iš Lietuvos į Vokietiją: „Kai likimas mus nubloškė į Vokietiją, neturėjom, kuo apsirengti, buvome augančios mergaitės, visko reikėjo, o nieko nebuvo – nei pinigų, nei drabužių. Didžiausias džiaugsmas ir pagalba mums buvo siuntiniai iš Amerikos. Gavome siuntinių su rūbais, batais – Amerikos lietuviai siuntė mums. Tada galvojau: jeigu kada geriau gyvensiu, būtinai padėkosiu žmonėms, šelpusiems mus. Tiesiogiai padėkoti negaliu, bet padėdama kitiems kartu padėkoju tiems, kurie mus šelpė sunkiu metu. Man nebuvo gėda priimti labdarą, nemaniau daranti nusikaltimą. Persisiūdavome tuos drabužėlius ir nešiodavome laimingos“.
„Negeru laiku gimė mūsų karta“
Jau minėta, kad ponios Almos tėvai Ona ir Stasys Nutautai su dviem dukromis iš Lietuvos pasitraukė 1944 metais, kai tapo aišku, jog tuo prasidės antroji sovietų okupacija. Tų metų liepą visi šeimos nariai ir draugai svarstė, ar vykti iš Lietuvos, ar nevykti, bet, galiausiai buvo nuspręsta, kad reikia bėgti.
„Bėgom į Švediją. Plaukėme keliomis valtelėmis, iš viso gal koks šimtas žmonių. Pasiekti Švedijos krantų nepavyko. Visas valtis ir jomis plaukusius žmones sulaikė vokiečių patruliai. Iš pirmos sulaikytos valties žmones iškėlė, o valtį sušaudė ir nuskandino. Mes buvome paskutiniai, kuriuos pagavo. Vyrus ir jaunus vaikinus išvežė į apkasus, o moteris ir vaikus – į Rygos kalėjimą. Kai rusai ėmė sparčiai artėti prie Rygos, mus išvežė į Vokietiją“, – knygoje pasakojo A. Adamkienė.
Vėliau šeima džiaugėsi, kad nepavyko patekti į Švediją, nes šioji šalis išdavė pabėgėlius rusams. „Niekur mūsų nelaukė, niekur. Daug kas stebisi, kodėl mes visi jaučiame begalinį dėkingumą Amerikai. Amerikiečiai buvo vieninteliai, kurie tikrai suprato mūsų padėtį“, – kalbėjo ponia Alma.
„Labai negeru laiku mes gimėme, mano karta. Karas. Niekada negalėjai įgyvendint savo norų, nes nebuvo sąlygų. Pagrindinė gyvenimo sąlyga – išsilaikyti, sulaukti geresnių laikų, sulaukti karo pabaigos, galimybės sugrįžti namo. Toks mūsų kartos likimas“, – yra sakiusi A. Adamkienė.
Ponios Almos draugė Vida Kaveckaitė-Daras yra pasakojusi, kad A. Adamkienė svajojo būti medike, bet gyvenimas neleido šios svajonės išpildyti. Vokietijoje ji studijavo labai trumpai, o kai atvyko į Ameriką, nebeliko jokios galimybės mokytis, reikėjo eiti dirbti.
Niekad nekeldavo balso, kantri kaip akmuo
A. Adamkienę jos draugė V. Kaveckaitė-Daras yra apibūdinusi kaip labai privatų žmogų, kuris lengvai neatsiveria, nerodo emocijų. „Orumas – viena geriausių jos savybių“, – apie ponią Almą yra sakiusi draugė.
„Nėra lengva su Alma susidraugauti, kadangi ji gana uždara, brangina savo privatų gyvenimą. Tačiau natūraliai, po truputį, po truputį įsileidžia kai kuriuos žmonės į savo širdį“, – teigė V. Kaveckaitė-Daras.
A. Adamkienės nenorą, kad sutuoktinis dalyvautų Lietuvos prezidento rinkimuose, pamena ir ponia Vida. Pasak jos, A. Adamkienė buvo labai dėl to nelaiminga, nes abu su vyru visą gyvenimą daug dirbo, todėl svajojo pabūti su sutuoktiniu tiesiog šiaip sau be darbo, pakeliauti po pasaulį.
„Ji labai myli jį. Tai ne tušti žodžiai. Almos meilė pasireiškia tuo, kad jos gyvenimas, man atrodo, yra jo gyvenimas. Jų gyvenimai taip susipynę, kad dabar jau atrodo, lyg būtų vienas“, – pastebėjo ponios Almos draugė.
V. Kaveckaitė-Daras taip pat pasakojo vieną nutikimą, kuris puikiai atspindi A. Adamkienės kantrybę. Abi draugės kažkur skrido, bet lėktuve ponia Vida užsikalbėjo su vienu asmeniu ir nė nepastebėjo, kad per tą laiką draugė sušalo taip, kad vėliau susirgo. Pasirodo, A. Adamkienė nenorėjo nutraukti draugės pokalbio, nieko nepasakė, nors viršuje netgi turėjo švarkelį, bet nenorėjo niekam trukdyti.
Ponia Vida savo draugę supykusią ant vyro teigia mačiusi tik vieną kartą, bet ir tuomet ji nešaukė, tik aiškiai parodė, kas jai nepatinka. O Gabrieliaus Žemkalnio žmona Danutė prisiminė, kad A. Adamkienė yra jai pasakiusi, kad su emocingu charakteriu gyventi galbūt lengviau – ponia Alma visada viską laikė savyje ir tikriausiai pati suprato, kad tai apsunkina.
Po sunkios ligos mirė A. Adamkienė
Eidama 97-uosius metus šiandien mirė buvusi pirmoji šalies dama Alma Adamkienė. Praėjusio mėnesio pabaigoje A. Adamkienė netikėtai paguldyta į ligoninę, kur buvo operuota.
„Pamatėme, kad kažkas yra blogai, nes lyg tai daugiau nei silpnumas buvo. Iškvietėme greitąją, nugabenome ir dabar prieš tris valandas buvo greitai padaryti tyrimai bei nustatyta, kad užsiblokavo kraujagyslė galvoje.
Nieko daugiau negaliu pasakyti, reikia perklausti gydytojos, bet turėjau duoti leidimą (red. operacijai) ir melstis dabar, nes sakė, kad kiekviena minutė brangi“, – taip apie A. Adamkienės būklę tv3.lt atsiliepė jos vyras Valdas Adamkus.
Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė reiškia užuojautą dėl Almos Adamkienės mirties.
„Greta šiandien jaučiamo skaudžios netekties liūdesio, su mumis yra ir visados liks šviesus Almos Adamkienės atminimas. Pagarba kitam, geranoriškumas, atida silpniausiems yra tai, kuo ji pelnė daugybės žmonių susižavėjimą ir meilę. Būdama pirmąja valstybės ponia, A. Adamkienė suteikė šioms neformalioms pareigoms žmogiško jautrumo matmenį, stengėsi atkreipti dėmesį į tai, kas ne visų ir ne visuomet buvo pastebima, tačiau kur buvo žmonės, kuriems šio dėmesio ir ištiestos pagalbos rankos ypatingai reikėjo. Reiškiu nuoširdžią užuojautą dėl netekties Prezidentui Valdui Adamkui ir visiems Almos Adamkienės artimiesiems“, – sako premjerė I. Šimonytė.
Netekties valandą užuojautą reiškia kadenciją baigusi šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Atsisveikiname su Alma Adamkiene – šviesia asmenybe, palikusia Lietuvos gyvenime ypatingą pėdsaką.
Mūsų atmintyje A. Adamkienė visada išliks greta Prezidento Valdo Adamkaus – žmona ir bendražygė, pirmoji Lietuvos ponia, savo laikysena skleidusi aukščiausią vidinę kultūrą, daug jėgų skyrusi labdaringai veiklai.
Dėl šios netekties reiškiu gilią užuojautą Prezidentui V. Adamkui, artimiesiems ir visiems, branginusiems A. Adamkienę ir jos žmogiškąjį talentą“, – užuojautoje rašo D. Grybauskaitė.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda skaudžios netekties valandą reiškia nuoširdžią užuojautą prezidentui Valdui Adamkui ir ponią Almą mylėjusiems žmonėms.
Kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus žmona nugyveno ilgą, įdomų ir labai prasmingą gyvenimą, savo neblėstančiu altruizmu ji palietė daugelio širdis.