Kas laukia Lietuvos, jei kultūrinis karas nesiliaus, TV3 Žinių „Dienos komentare“ – žurnalisto Vladimiro Laučiaus pokalbis su istoriku, buvusiu kultūros ministru Dariumi Kuoliu.
Lietuvos politikoje jau kurį laiką vyksta šaltasis pilietinis karas. Tie, kurie vadinami antisemitų valdžia, kovoja su tais, kurie vadinami Vilniaus elitu. Ir tie, ir tie pretenduoja atstovauti visuomenei. Jūsų nuomone, ar kurie nors iš tiesų atstovauja visuomenei? Jeigu taip, tai kokiu būdu?
Atstovauja tam tikroms visuomenės grupėms. Ir man atrodo, tai yra natūralu – valstybės gyvenimas, pilietinis gyvenimas vyksta audringai.
Tai čia – sveikintinas reiškinys?
Iš dalies sveikintinas. Na, turime džiaugtis savo piliečių aktyvumu. Aš tik sakyčiau, kad mums labai svarbu matyti nenatūralią vaidybą. Tai iš vienos pusės niekaip negaliu patikėti, kad turtingiausias Seimo narys, buvęs daugiametis mokesčių inspekcijos tarnautojas ir jos viršininkas Dainoras Bradauskas yra svieto lygintojas, kuriam rūpi vargstanti Lietuvos visuomenės dalis. Taip pat negaliu patikėti Kristina Sabaliauskaite ir LRT apžvalgininkais, kurie skelbia, kad tai yra mūsų sausio 13-oji. Mano supratimu, tas kultūrininkų protesto lyginimas, kuris yra suprantamas ir pagrįstas, yra nepadorus aukų atžvilgiu.
Vienas dalykas yra stoti prieš Rusijos tankus, o kitas – prieš televizijos kameras, kurios tave heroizuoja. Jis kerta per solidarios visuomenės pagrindus, nes ragina oponentą traktuoti kaip Rusijos kareivį, kuris žudė taikius lietuvius ir tai padaro oponentą naikintinu priešu. Tai irgi yra negerai pilietinės visuomenės požiūriu. O tapatinimasis su šviesa ir tiesa, ir sakymas, kad visi abejojantys neturi teisės net paabejoti, kaip profesorė Ainė Ramonaitė iš karto buvo užsipuolama net dviejų išsyk rektoriaus patarėjų, irgi kuria daugiau sektantiško, o ne pilietinio judėjimo įspūdį.
Viena vertus, džiaukimės pilietiškumu. Kita vertus, vienus vadinate sektantais – Kristinos Sabaliauskaitės bendraminčius, kiti – sakote, yra svieto lygintojai. Ar gerai, kad jie yra svieto lygintojai ar jie apsimeta svieto lygintojais?
Manau, kad jie šiek tiek apsimeta svieto lygintojais, nes galėjo ir turėjo daugybę galimybių ir būdų tą svietą lyginti kitaip. Čia matome imituojama iš vienos ir kitos pusės. Tikiu didelės dalies kultūros žmonių nuoširdumu, autentiškumu ir sveikinu jaunimo įsijungimą. Nes iš tikrųjų, ką darė respublikos prezidentas – jis provokavo visuomenę ir kultūrinę bendruomenę.
Ką reiškia paskirti ministrą dėl geno ir paskui raginti kultūrininkų bendruomenę kautis su tuo ministru? Pats prezidentas tą daro. Tokio gėdingo elgesio bendruomenė neturi toleruoti. Ji turi protestuoti prieš tokį elgesį. Čia natūralu, bet sakyti, kad esame šviesa, o tie, kurie netiki, jog esame šviesa, yra persekiotini, tai yra nebe pilietinis veiksmas, o sektantiškas. Ir aš manau, kad mąstantys, kultūros žmonės turėtų jausti ir neperžengti tos ribos.
Ta istorija, kai viešoje erdvėje buvo tiesiog pjūdoma politologė Ainė Ramonaitė. Jos oponentai, jeigu gali taip gražiai ir švelniai juos pavadinti, sakė, kad tai nėra pjudymas ir tai, ką jie daro, taip pat nėra nieko bendro su sektantiškumu ir priešų persekiojimu. Tai nėra persekiojimas, tiesiog pilietinis protestas – graži pilietinio protesto išraiškos forma.
Matote, kai rektoriaus patarėjas pasako akademikei ir mokslininkei – „apsispręsk, profesore“ – ir tą išsako iš LRT tribūnų. Ir dar, kai tai išsako europinės dešinės instituto darbuotojas, instituto, kurį finansuoja Tėvynės sąjungos partija ir LRT tribūnoje nei vienas, nei kitas nėra pristatytas, kaip vienas buvęs Ingridos Šimonytės etatinis konsultantas, o kitas kaip dabar finansuojamos partijos instituto narys, susidaro įspūdis, kad diskutuoja tarsi laisvi filosofai, bet tai nėra laisvi filosofai.
Tai tas sektantiškumas iš esmės jau yra įsiskverbęs į Vilniaus universitetą, kuris turėtų kaip tik neleisti sektantiškumui įsivyrauti?
Nesakyčiau, kad į patį universitetą, bet tam tikri asmenys, kurie užima pareigas, turėtų jausti tam tikras ribas. Negali rektoriaus patarėjas grasinti profesorei. „Apsispręsk, profesore“, – palaukite – tokia leksika apskritai yra sovietmečio. (...) Negalime šiandien, galvodami apie savo valstybę, jos piliečių solidarumą, savo ateitį eiti prie tokių kultūrinių karų, kurie grąžina mus į labai nešvankius laikus.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!