Klausimą apie tai, kiek realiai kainuotų embargas, o tiksliau – finansų srautų nutraukimas rusijos tęsiamam karui prieš Ukrainą, toliau lydi kai kurių ES valstybių valdžios atstovų migloti išvedžiojimai, o taip pat ir nesugriaunamas prieraišumas prie rusijos iškastinio kuro.
Trumpasis atsakymas – ES atsisakyti rusiškų dujų ir naftos būtų pakeliama našta finansiškai, ir ji būtų netgi prasčiausiu numanomu scenarijumi lengviau pakeliama nei koronaviruso sukelti padariniai tokių šalių kaip Vokietija ekonomikai. Taigi kodėl už rusiškas anglis (beje, jų importas ES bus sustabdytas tik rugpjūtį), naftą ir dujas vis dar mokama, pripažinkime, europiečių pinigais ir taikių Ukrainos žmonių krauju?
ES pradėta estafetė iš vieno sankcijų paketo į kitą nestabdo rusijos karo ir karių. 5-tasis ES sankcijų paketas ir vėl buvo nepakankamas, 6-tasis bus ir vėl pavėluotas, ir turiu abejonių, ar jame bus numatytas visiškas rusijos iškastinio kuro embargas.
Pasiaiškinkime detaliau. Žinia, Europa iš rusijos importuoja 49 proc. naftos produktų ir 74 proc. dujų. Kai kurių ES valstybių priklausomybė nuo dujų importo yra kone šimtaprocentė, kitos šalys pastaraisiais metais tik didino priklausomybę nuo rusiškos energijos dėl kremliaus „pasiūlytų“ mažų kainų.
Karo akivaizdoje lyderystę dėl dujų ir naftos embargo rodo Lietuva, Lenkija, bet kodėl to nedaro Europos Bendrijos krikštatėviai? Pasaulinė naftos rinka leistų pakeisti rusišką naftą Europoje pakankamai greitai. Šiuo metu ES lygmeniu ieškoma specialių susitarimų su Iranu, paraleliai derantis dėl Irano branduolinio ginklo programos. Kitaip tariant, ES atsisakyti rusiškos naftos greitai yra įmanoma, ir rusija tą puikiai suvokia.
Kiek kitokia situacija su dujomis, kurios į ES tiekiamos praktiškai išimtinai dujotiekiais. Verta pastebėti, kad čia pačios rusijos priklausomybė nuo gaunamų pajamų iš Europos yra milžiniška: šimtus ar tūkstančius kilometrų naujo dujotiekio linijos per dieną ar per savaitę kitur nenutiesi. Apskritai, rusijos biudžetas iš savo energijos eksporto į Europą gauna daugiau nei 40 proc. visų pajamų, ir ši dalis ateityje, greičiausiai, tiktai augtų.
Skaičiai rodo, kad Europa per 2020 metus suvartojo apie 167 milijardus kubinių metrų dujų. Iš jų netgi 56,3 mlrd. kub. m. rusiškų dujų suvartojo vien Vokietija, kitos ES lyderės šiame rusiškų dujų naudotojų sąraše: Italija (19,7 mlrd. kub. m), Nyderlandai (11,2 mlrd. kub. m).
Du trečdalius Europai reikiamų dujų, t.y. apie 100 mlrd. kub. metrų per metus, yra galimybė atsigabenti per suskystintų dujų tiekimo terminalus (SGD). SGD terminalų pajėgumus galima didinti palyginti greitai ir to užtektų aprūpinti praktiškai visų europiečių namus.
Greta to verta pastebėti, kad, pavyzdžiui, Ispanija turi milžiniškus SGD terminalų pajėgumus, bet, deja, Ispanijos ir Prancūzijos dujotiekiai vis dar nėra pakankamai sujungti, nepaisant dešimtmečius trunkančių diskusijų apie tai. Europa turi ir daugiau neišnaudoto potencialo. Galime panaudoti daugiau atsinaujinančių išteklių, labiau taupyti energiją, ypač ne šaltuoju sezonu.
Taigi realiai Europai dujų embargo iš rusijos atveju lieka poreikis papildomai apsirūpinti 50-60 mlrd. kub. metrų dujų kiekiu per metus. Tai iš esmės yra Europos pramonės šakų poreikis. Karo akivaizdoje ypač keistai skamba Vokietijos chemijos pramonės atstovų postringavimai, esą jų konkurencingumas remiasi pigiomis rusiškomis dujomis. Sunku patikėti, kad tai tikrai yra vienintelis stipriausios ES ekonomikos pramonės variklis. Ar piguma yra šiandienos Vokietijos konkurencinis pranašumas? Drįsčiau tuo abejoti.
Tikroji ekonominė kaina Vokietijai visiškai ir kuo greičiau atsisakius rusiškų dujų bei naftos būtų mažesnė, nei praūžusios koronaviruso pandemijos padariniai. Mūsų „Renew Europe“ politinei grupei Europos Parlamente įvairių sričių ekspertai pateikė skaičiavimus, kad Vokietijai visiškas rusiško iškastinio kuro embargas kainuotų nuo 0,5 iki 3,5 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP).
Blogiausio įmanomo scenarijaus atveju, kiekvienam vokiečių namų ūkiui tai atsieitų iki 1000 eurų per metus. Realistiškesniu scenarijumi, vidutiniškai vokiečiui nuostoliai galėtų siekti maždaug 80-120 eurų per metus.
Pripažinus, kad nordstreaminio ir ilgalaikio susitarimo su rusija dėl pigesnių dujų garantu tapo Vokietijos socialdemokratų veidas Gerhardas Schroederis, kadaise permestas iš Vokietijos politikos olimpo į rusiją, pripažinkime ir tai, kad Vokietija, ypač kanclerės A. Merkel valdymo laikotarpiu, buvo galutinai pavergta energetinės priklausomybės nuo rusijos.
Supratus šio dujų žaidimo dydį ir statymus, šiandienos Vokietija tikrai gali parodyti tvirtesnę lyderystę stabdant karo nusikaltimus Ukrainoje. Ponai, ar dėl ukrainiečių gyvybių ir kelių procentų BVP nuosmukio tikrai verta tiek mindžikuoti ir derėtis? Ar pramonės atstovų lobistų interesai yra svarbesni nei siekis apsaugoti Ukrainoje kasdien žūstančius vaikus, moteris, vyrus, senyvo amžiaus žmones, ligonius?
Nedelsiamo rusiškų dujų ir naftos tiekimo nutraukimo oponentai turėtų būti vadinami tikraisiais vardais, t.y. rusijos karo prieš Ukrainą finansuotojais. Atsižvelgdami į faktus, turime ir toliau juos spausti atsikratyti šio vardo, nes sprendimus – jų ir mūsų rankose. Vokiečiai, italai, olandai turi parodyti tikrą žmogišką ir orų apsisprendimą, kaip tą daro Lietuva, Lenkija, JAV, ir kaip netrukus tai padarys kitos demokratinio pasaulio šalys.
Europos politikos lyderiai jau apsilankė Bučoje, turėjo progą patys įvertinti tragediją. Rusiškų dujų ir naftos embargo oponentams reikėtų pamėginti įsivaizduoti panašiai sugriautą, pavyzdžiui, Mastrichtą, kuriame buvo pasirašyta Europos Sąjungos sutartis.
