Žinių radijo laidoje „Žuvys kalba“ kalbėjusi Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės vertinimo skyriaus vedėja Aldona Margerienė tikina, jog labiausiai vandens telkinių užterštumas didėja Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje – regionuose, kur yra vykdoma intensyviausia ūkio veikla.
„Tikrai taip, yra sąryšis tarp intensyvios ūkinės veiklos ir vandens telkinių užterštumo. Jeigu mes atvaizduojame žemėlapiuose vandens telkinius raudona spalva, visa vidurio Lietuva – Nevėžis, Šešupė, Lielupis, Venta, jos yra raudonos upės, kur vykdoma intensyvi žemės ūkio veikla – tiek augalininkystė, tiek gyvūlininkystė“, – teigė A. Margerienė.
„Žemės ūkio taršą labai sunku kontroliuoti, nes trąšų kiekis labai priklauso nuo auginamų augalų, kiek dirovežmyje jau pritręšta. Dabar reikalaujama rengti tręšimo planus“, – pridūrė ji.
Pasak A. Margerienės, nors yra numatomos priemonės vandens būklės gerinti, nei viena naudojama priemonė negali užtikrinti greitų pokyčių.
„Gamtos procesai nėra tokie greiti – jeigu mes ir pradėjome taikyti kokias nors priemones būklei gerinti, tai ne viskas bus taip greitai pastebima – ir priemonių diegimas užtrunka laiko. Kai peržiūrime vandens telkinius, numatome veiksmus, kas 6 metus įsivertiname viso periodo būklę ir tada nusimatome priemones“, – aiškino A. Margerienė.
Daugiausiai teršia žemės ūkis
Tarp priemonių, taikomų norint sumažinti taršą ir apsaugoti bioįvairovę – investicijos į vandenvalos įrenginius, bei papildomi ūkininkams keliami aplinkosaugos reikalavimai. Vienas iš šių reikalavimų – palikti trijų metrų ilgio paviršinių vandens telkinių apsaugines zonas.
Praėjusį mėnesį Vilniaus centre protestavę ūkininkai reikalavo panaikinti šį reikalavimą – neva taip itin stipriai sumažinami žemės ūkio plotai. A. Margerienės teigimu, šios zonos yra būtinos, norint sumažinti taršą ir apsaugoti bioįvairovę.
„Vandens juostos apsaugo vandens telkinį nuo ūkinės veiklos. Tos juostos visame pasaulyje yra – vienur mažesnės, kitur didesnės. Tai yra svarbu ne tik mažinant taršą, bet ir dėl įvairovės – suardomos gyvių, gyvenusių prie vandens telkinio buveinės“, – pastebėjo A. Margerienė.
Aplinkosaugininkė pažymėjo, jog didžiausią dalį vandens taršos sudaro azoto fosforo dariniai, į vandenį patenkantis kartu su žemės ūkio trąšomis.
„Didžiąją dalį mūsų taršos sukelia žemės ūkis, sudarantis 41 proc. azoto fosforo, kuris įtakoja vandens telkinių būklę. Azoto fosforas atkeliauja su mineralinėmis ūkio trašomis. Didžioji dalis yra fosforas, bet mažą dalį sudaro ir azotas“, – tikino aplinkosaugininkė.
A. Margerienė taip pat įvardijo ir kitus veiksnius, lemiančius didėjančią taršą.
„Svarbūs ir hidromoforloginiai poveikiai – ką mes esame paveldėję. Upės yra ištiesintos, padarytos kaip grioviai, yra užtvankos, kurios irgi stabdo. Visi šie pakeitimai stabdo ir žuvų migraciją, vagos bei smėlio formavimosi procesus. Tai atsiliepia visai vandenyje gyvenančiai ekosistemai – žuvims, vėžiagyviams bestuburiams. Vandens telkinių modifikacijos sudaro apie 11 proc. taršos, toliau rikiuojasi likusi sutelktoji tarša – kas būtų iš nuotekų valymo įrenginių, arba tiesiogiai išleidžiamos nuotekos, nepakankamai išvalytos nuotekos. Yra ir istorinė tarša, kuri yra nusėdusi ir toliau cirkuliuoja vandens telkinyje“, – pasakojo A. Margerienė.
Aplinkosaugininkė pastebi, jog taršos didėjimui įtaką daro ir klimato kaitos pokyčiai.
„Jeigu vasara yra sausa, nuotekos iš valymo įrenginių ateina tinkamai išvalytos. Bet jeigu yra mažai vandens, tada neatsiskiedžia, koncentracija vandenyje didesnė“, – paaiškino aplinkosaugininkė.
Nors ūkininkai teigia, jog didieji miestai turėtų daugiau investuoti vandens valymo įrenginius, A. Margerienė pastebi, kad tai jau buvo padaryta. Tiesa, teršimas didėja tokiais tempais, jog bendras išvalomo vandens procentas mažėja.
„Mes jau pakankamai daug investavome į vandenvalos įrenginių rengimą, buvome pasiekę, kad 93 proc. taršos nuotekų įrenginiuose išvaloma iki normatyvo – yra likę tik keli procentai. Augant Vilniui, didėjant plėtrai, našta valyvo įrenginiams pasidarė nebepakeliama. Dabar jų išvalymas suprastėjo, procentas krito iki 73 proc. Bet Vilniaus valymo įrenginiai deda pastangas ir baigia valymo įrenginių projektus ir mes vėl tikimės turėti labai aukštą valymo procentą. Nemanau, kad mes nesusitvarkome“, – teigė A. Margerienė.
Labiausiai ir mažiausiai užteršti vandens telkiniai
Laidos metu A. Margerienė įvardijo kelis ežerus, kur kasmet fiksuojamas didžiausias užterštumas.
„Kauno marios nebepasižymi gera būkle, taip pat kliūna Obelių, Maščio, Simno, Didžiulio, Ūdrijos ežerai. Kuršių marių užterštumas yra vidutinės būklės“, – teigė A. Margerienė.
Aplinkosaugininkė taip pat įvardijo kelias upes, kuriose dažnai fiksuojamas mažiausias užterštumas.
„Žeimena, Šventoji, Merkys, Minija, ežerai tuose baseinuose“, – sakė ji.
Nors šiuo metu baiminamasi, kad Astravo elektrinė galėtų užteršti Nerį, kol kas neigiamas poveikis nėra fiksuojamas.
„Yra monitoringo tyrimo vieta Neryje ties Buivydžiais, kur 12 kartų per metus yra imami mėginiai, tiriami fizikocheminiai, biologiniai ir hidrologiniai parametrai, pavojingos medžiagos. Radiacijos saugos centras atlieka radiologinius tyrimus toje pačioje vietoje. Hidrometeorologinė tarnyba turi hidrologinę stotį ir ten pastoviai matuojamas vandens lygis, perskaičiuojamas debetas. Tie stebėjimai vykdomi.
Kol kas tyrimuose nematome blogų rodiklių, neigiamo poveikio nematome. Tikimės, kad jeigu bus užtikrinami reikalavimai, taip bus ir toliau“, – teigė A. Margerienė.
Vandens būklės prastėjimas – visos Europos tendencija
Kaip pastebėjo laidos pašnekovė, Lietuvos tendencijos yra panašios kaip ir kitų Europos šalių – vandens būklė daugelyje jų prastėja.
„Visoje Europoje geros būklės vandens telkiniai sudaro vidutiniškai 41 proc. visų telkinių.
Bet yra šalių, kurios artimos mūsų procentams, o Europos aplinkos agentūra ruošia leidinį už 6 metų periodą. Jie pažymi, kad nuo 2015 iki 2021 m., nemato gerėjimo, daugelyje šalių yra net ir blogėjimo tendencijos. Bendrai įvertinus, tendencijos yra panašios“, – pastebėjo A. Margerienė.
Europos sąjungos šalys yra išsikėlusios nemenkus tekstus – iki 2025 m. geros ekologines bukles telkinių turi būti 85 proc., o 2030 m. 100 proc. visų telkinių turėtų atitikti geros kokybės kriterijus. A. Margerienės nuomone, Europai šių rodiklių pasiekti ko gero nepavyks
„Visai Europai tai bus sunku padaryti. Yra labai mažai vilčių, kad mes turėsime tokius procentus tais metais“, – sakė aplinkosaugininkė.
Pagrindiniai atpažįstami užteršto vandens požymiai – spalva ir kvapas
Kaip paaiškino A. Margerienė, vandens būklės vertinimo skyrius netiria vandens telkinių. Tačiau, vandens tarša lemia daugybę kitų neigiamų pasekmių.
„Kalbant apie žuvis, prastėja įvairovė. Ežerai dumblėja, apauga makrofitais ir pradingsta, mes juos taip prarandame. Natūralus senėjimas būtų daug lėtesnis“, – teigė A. Margerienė.
Aplinkosaugininkės teigimu, labai užterštus telkinius galima atpažinti pagal pasikeitusią vandens spalvą ar prastą kvapą. Vis dėlto, tai reti atvejai, pasižymintys ypatingai didele tarša.
„Pagrindiniai vizualiai požymiai yra vandens žydėjimas, dumblėjimas, nemalonus kvapas, nebūdingas vandens telkiniams. Tai pagrindiniai požymiai, nes dažniausiai užterštumas nėra vizualiai matomas. Kartais gali pasikeisti spalva – pavyzdžiui, Šilutėje spirito gamyklai išpylus žaliavą, pasikeitė vandens telkinio spalva“, – paaiškino aplinkosaugininkė.
