Savaitę iki lapkričio 25-osios Lietuvoje įvyko keli mirtimis pasibaigę smurto atvejai. Vilkyškiuose vyras mirtinai sumušė žmoną, o netrukus žuvo, kaip įtariama, savo paties sukeltoje avarijoje. Tą patį savaitgalį Šilalėje nuo vyro rankos mirė jauna moteris. Taip pat užfiksuotas kraupus smurto protrūkis prieš vaiką: tėvas sumušė ir pro langą išmetė penkių mėnesių kūdikį, kuris po kelių dienų mirė Kauno klinikose.
Tai tik keli viešai nuskambėję atvejai. Kiek panašių, jei ir ne mirtimi pasibaigusių smurto proveržių įvyksta kiekvieną dieną, tiksliai nustatyti sunku, nes ne visi nukentėjusieji kreipiasi pagalbos. Vis dėlto teigiami pokyčiai matomi, o pagalbą smurtą patyrusiems asmenims teikiantys specialistai pabrėžia – didėjantis pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje skaičius reiškia ne dažnesnį smurtą, o geresnį jo atpažinimą.
Pranešimų apie smurtą išaugo kelis kartus
Nuo liepos 1-osios, kuomet Lietuvoje pradėjo veikti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, policija išdavė daugiau nei 3,5 tūkst. tokių orderių. Orderis išduodamas, kai nusikaltimo fakto nenustatoma, bet policijai atlikus rizikos vertinimą, nustatoma, kad toje šeimoje gal kilti smurto grėsmė ateityje.
Pranešimus apie išduotus orderius ir apie pradėtus ikiteisminius tyrimus gauna Moterų informacijos centras. Ši nevyriausybinė organizacija konsultuoja ir teikia pagalbą nuo smurto nukentėjusioms moterims.
„Didžioji dalis į mus besikreipiančių žmonių, kuriems mes teikiame pagalbą, yra tie, kurie kreipėsi į policiją, bet, žinoma, turime nemažai asmenų (daugiausia tai moterys), kurie kreipiasi asmeniškai. T. y. sužino, kad veikia tokie specializuotos kompleksinės pagalbos centrai ir kreipiasi asmeniškai“, – pasakoja centro direktorė Jūratė Šeduikienė.
Vis dėlto didėjantys pranešimų apie smurtą skaičiai nereiškia dažnesnių smurto atvejų. Pasak J. Šeduikienės, tai rodo geresnį smurto artimoje aplinkoje atpažinimą.
„Smurto atvejų visada bus ir jų turėtų būti fiksuojama dar daugiau. Įvairūs tyrimai rodo, kad apie 60 proc. smurtą artimoje aplinkoje patiriančių asmenų niekur nesikreipia. Tai reiškia, jie nedrįsta arba neatpažįsta smurto. Vadinasi, mes turime dėti daug pastangų, kad žmonės atpažintų smurtą artimoje aplinkoje ir kreiptųsi pagalbos“, – sako Moterų informacijos centro direktorė.
„Neturėtume bijoti to, kad pranešimų apie smurtą daugėja. Tai neturėtų gąsdinti, o džiuginti, nes tai rodytų smurto atpažinimą ir drąsą kreiptis pagalbos“, – priduria ji.
Kai žmogus kreipiasi į Moterų informacijos centrą, pirminė pagalba būna išklausymas ir emocinis palaikymas. Centro darbuotojai paskambina nuo smurto nukentėjusiam asmeniui, pasikalba su juo apie situaciją ir, jeigu žmogus sutinka, pradeda jam teikti pagalbą. Ji gali būti psichologinė, taip pat teisinė.
„Žmogus turi galimybę pasikonsultuoti ir su psichologu, ir pasikalbėti teisiniais klausimais su teisininku. O [centro] konsultantas tame kelyje žmogų lydi: skambina ir klausia, kaip jis jaučiasi, ar reikia patarti, padėti susisiekti su kokia nors įstaiga ir pan. Tai yra palaikymo, informacijos suteikimas. Tada žmogus toje išėjimo iš smurto kelionėje yra saugesnis ir stipresnis“, – sako J. Šeduikienė.
Būna, kad žmogus pirmą kartą atsisako pagalbos, bet vėliau nusprendžia, kad jam jos reikia. Asmuo taip pat gali bet kada nutraukti pagalbos procesą ir bet kada į jį sugrįžti.
Svarbus konsultantų darbas
Pasak Moterų informacijos centro vadovės, kai kurie žmonės nepraneša apie smurtą, nes bijo įpykdyti smurtautoją ir dar labiau pabloginti situaciją. Dėl to itin svarbus centre dirbančių konsultantų indėlis.
„Konsultantai tam ir turi turėti žinių, gebėjimų, kad žmogus atsivertų, pradėtų kalbėti ir tai jį sustiprintų. Gali būti, kad per pirmą pokalbį nepavyks, bet jeigu smurtas kartojasi, mūsų centras vėl ir vėl gauna apie tai pranešimus, mes kiekvieną kartą kreipiamės ir pasiūlome pagalbą. Būna, kad žmogus pagalbą priima iš trečio ar ketvirto karto“, – teigia J. Šeduikienė.
Smurtą kenčiantys žmonės dažnai patiria grasinimus. Smurtautojai grasina atimsiantys vaikus, paliksiantys be pinigų ir pastogės. To moterys, ypač neturinčios stipraus teisinio, finansinio užnugario, labai bijo. Moterų centro specialistų darbas – suteikti drąsos ir nepasiduoti grasinimams.
„Išėjimas iš smurto yra labai sudėtingas procesas, kuris užtrunka, kartais labai ilgai. Todėl labai svarbu, kad ir pagalbą teikiantys specialistai neperdegtų. Būna, kad jie įdeda labai daug darbo, o žmogus priima sprendimą likti smurtiniuose santykiuose. Galbūt jis grįš po metų kitų ir vėl bandys spręsti problemą“, – priduria J. Šeduikienė.
Nukentėjusiųjų istorijos klostosi įvairiai. Vieni, pasikonsultavę su psichologais ir teisininkais, ištrūksta iš smurtinės aplinkos ir pradeda gyvenimą iš naujo. Kiti nusprendžia su smurtaujančiu partneriu pasukti skirtingais keliais, nors tai ne visada reiškia gražią pabaigą: smurtas gali dar suintensyvėti, nes vyksta skyrybų procesas arba skyrybos jau įvyko. Treti vis dėlto nusprendžia likti smurtinėje aplinkoje dėl savo įsitikinimų.
„Gerose“ šeimose irgi smurtauja
Kartais žmonės bijo kviesti policiją ir kreiptis pagalbos ne tik dėl to, kaip sureaguos smurtautojas, bet ir dėl to, kokį įvaizdį visuomenėje yra susikūrusi šeima. Įprasta manyti, kad smurtas vyksta asocialiose šeimose, tačiau šis mitas iškreipia realią situaciją: smurto būna ir tvarkingose, išsilavinusiose šeimose, bet nukentėję asmenys dažnai tyli.
„Prisimenu atvejį, kai gerbiamas gydytojas nužudė savo žmoną ir dukrą. Iki tol niekas dėl smurto nesikreipė,“ – priduria J. Šeduikienė.
Kai kurių žmonų įsitikinimai tokie stiprūs, kad nukentėjusieji ne tik nepasisako apie bėdas, bet ir nenori pripažinti, jog jų šeimose yra problemų, pastebi psichologė-psichoterapeutė Vika Aniulienė.
„Mes visi norime būti patys gražiausi, patys protingiausi, o mūsų namuose skaniausiai kvepia ir kepa skaniausi pyragai. Bet sveikimo nuo perfekcionizmo kelias yra perfekcionizmo palikimas už nugaros. Juk niekur nėra tobulų žmonių, niekur nėra tobulų santykių. Visi daro klaidas ir tai yra visiškai normalu. Nenormalu nedaryti klaidų. Jeigu priimi save kaip paprastą, klystantį žmogų, tada priimi ir aplinką, kuri gali būti visokia,“ – teigia V. Aniulienė.
Smurtiniai santykiai ateina iš vaikystės
Kaip pastebi psichologė-psichoterapeutė Vika Aniulienė, suaugusio žmogaus santykiai formuojasi pagal tai, kokie jis matė savo šeimoje vaikystėje.
„Tėvų santykiai vaikui siunčia pirmąsias žinutes, kas yra meilė: kaip vyras turi mylėti moterį, kaip moteris turi mylėti vyrą. Viso to mes išmokstame šeimoje.
Kitas svarbus dalykas – emocinis, psichologinis fonas, kuriame vaikas auga. Kitaip tariant, koks yra jo pasaulis. Ta aplinka, kad ir kokia ji bebūtų, tampa sava. Tai yra vienintelė aplinka, kurią vaikas pažįsta. Jeigu mama ar tėtis leido, kad prieš ją/jį smurtautų (nesvarbu, kokia forma), vaikui tai siunčią žinią, kad pasaulis yra nesaugus ir tai normalu.
Pagal tai ateityje žmogus renkasi savo santykius. Jeigu mes užaugome aplinkoje, kuri primena amerikietiškus kalnelius, mūsų partneris bus lygiai toks pat. Tas partneris, kuris teiks ramybę, atrodys nuobodus, be charizmos. Todėl iš šimtų tūkstančių išsirinksime tą, kuris mums primins vaikystę“, – paaiškina V. Aniulienė.
Vaikystėje suformuotus įsitikinimus pakeisti labai sunku, bet įmanoma. Vienas iš didžiausių lūžio taškų žmogaus gyvenime įvyksta tuomet, kai gimsta jo vaikai. Pasak psichologės-psichoterapeutės, augant vaikams, kiekvienas iš naujo patiria savo vaikystę. Su savo vaikais žmogus gali elgtis taip, kaip su juo elgėsi vaikystėje, arba rinktis to nedaryti.
Jei vis tik didelių lūžio taškų, tokių kaip vaikų gimimas, neįvyksta, o santykiai vis tiek primena amerikietiškuosius kalnelius, ilgainiui tai ima varginti psichologiškai. Žmogus ir vėl atsiduria kryžkelėje: rinktis išeiti iš toksiškų santykių arba juose pasilikti ir toliau kentėti.
Blogiausia – atsiriboti
Nepaisant to, kad yra daug pagalbą teikiančių specialistų, ieškoti pagalbos pirmiausia turėtų pats nukentėjusysis – tą pabrėžia abi naujienų portalo tv3.lt pašnekovės.
„Visų neišgelbėsime, nes kai kurių nuostatos tokios: esą tokia moters dalia, kad tai mano šeimos reikalas, kad negražu tai viešinti ir pan. Bet kas yra negražu – ar kalbėtis apie problemas, ar smurtauti?“ – komentuoja J. Šeduikienė.
„Pirmiausia kiekvieno skęstančiojo reikalas yra gelbėtis pačiam“, – antrina V. Aniulienė.
Tačiau tai nereiškia, kad aplinkiniai gali likti abejingi. Anaiptol – pastebėjus bet kokias smurto apraiškas, būtina pasikalbėti su nukentėjusiuoju, jei įmanoma, smurtaujančiuoju, o jei situacija ir toliau neramina, pranešti policijai arba pagalbos nuo smurto centrams.
„Draugams, kitiems žmonėms reikia prieiti ir bandyti kalbėtis, nors ne visada tai gali pavykti. Labai svarbūs kaimynai. Jeigu girdi, kad už sienos kažkas vyksta, kažkokie netinkami garsai ir pan., turėtų nebijoti ir iškviesti policijos pareigūnus“, – sako J. Šeduikienė.
V. Aniulienė pabrėžia, kad pastebėjus smurtą itin svarbu kalbėti atvirai, nebandant situacijos romantizuoti ar palikti likimo valiai.
„Pirmiausia reikia kalbėtis ir tiesiai šviesiai. Ne eilėraščius siųsti, kur žinutė paslėpta kažkur šeštame puslapyje, o atvirai klausti: ar tu supranti, kad taip elgtis negalima; ar supranti, kad su tavimi taip elgtis negali? <...>
Baisiausias dalykas, ką gali padaryti, žmogus, – atsiriboti ir palikti situaciją išsispręsti. Labai dažnai žmogus, kuris yra smurtiniuose santykiuose, įsivaizduoja, kad tai yra normalu, o jeigu ir nenormalu, kad tai pasikeis, o jeigu nepasikeis, kad galima prisitaikyti“ – pažymi psichologė-psichoterapeutė.
Pastebėjus šiuos ženklus, verta sunerimti
Smurtas artimoje aplinkoje beveik nebūna tylus ir nepastebimas. Ženklus, kurie signalizuoja apie grėsmę, gali nesunkiai pamatyti ir aplinkiniai.
Pirmiausia, anot J. Šeduikienės, pastebimas pasikeitimas tarpasmeniniuose santykiuose. Smurtautojas ima kontroliuoti savo auką ir pamažu izoliuoja ją nuo kitų artimų žmonių: nenori išleisti pas tėvus, susitikti su draugais.
Pasikeičia ir poros bendravimas tarpusavyje. Dažniausiai vienas iš jų nebegali laisvai pasisakyti arba nutyli savo nuomonę kai kuriais, ypač asmeniniais, klausimais. Be to, galima pastebėti, kad pasikeitė pats žmogus – jeigu anksčiau jis buvo bendraujantis, o dabar vis dažniau užsidaręs, į šiuos ženklus nereikėtų žiūrėti pro pirštus.
„Smurtiniuose santykiuose žmogus yra labai nugalinamas – jis bijo priimti sprendimus. Iš esmės pasikeičia,“ – teigia J. Šeduikienė
Ji pabrėžia, kad fizinis smurtas beveik niekada nebūna tik vienadienis pykčio protrūkis. Viskas prasideda nuo psichologinio spaudimo, kuris laikui bėgant stiprėja ir pereina į kitas smurto formas.
„Be psichologinio smurto beveik nebūna fizinio, o be fizinio – seksualinio. Dažniausiai jei šeimoje yra fizinis smurtas, bus ir seksualinis,“ – pažymi Moterų informacijos centro vadovė.
Todėl apie smurto formas, jo pasekmes ir teikiamą pagalbą reikia nuolat šviesti visuomenę, o ypač vaikus, sako psichologė-psichoterapeutė V. Aniulienė.
„Jeigu yra ženklų, kad vyksta smurtas, labai svarbu apie tai edukuoti ir vaikus: koks būna smurtas, kaip jis pasireiškia, kas yra normalu, kas nenormalu ir kokios galimos priemonės tam sustabdyti,“ – pabrėžia pašnekovė.
.l
