Apie tai kodėl keičiasi paukščių kūno masė, ką tai rodo ir kokių grėsmių gali kilti G. Malmiga papasakojo „Žinių radijo“ laidoje „Kas po mūsų?“
Mokslininkų duomenimis, dėl klimato kaitos per 50 metų laikotarpį (nuo 1970 m. iki 2020 m.) laukinių gyvūnų populiacija sumažėjo net 73 proc.
Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojo ir paukščių tyrinėtojo dr. Gintaro Malmigos teigimu, dėl klimato kaitos pavojus kyla ir kai kurioms paukščių populiacijoms.
„Pavyzdžiui, miške perintiems gal nėra taip blogai, kaip, pavyzdžiui, kokiame agrariniame kraštovaizdyje perintiems paukščiams, kur jų mažėja, berods, 40 proc. per 30-40 metų, tai tikrai yra blogai“, – sako G. Malmiga.
Blogai ir žmonėms
G. Malmiga pabrėžia, jog žmonės turėtų sunerimti ir imtis veiksmų, kad būtų sustabdytas paukščių populiacijos mažėjimas, nes priešingu atveju, anot paukščių tyrinėtojo, ateityje dėl to gali nukentėti ir žmonės.
„Vienas paprastas pavyzdys, mes, kai esame miške, sustojame, norime padėti palapinę ir ten (yra – aut.past.) daug visokių vabzdžių arba uodų ir mums labai nepatinka. Tai vėlgi, yra kas tuos uodus kontroliuoja – šikšnosparniai, paukščiai, žuvys. Ir jeigu išnyksta tai, kas juos kontroliuoja, gali atsirasti jų arba kitų parazitų daug daugiau. Tai dėl to, kai sistema yra pakankamai pažeidžiama, gali sudominuoti mums netinkamos rūšys“, – aiškina G. Malmiga.
Kaip labiausiai pažeidžiamą paukščių grupę Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojas išskiria tolimuosius migrantus – paukščius, kurie peržiemoti skrenda į šiltuosius kraštus, pavyzdžiui, gandrai ar didžiosios krakšlės, kurios migruodamos nuskrenda net 6 tūkst. kilometrų.
Anot paukščių tyrinėtojo, šie paukščiai yra labiau pažeidžiami dėl to, kad migruodami jie skrenda per kelias ekosistemas, o kai kurios paukščių rūšys, migracijos metu sustoja pavalgyti tik jiems įprastose vietose.
„Pavyzdžiui, tam tikri tilvikiniai (paukščiai – aut.past.), kurie turi sustoti specializuotose buveinėse, kad gautų maisto jie dažnai sustoja vieną kartą. Įsivaizduokit, tas paukštis skrenda 10.tūkst. kilometrų ir jis gali sustoti vieną ar du kartus. Ir jis kartais sustoja labai specifinėse vietose“, – pasakoja G. Malmiga.
Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia Kinijoje migruojančius ir mažame ruože prie Geltonosios jūros sustojančius pasimaitinti Islandinius bėgikus.
„Kad jie sustotų ir pasimaitintų, yra vienas labai siauras ruožas ir jeigu jisai išnyks, gali išnykti visa populiacija. Tai yra labai pažeidžiamų grupių, į kurias labai svarbu atkreipti dėmesį“, – akcentuoja paukščių tyrinėtojas.
Prie besikeičiančių sąlygų paukščiai stengiasi prisitaikyti
Vasaromis Švedijoje esančiame Kvismaren gamtos rezervate dirbantis ir didžiąsias krakšles tyrinėjantis G. Malmiga pasakoja, kad prie besikeičiančių gamtos sąlygų migruojantys paukščiai gali prisitaikyti 2-iem pagrindiniais būdais – keisdami savo migravimo įpročius arba evoliucionuodami.
„Mes matome, kad vis dėlto dar nevyksta ta atskridimo mikroevoliucija, o vyksta toks kaip ekologinis plastiškumas, kad jie atskrenda anksčiau“, – dalinasi pašnekovas.
Pasitaiko ir atvejų, kai dėl besikeičiančių oro sąlygų kai kurie paukščiai apskritai nebeišskrenda žiemoti į šiltuosius kraštus.
Tiesa, kaip pabrėžia paukščių tyrinėtojas, migruodami paukščiai prie oro sąlygų stengiasi prisitaikyti ir kitaip. Štai, jo tyrinėjamos didžiosios krakšlės, anot pašnekovo, įprastai yra naktiniai migrantai, kurie migracijos metu skrenda naktimis, o dieną maitinasi.
Tačiau, kai šie paukščiai pasiekia Sacharos dykumą, kurioje maitintis nėra galimybės net apie 2 tūkst. kilometrų, anot G. Malmigos, jie nesustodami skrenda net iki 40 valandų.
„Jie migruodami šiaip kokias 8 valandas, dažnai prailgina savo kelionę ten (Sacharos dykumoje – aut. past.) ir skrenda nesustodami apie 30-40 valandų“, – pasakoja paukščių tyrinėtojas.
Pašnekovas priduria, kad taip pat pasikeičia ne tik skrydžio trukmė, bet ir aukštis, kuriame Sacharos dykumoje skrenda didžiosios krakšlės.
„Įsivaizduokit ateina 6 (valanda – aut. past.) ryto, jie pakyla staiga iš kokio kilometro skrydžio aukščio į 5-6 kilometrų skrydžio aukštį. Tai tie mažiukai paukščiai, kurie sveria 30 gramų, pakyla 5-6 kilometrų aukštį ir paskui, kai ateina vakaras, jie nusileidžia“, – pasakoja G. Malmiga, teigdamas, kad tokiu būdu didžiosios krakšlės mėgina neperkaisti.
Be to, paukščių tyrinėtojas pastebi, jog kai kurie paukščiai, mėgindami prisitaikyti prie besikeičiančių oro sąlygų, pradeda keistis ir fizionomiškai – jie pradeda mažėti.
„Manoma, kad tai galbūt yra prisitaikymas prie aukštesnių temperatūrų, nes tiesiog mažesnis kūnas greičiau išspinduliuos šilumą ir neperkais“, – aiškina pašnekovas.
Tačiau tokie paukščių fiziologiniai pasikeitimai galiausiai jiems gali tapti pražūtingi. O kaip pavyzdį G. Malmiga pateikia jau anksčiau minėtus Islandinius bėgikus, kurių rūšis per pastaruosius dešimtmečius žymiai sumažėjo.
„Jie yra šiaip mažesni, reiškia, jų snapas mažesnis. Ir ką mokslininkai pastebėjo, tie kurie yra didesni, jie sugeba išsimaitinti jiems geresniais, tarkime, moliuskais, kuriuos jie valgo. Tie, kurie yra mažesni ir su trumpesniais snapais, jie nebegali jų sugaudyti ir tiesiog po truputį nyksta“, – kalba paukščių tyrinėtojas.
Visą „Žinių radijo“ laidą galite peržiūrėti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!