Šie klausimai ir dilemos buvo, o kai kuriose šalyse ir tebėra, nemenkas galvos skausmas valdančiajam elitui. Tai, kaip atsargiai ir iškilmingai pranešama apie vado mirtį, tai, kaip jis palaidojamas, kaip jo gedima, lemia režimo likimą.
Jei pavaldiniai gedi trumpai, neiškilmingai arba be ašarų, tai gali perduoti žinutę pasauliui, kad režimas – nestabilus, o žmonės – nelojalūs. Būtent todėl visos sovietinių lyderių laidotuvės buvo tokios pompastiškos ir ilgos, taip pasauliui buvo siunčiama žinia, kad valstybė yra stipri, o miręs lyderis vis dar gyvas žmonių širdyse. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Sovietinių lyderių laidotuvės, pasak istorikų, iki šiol yra laikomos pačiomis ištaigingiausiomis, kartais net prilyginamos faraonų laidotuvių ceremonijoms. O štai Stalino laidotuves galima pavadinti valstybinių laidotuvių pavyzdžiu, po kurių nė vieno lyderio laidotuvės jau nebuvo tokios iškilmingos ir kartu baugios.
Balzamavo ir slėpė
Pirmosios iškilmingos ir toną sovietinių lyderių laidotuvėms uždavusios laidotuvės buvo, žinoma, Vladimiro Iljičiaus Lenino. Revoliucijos lyderis mirė 1924 metų sausį ir nuo pat pirmosios dienos jo karstas skendėjo gėlėse.
Oficiali atsisveikinimo ceremonija truko penkias dienas ir naktis, o sausio pabaigoje karstas su balzamuotu didžiojo revoliucijos vado kūnu buvo iškilmingai pastatys mauzoliejuje Raudonoje aikštėje. Šis, beje, buvo specialiai pastatytas, kad Leninas gyventų ir po mirties.
O štai kitas garsus revoliucionierius Grigorijus Kotovskis, 1925 metais nužudytas Odesoje, taip pat gavo savo mauzoliejų, beveik tokį pat, kaip bendražygis Leninas. Mauzoliejai-klonai buvo suręsti skirtinguose miestuose, bet aštuonių balzamuotojų komanda pagelbėti G. Kotovskiui gyvuoti amžinai atskubėjo net iš Maskvos. Tiesa, amžinuoju miegu ramiai galėjo mėgautis tik Leninas, o Kotovskio mauzoliejus 1941 metais išplėštas, jo sarkofagas atidarytas, o kūnas įmestas į masinę kapavietę.
Puošniau dar niekam nepasisekė
Visgi iškilmingiausios sovietinio lyderio laidotuvės vyko vieną šaltą kovą, kai pasiligojęs 1953 metais mirė Stalinas. Specialistai tikina, kad Stalino laidotuvės yra vadovėlinis autoritarinio lyderio laidotuvių pavyzdys, vėliau pasitarnavęs planuojant dar ne vieno diktatoriaus pakasynas. Stalinas laidotas naudojant visas masinės komunikacijos priemones, taip buvo manipuliuojama masėmis, kuriamas mitas ir naujas valstybinių laidotuvių standartas.
Istorikai tikina, kad Stalino laidotuvės buvo pačios iškilmingiausios modernių laikų laidotuvės. Stalinas mirė, manoma, nuo širdies smūgio. Penkias dienas diktatorius merdėjo, o jam mirus ši žinia buvo paskelbta laikraščiuose ir per radiją. Vos pasklidus žiniai, šimtai tūkstančių žmonių suplūdo į Maskvą tam, kad pirmą ir paskutinį kartą pamatytų vadą.
Į laidotuves atvyko daugybė delegacijų, visoje Sovietų Sąjungoje prie kiekvieno Stalino paminklo vyko mitingai, minėjimai, buvo sakomos kalbos, kraunami pundai gėlių.
Stalino mirties laikas ir priežastys su medicininių tikslumu buvo transliuojamos visai šaliai, vardytos visos ligos, kuriomis sirgo diktatorius ir tai, kaip jis mirė. Taip siekta apsisaugoti nuo įvairių sąmokslo teorijų ir spekuliacijų, to, kuo labiausiai tikėjo ir bijojo pats Stalinas.
Maskvoje laidotuvių metu kilo toks susistumdymas, kad sumindžiota šimtai ar net tūkstančiai žmonių, tiesa, tokios nelaimės itin slėptos ir niekas niekada tiksliai nesužinojo, kiek gedinčiųjų neteko gyvybės.
Stalino gedėta keturias dienas, jo kūnas buvo balzamuotas ir paguldytas greta Lenino, o mauzoliejus pervadintas į Lenino ir Stalino mauzoliejų. Stalino laidotuvių metu Raudonojoje aikštėje tylos minutė nusitęsė per visą Sovietų Sąjungą, o vėliau varpai ir sirenos vienu metu ėmė gausti nuo Maskvos iki Mongolijos platumų ir Rytų Europos didmiesčių.
Tiesa, Stalinas mauzoliejuje neišbuvo nė dešimties metų. 1961 metais įsibėgėjus destalizinacijai jis buvo gėdingai išmestas iš Lenino pašonės ir palaidotas greta Kremliaus sienos.
Penkmetis puikiųjų laidotuvių
Kitų iškilmingų laidotuvių, sudrebinusių sovietinių žmonių gyvenimus, reikėjo laukti beveik trisdešimt metų, bet atsisveikinimas su Leonidu Brežnevu nenuvylė valstybinių laidotuvių mėgėjų.
L. Brežnevas mirė 1982 metų lapkričio 10-ąją. Tai, kad mirė Sovietų Sąjungos lyderis, paskelbta tik kitą dieną, o tada tęsėsi savaitę trukęs gedulas. Būtent tada sovietinė televizija ėmė rodyti „Gulbių ežerą“, kurį per ateinančius porą metų kartojo dar ne kartą. Tą kartą, dar prieš paskelbiant liūdną žinią, vienas iš dviejų sovietinių televizijos kanalų ėmė transliuoti baletą, o kitas – filmą apie Leniną. Tai sovietiniams piliečiams nieko gero nežadėjo.
L. Brežnevas buvo pašarvotas ten pat, kur ir Stalinas, – istoriniuose sąjungų rūmuose, o jo karstas skendo raudonose gėlėse ir vėliavose. Tiesa, šios pompastiškos laidotuvės, kuriose dalyvavo ir kurias per televiziją žiūrėjo milijonai žmonių, neapsiėjo be kuriozų.
Sovietinė tradicija lėmė, kad mirusiojo ordinai ir medaliai turėjo būti nešami paskui karstą ant pliušinių pagalvėlių. Vienam medaliui kliuvo vienas nešikas, bėda ta, kad L. Brežnevas turėjo 200 medalių, nes juos itin mėgo. Laidotuvių komitetas nutarė, kad vienas žmogus neš kelis lyderio medalius. Bet ir tai neišsprendė problemos, nes nutįso 44 medalių nešikų eilė, laidotuvių procesija buvo išdarkyta.
L. Brežnevo laidotuves lydi ir kitos legendos. Viena jų – kad jo karstą leidžiant į duobę šis išslydo iš duobkasių rankų ir bumbtelėjo žemyn. Tiesa, sklinda gandas, kad miręs L. Brežnevas krito net du kartus. Pirmasis kritimas įvyko dar šarvojimo salėje – kai jo karstą kėlė ant pjedestalo, lyderio kūnas iškrito pro karsto dugną.
Prieš mirtį sovietų lyderio būta gana apkūnaus, o laidotuves organizavę žmonės to neįvertino. Kalbama, kad po šio nemalonaus incidento buvo greitai suorganizuotas kitas karstas, šį kartą su metaliniu dugnu. Būtent dėl to duobkasiai nenulaikė lyderio ir jis nukrito į duobę.
Vos palaidojus L. Brežnevą, po dviejų dienų į jo vietą stojo KGB vadas, nusenęs Jurijus Andropovas. Jis poste neišbuvo nė dvejų metų. Kelis mėnesius pasidžiaugus valdžia, jį pakirto inkstų nepakankamumas, o praėjus pusantrų metų po L. Brežnevo mirties, Sovietų Sąjungoje surengtos dar vienos valstybinės laidotuvės.
Žinia, kad valstybėje kažkas nutiko, pirmiausia pasklido todėl, kad sovietinė televizija vėl ėmė rodyti „Gulbių ežerą“ , o radijas transliuoti liūdną klasikinę muziką.
Apie J. Andropovo mirtį taip pat nepranešta tą pačią dieną, tik kitą dieną sovietiniai piliečiai, o kartu su jais ir daugelis J. Andropovo bendražygių, sužinojo, kad laukia dar vienos pompastiškos laidotuvės.
Tiesa, keturių dienų gedulas, krūvos gėlių ir žmonių jau nieko nebestebimo. Neįprasta buvo tik tai, kad į laidotuves atvyko nemenka užsienio politikų delegacija, o šarvojimo salės užkulisiuose buvo ne gedima, bet deramasi, siekiama sušvelninti aštrius Vakarų ir Sovietų Sąjungos politikos kampus. Į laidotuves atvyko JAV viceprezidentas George'as Bushas, Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher.
Buvęs dvigubas agentas Olegas Gordijevskis savo atsiminimų knygoje rašė apie tai, kaip jis netiesiogiai instruktavo M. Thatcher, kaip elgtis ir atrodyti per sovietų lyderio laidotuves. O tiksliau, dėvėti kuklius drabužius ir elgtis pagal nerašytas, bet svarbias sovietinio etiketo taisykles.
Šios laidotuvės, žinoma, buvo palydėtos daugybe raudonų gėlių, vėliavų ir garbingos kapo vietos greta Kremliaus sienų. Vos mirus J. Andropovui, atėjo ir jo pasekėjo Konstantino Černenkos eilė. Senolis valdžią į savo rankas perėmė jau sunkiai sirgdamas ir visi žinojo, kad reikia ruoštis trečioms iš eilės valstybinėms laidotuvėms.
K. Černenkos mirtį sovietiniams piliečiams paskelbė dar vienas „Gulbių ežeras“ ir juodai vilkintis laidotuvių pranešėjas Ivanas Kirillovas, kuris tokį pat pranešimą skaitė jau trečią kartą iš eilės. Toliau viskas vyko pagal visiems iki skausmo žinomą scenarijų.
Tiesa, šias laidotuves lydėjo ir krūva anekdotų apie „puošnių laidotuvių penkmetį“ ar tai, kad visi sovietiniai piliečiai turėjo abonentinį bilietą į valstybines laidotuves.
Sovietiniai žmonės taip įprato, kad „Gulbių ežeras“ reiškia lyderio mirtį, jog 1991 metais vykstant valstybiniam perversmui ir kietosios linijos atstovams uždarius Michailą Gorbačiovą jo viloje Kryme, žmonės pagalvojo, kad jis mirė. Ir viskas todėl, kad per televiziją rodė ne ką kitą, o „Gulbių ežerą“.