Partizaninės dainos nebuvo vien pramoga ar būdas praleisti laiką – jos buvo psichologinė atrama, bendrystės įrodymas, pasipriešinimo simbolis. Net ir šiandien, praėjus dešimtmečiams po partizaninių kovų, šie kūriniai primena ne tik apie tragišką istorijos puslapį, bet ir apie laisvės kainą, drąsą bei dvasinę stiprybę. O ką gali papasakoti dainose užkoduoti žodžiai?
Partizaninės dainos – tai liaudienos kūrybos dainos
Kapelos „Vieversa“, atliekančios partizanines dainas, atstovas Kęstutis Motiejūnas teigia, jog tai puiki mokomoji priemonė moksleiviams. Per dainų žodžius jie gali susipažinti su tautos istorija: „Kai dainuojam partizanines dainas vaikams mokyklose jiems įdomios tiek pačios dainos, tiek mūsų įvaizdis.“
Nors, pasak pašnekovo, jaunimui partizaninių dainų tema kiek sunkiai suvokiama, bet anuomet tie patys partizanai ir buvo jaunimas. „Partizanai buvo jauni žmonės. Kiek žinom iš istorijos, jie ėjo ir į šokius, ir žūdavo per tuos šokius pasalose, bet tai buvo jaunimas. Jie linksminosi, dainavo apie meilę, mylėjo“, – pasakoja K. Motiejūnas.
Pašnekovas aiškina, jog partizanų dainos pirmiausia yra liaudies dainos, nes jas dainavo ir tebedainuoja plačioji visuomenė, tad kito žodžio joms apibūdinti nėra. „Niekada nerasi, kas parašė dainos tekstą. Tai yra iš mūsų tautos istorijos, patyrimo atėjusios dainos, žodžiai dažnai siekia dar savanorių laikus. Dainos, kurias dainuojame mes, yra atkeliavusios dar iš 1918 metų, dainuojame Tarpukario dainas – tai, kas mums prie širdies ir įdomu. Dabar yra labai daug šaltinių, daug medžiagos internete, kur galima rasti buvusių partizanų užrašytų dainų žodžių ar jų pačių rašytų dainų, bet visada žiūrime, kas mums artimiau širdžiai“, - apie kapelos „Vieversa“ atliekamas dainas pasakoja K. Motiejūnas.
Tai patvirtina ir skirtingi istoriniai šaltiniai. Dauguma partizaninių dainų yra anoniminės – jas kūrė patys kovotojai ar jų rėmėjai, dažnai improvizuodami pagal liaudiškų melodijų ar senesnių dainų pavyzdžius. Tokios dainos greitai plito iš lūpų į lūpas, todėl neretai sunku nustatyti jų tikruosius autorius. Vis dėlto žinoma, kad kai kurie partizanai rašė tekstus sąmoningai, fiksuodami juos sąsiuviniuose ar laiškuose, o vėliau jie virsdavo dainomis. Šitaip atsirado ne tik anoniminė tautosaka, bet ir individuali kūryba, kurioje atsispindėjo asmeniniai išgyvenimai bei bendras pasipriešinimo jausmas.
Dainose užkoduoti pamiršti lietuviški žodžiai
Paklaustas apie pačius dainų tekstus K. Motiejūnas pastebi, jog egzistuoja tam tikri pasikartojantys motyvai, žodžiai. „Dažni simboliai yra sakalėlis, vanagėlis, kiti paukščiai. Taip pat mirtis, pasiaukojimas už tėvynę. Dažni žodžiai „Tėvyne, amžiais tave mylėsiu.“ Yra ir dabar rečiau sutinkamų žodžių formų: bernas, berniokas, mergiotė, motulė, tėtušis, tėvelis. Žodžiai šiek tiek kitokie, negu vartojame dabar. Pavyzdžiui, toks gražus išsireiškimas „vargo sūnelis – taip parodoma, kad partizanas iš tikrųjų yra tas vargo sūnelis. Mūsų kalboje taip nevadina, bet dainose tie dalykai atsispindi“, – pasakoja K. Motiejūnas.
Pasak pašnekovo, jų kolektyvas dainuoja bendrine lietuvių kalba, bet stengiasi neatitrūkti nuo aukštaičių tarmės. „Mes dainuodami stengiamės tarmiškumą pabrėžti. Galūnes sakome kitaip, ne varlė, o varlė̋, kad būtų daugiau autentikos,“ – teigia K. Motiejūnas.
Visgi, net klausantis tos pačios dainos gali išgirsti kitokią žodžių versiją. Nuo ko tai priklauso?
„Liaudies žodžiai yra labai skirtingi. Kiekvienas kraštas turi savo žodžius. Kada pasiklausome, kaip kiti tą pačią dainą atlieka, yra kiti žodžiai, kartais skiriasi net melodija. Skirtumai atsiranda priklausomai nuo regiono. Šiandien dainos tarpusavyje maišosi, nes yra atsivežtos iš skirtingų vietų, maišosi dzūkiški, aukštaitiški variantai, bet esmė išlieka ta pati,“ – aiškina pašnekovas.
Taigi, partizaninės dainos buvo svarbios ne tik kaip pasipriešinimo simbolis, bet ir kaip lietuvių kalbos saugotojos. Sovietmečiu, kai viešojoje erdvėje buvo diegiama rusų kalba ir ideologija, miškuose skambėjusios lietuviškos dainos liudijo tautinę tapatybę ir gimtosios kalbos gyvybingumą. Jose atsispindėjo gyvas liaudiškas žodis, autentiški posakiai, regioniniai tarmių bruožai. Tokiu būdu dainos tapo ne tik dvasinės kovos forma, bet ir kalbinės tradicijos tąsa, padėjusia išsaugoti lietuvišką kalbėjimo būdą net tuomet, kai ji buvo stumiama į paraštes.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
