Pagarba Paluckui ,jo demonstruojamai ramybei ,ne puolimui į kraštutinumus .Deja ,Skvernelis demonstruoja blogiausius tarybinių policininko bruožus .Nausėda ,atrodo pasimetęs dėl to ,kad stipriai prašovė su pažadais pinigų gynybai ir tą fiasko maskuoja žinoma klasika ,priešų paieška .

Pradžioje nepatikėjau, kad seimo pirmininkas S.Skvernelis, o pavymui jam net ir prezidentas G.Nausėda prakalbo apie kažkokią tai penktąją koloną, kuri atseit formuojasi Seime. Suprask ir aplink jį. Kas tai -atsakomybės už savo žodžius stoka, politinis chuliganizmas ar nesusigaudymas ką tokie žodžiai iš pirmųjų valstybės vadovų reiškia visuomenei. Laimei premjeras G.Paluckas greitai atšaldė įsismarkavusius aktyvistus. Atrodo, kad vyriausybės vadovas G.Paluckas, politinės atsakomybės ir nuovokos prasme stipriai lenkia paminėtus kitus valstybės vadovus. Ir šiandien jis akivaizdžiai pretenduoja tapti tuo ramybės uostu, kurio žmonėms reikia, pavargusiems nuo karo ir politinių intrigų. Jis netgi angažuojasi tapti ir politiniu lyderiu. Šiandien iš esmės gyvename Ukrainos karo spiralėje. Paradoksas, susidaro toks įspūdis, kad politiniai kalbėtojai visai nenori to karo pabaigos. Kodėl? Jau akis bado jų susierzinimas, jeigu praslysta kokia pozityvi informacija apie Trump susitarimą su Putinu dėl karo paliaubų. Karas yra jų gyvybės versmė ir išlikimas. Ir juos nervina, kad jie viso labo yra menkučiai pėstininkai visame šiame reikale. Visi reikalai sprendžiami be jų. O kur tuomet jiems demonstruoti savo spalvotas uodegas? Politikai ant Ukrainos žmonių nelaimės, daug kalbėdami bet neefektyviai veikdami, bando kompensuoti savo intelektualinę negalią pareiškimais, kurie primena totalitarinių valstybių kasdienybę. Laimei jie neturi tiek galios, kad tokius pareiškimus galėtų realizuoti praktiškai. Turime stiprius demokratijos saugumo laipsnius. Taip pat daugėja žmonių, kurie turi savo nuomonę ir nebijo ją viešai išsakyti. Bet pavojus kyla iš tų žmonių, kurie patikėję kažkokia penktąją kolona aktyvuos savo ,,patriotinius,, instinktus. O gal visgi tokie neatsakingi politiniai pareiškimai yra gerai apgalvotas planas suformuoti ir aktyvuoti savo penktąją koloną. Panašiai, kaip 1936 metai vyko Ispanijos pilietiniame kare. Iš kur ir kilo penktosios kolonos pavadinimas. Kitaip tariant tai tik vidinės politinės kovos įrankis. Na ne , tam reikia galingų ,,smegenų,,. Tad pasilieku prie paprastesnės jų motyvų versijos, metaforiškai primindamas vaikystės pomėgį kūdroje žvejoti karosus.

''Palavinkim vaizduotę. Įsivaizduokime, kad opozicionierė mokytoja Astra veikė ir veikia Baltarusijoje. Ir yra ten teisiama. Toliau- kad R.Ozolas su B.Genzeliu irgi veikė tos šalies opozicijoje ir buvo teisiami. Ir kad A.Abromavičius su J.Paliaku žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Kaip ir, tarkim Druskininkuose, žuvęs, sakykim, baltarusių saugumo pulkininkas V.Pociūnas. Sąrašą galima tęsti.
O dabar paklauskime: ar tylėtų Lietuvos ir Europos žiniasklaida, jei kaimyninėje Baltarusijoje būtų taip elgiamasi su opozicija- su mokytoja Astra, su taikaus mitingo dalyviais, žinomais viešaisiais asmenimis? Ir taip atkakliai netiriamos įtarimų keliančios bylos.
Klausimas, aišku, retorinis- Lietuvos medijos, šurajeviški politologai, dvaro politikai sproginėtų iš pasipiktinimo, kad autoritarinė kaimynų valdžia taip baisiai elgėsi ar elgiasi su opozicija- su R.Ozolu, B.Genzeliu, Mokytoja, kad netiria įtartinų žūčių...Su sąlyga-jei tai vyktų Baltarusijoje.
Akcentas: Lietuva yra praradusi grįžtamą ryšį su tikrove, o Europa negina demokratijos savo erdvėje. Ir slysta į autoritarizmą. Tiksliau sakant, jau nuslydo. Laisvė ir demokratija ginama, ir tai tik tariamai, už ES ribų. ES viduje globalistų valdomi nacionaliniai aštuonkojai gali daryti ką nori.""

"DAR KARTĄ APIE INFANTILUMĄ, KAIP DIDŽIAUSIĄ GRĖSMĘ
Niu, tai ką gero pasakė mūsų egzzpertai ir politologai po D. Trumpo ir V. Putino pokalbio?
Nu nieko ypatingo, bet maždaug visi išlaikė panašią nuostatą: „jeigu Trumpas elgiasi ne taip, kaip mes norėtume, reiškia Trumpas pralošė“.
Taiklusis psichologas ir žmonių elgsenos tyrinėtojas O. Arestovič tokią nuostatą apibūdina, kaip vaikiško infantilumo raišką ir psichologinę gynybą, verčiančią žmones negalvoti.
Beje, iš savo pusės priminsiu, o gal ir išduosiu didelę paslaptį: infantilai niekur niekada nelaimi. Laimi strategai ir tie, kurie valdo situacijas. Be emocinių žaidimų ir su strateginiais ėjimais.
Mes tokių strategų deja neturime. Nei valstybinių sprendimų priėmėjų nei „sisteminių“ politologų gretose. Turime mažus vaikus, kurie pasirėmę į savo infantilią logiką bei įsivaizduojamos pasaulio bambos rolę, veda pasaulį katastrofos link.
O štai O. Arestovič išdėstytas tokių infantilų portretas:
„Kas slepiasi po šita (infantilia) logika?
Tokia logika – klasikinis infantilus realybės priėmimo modelis, kur „teisingas pasaulis“ yra tas, kuris atitinka mano norus.
Kas slepiasi po tokiu mąstymu?:
1. Noras matyti supaprastintą pasaulį: „jeigu man blogai, reiškia kažkas yra kaltas“. Vietoje to, kad analizuoti situaciją, ieškoti priežasties- pasekmės ryšių, įjungti strateginį mąstymą, žmogus paprasčiausiai suskirsto pasaulį į juodą ir baltą.
„Jeigu Trumpas nesielgia taip, kaip aš norėčiau, vadinai tai yra klaida“.
„Jeigu kažkas vyksta ne pagal mano scenarijų, reiškia tai yra pralaimėjimas“.
Rezultatas: pasaulis padalintas į „gerą“ ir „blogą“, nesigilinant į sudėtingus procesus.
2. Visatos centro iliuzija: „jeigu kažkas pasaulyje vyksta, tai tas „kažkas“ turi atitikti mano interesus“.
Trumpo politika apima globalinius procesus, tačiau žmonės jo veiksmus priima per prizmę „ar tai man asmeniškai naudinga ar ne“.
Jeigu kažkas nesutampa su jų norais, tai reiškia, kad yra „Trumpo klaida“, o ne jų siauras suvokimas.
Rezultatas: žmonės nemato, kad jie nėra pagrindiniai žaidėjai sistemoje, tačiau nori jaustis svarbiausiais.
3. Priežasčių ir pasekmių sukeitimas vietomis: „jeigu rezultatas man nepatinka, reiškia kažkas kažką padarė neteisingai“. Kai šioje vietoje turėtų būti analizė: „Trumpas priėmė tokį sprendimą todėl, kad turi strateginį išskaičiavimą“.
Tai atjungia sudėtingų mechanizmų supratimą ir paverčia politiką „emociniu žaidimu“.
Rezultatas: vietoje realaus procesų supratimo – vaikiškas nuoskauda ir „stebuklo“ laukimas.
Ką tai reiškia?
Tai ne politika. Tai psichologinė gynyba, padedanti žmonėms negalvoti.
Tai ne analizė. Tai – emocinės reakcijos forma, kurioje nėra vietos strategijai.
O ką O. Arestovič pasakytų apie mūsų ministro D. Budrio „nurodymus“ D. Trumpui: „Visi Kremliaus reikalavimai turi būti atmesti“. "