Nors 2020-aisiais vykstantys protestai Baltarusijoje yra masiškiausi nuo atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos laikų ir apimantys visą šalį, didesnių ar mažesnių pasipriešinimo akcijų prieš Aliaksandrą Lukašenką ir jo režimą per jo valdymo laikotarpį buvo ne viena ir ne dvi.
Naujienų portalas tv3.lt kviečia susipažinti su protestais kaimyninėje šalyje, kuriais bandyta pasipriešinti A. Lukašenkos režimui.
Pirmasis „Laisvės maršas“ įvyko prieš daugiau nei 20 metų
1999 metai, Maskva. Tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas nebebuvo itin stiprios sveikatos, o ir jo populiarumo reitingas šalyje laikėsi arti nulio. Tuometinis šalies vadovas su sau artima oligarchų aplinka ieškojo, kas galėtų padėti išlaikyti įtaką ir galią savo rankose. Vienas iš svarstytų variantų – galima sąjunga su Baltarusija. Tai Minske ne vienam skambėjo kaip pavojaus varpai, pranešantys apie galimą nepriklausomybės ir suvereniteto praradimą.
Baltarusijos opozicijos atstovai nusprendė surengti masines eitynes – „Laisvės maršą“ ir taip išreikšti palaikymą nepriklausomos Baltarusijos idėjai.
Spalio 17 d. į eitynes susiruošę žmonės rinkosi žymaus baltarusių rašytojo Jakubo Kolaso vardu pavadintoje aikštėje Minske. Incidentas renginį paženklino iškart – riaušių policija iš protestuotojų atėmė juodą ožką, ant kurios buvo užrašyta „Lukašenka“.
Pirmą valandą po pietų maždaug 5–7 tūkst. žmonių pajudėjo Minsko gatvėmis. Žmonės vis jungėsi prie kolonos ir „Laisvės maršo“ dalyvių skaičius augo, pirmiausia iki 20, vėliau iki 30, kol galiausiai pasiekė 40 tūkst. dalyvių, protesto dalyviai nešėsi milžinišką baltai raudonai baltą tautinę Baltarusijos vėliavą ir Europos Sąjungos vėliavą.
Eitynių pradžioje provokacijų buvo išvengta, didžiausias netikėtumas buvo mestas fejerverkas, nuo kurio užsiliepsnojo paštas. „Laisvės maršo“ dalyviai tikėjosi, kad tai ir bus didžiausias netikėtumas, nes pareigūnai elgėsi ramiai, nors ir neleido eitynių dalyviams žygiuoti kur jie nori ir vis pakeisdavo maršrutą.
Pasak Baltarusijos televizijos atstovų, visą eitynių eigą stebėjo ir A. Lukašenka. Maždaug trečią valandą po pietų Baltarusijos prezidentas įsakė pareigūnams sustabdyti eitynes. Skydais, lazdomis ir šalmais apsiginklavę jėgos struktūrų pareigūnai užvėrė kelią „Laisvės maršo“ dalyviams.
„Kam jūs tarnaujate?“, „Ar jums ne gėda?“ – tokiais šūkiais į riaušių policiją kreipėsi protestuotojai. Supratę, kad nieko nepeš, jie nusprendė apsisukti ir traukti atgal į Jakubo Kolaso aikštę. Tuomet ir prasidėjo kruvini susirėmimai. Pareigūnai iš už nugaros puolė protestuotojus, ėmė juos daužyti lazdomis. „Laisvės maršo“ dalyviai ėmė gintis, kas su vėliavų stiebais, kas su akmenimis.
Neatlaikę riaušių policijos spaudimo, eitynių dalyviai ėmė bėgti ir slapstytis. Nuostolių neišvengė abi pusės. Pranešta, kad sužeista apie 50 žmonių, apie 100 eitynių dalyvių buvo suimta.
„Laisvės maršas“ turėjo dvejopą atomazgą. Iš dalies tai kiek suskaldė Baltarusijos opoziciją, nes dalis nepateisino eitynių dalyvių smurto. Visgi, po „Laisvės maršo“ šoktelėjo opozicinės spaudos pardavimai, o panašios, tik daug taikesnės, akcijos vėliau surengtos ne vieną kartą. Pirmajam „Laisvės maršui“ prilygstančių žiaurių susirėmimų Minsko gatvės nematė iki pat 2006 m.
Džinsinė revoliucija
2006 metų kovas. A. Lukašenka siekia trečią kartą laimėti prezidento rinkimus ir užsitikrinti dar vieną kadenciją. Jei 1994 m. rinkimai tarptautinės bendruomenės buvo pripažinti skaidriais, tai 2001 m. ir 2006 m. buvo įvardijami kaip nedemokratiški.
Batka vadinamas politikas jau pirmajame ture surinko virš 84 proc. rinkėjų balsų ir užsitikrino pergalę. Tai nepatiko ne tik tarptautiniams stebėtojams ar užsienio politikams, bet ir baltarusiams, kurie išėjo į gatves ir pradėjo vadinamąją „Džinsinę revoliuciją“.
Masiniai protestai prasidėjo vos užvėrus rinkimų apygardas kovo 19-osios vakarą. Pirmąjį vakarą Minske esančioje Spalio aikštėje protestuoti išėjo daugiau nei 10 tūkst. žmonių, kitomis dienomis jų būdavo bene perpus mažiau.
Kovo 24 d. valdžia pasiuntė riaušių policiją ir įsakė išvaikyti gatvėje esančius protestuotojus. Valstybinė televizija tuomet skelbė, kad nė vienas protestuotojas nebuvo sužeistas. Kad jėga prieš taikius protestuotojus nebus naudojama kiek anksčiau viešai paskelbė ir A. Lukašenka, nors patikino, kad Baltarusijoje neįvyks nieko panašaus į Oranžinę, Rožių ar Tulpių revoliucijas, kurios, atitinkamai, vyko Ukrainoje, Gruzijoje ir Kirgizijoje.
Visgi parako statinė sprogo kovo 25 d., kai maždaug 45 tūkst. protestuotojų susidūrė su riaušių policijos pareigūnais. Maždaug 100 demonstracijų dalyvių buvo suimta.
Džinsai buvo vakarietiškos kultūros atspindys, tad ne veltui tai buvo pasirinkta kaip simbolis prieš, opozicijos nuomone, sovietinio mentaliteto Lukašenkos policiją. Kita versija sako, kad vieno protesto metu policija konfiskavo visas vėliavas, tad vienas protestuotojas nusimovė džinsus, prisirišo juos prie koto ir pasidarė naują vėliavą.
Rusijos spaudoje šie protestai buvo vadinami rugiagėlės vardu. Tačiau nei džinsai, nei rugiagėlės neatnešė tokių pokyčių, kokius atnešė rožės Gruzijoje ar aksomas Čekoslovakijoje.
Aikštę nudažė krauju
2010 m. prezidento rinkimuose kraujas buvo pralietas dar prieš paskelbiant rezultatus ir etatinį nugalėtoją. Tų metų rugsėjį pagrindinio opozicijos kandidato Andrejaus Sanikovo atstovas spaudai Alehas Biabeninas buvo rastas pasikoręs.
Pats A. Sanikovas abejojo, kad jo kolega nusižudė – anot politiko, A. Biabeninas neturėjo psichinių sveikatos problemų, nepaliko jokio raštelio, o ant jo kūno buvo rasta neaiškių sužalojimų.
Gruodį baltarusiai rinkosi prie balsadėžių ir, anot oficialių rezultatų, daugiau nei 80 proc. surinko A. Lukašenka, kiti kandidatai negavo nė trijų procentų rinkėjų balsų.
Tokia rinkimų atomazga vėl iššaukė protestus. Žmonės norėjo rinktis Spalio aikštėje, kuri nuo Džinsinės revoliucijos laikų jau tapo pagrindine susibūrimų vieta. Visgi policijos pajėgos neleido protestuotojams buriuotis šioje vietoje, tad jie pasirinko aikštę, pavadintą simbolišku Laisvės vardu.
Traukdami į protestą kartu su kitais žmonėmis, prezidento rinkimų kandidatai Uladzimiras Niakliajevas ir Mikolas Statkevičius buvo užpulti juodai apsirengusių vyrų. U. Niakliejevas buvo sužalotas iki sąmonės netekimo ir paguldytas į ligoninę dėl rimtų galvos sužeidimų. M. Statkevičius tikino, kad juos užpuolė valdžios pasiųsti specialiųjų pajėgų pareigūnai.
Tą vakarą susirinko apie 40 tūkst. žmonių, kurie šaukė ir šiomis dienomis populiarius šūkius „Išeik!“ ir „Tegyvuoja Baltarusija!“. Nors daugelis protestuotojų buvo nusiteikę taikiai, atsirado keli žmonės, kurie stengėsi įsilaužti į valdžios pastatus, daužė langus, kol juos sutramdė riaušių policija. Svarstyta, kad tai galėjo būti keli alkoholio padauginę asmenys, kiti neatmetė galimybės, kad tai režimo specialiai pasiųsti vyrai tam, kad sukeltų neramumus.
Liudininkai vėliau dalijosi pasakojimais, kaip pareigūnai lazdomis daužė ir spardė protestuotojus. Viena protesto dalyvė buvo paguldyta veidu ant žemės, pareigūnai jai grasino išprievartavimu ar gyvybės atėmimu.
„Aikštei ištuštėjus, ji buvo nuspalvinta krauju“, – pasakojo vienas opozicijos atstovas.
2010 m. Baltarusijos valdžia naudojo tuos metodus, kuriuos pasitelkė iki 2020 m. – blokavo socialinius tinklus, interneto ryšį, suėmė opozicijos atstovus, žurnalistus.
A. Lukašenka tuomet svaidėsi kaltinimais, kad protestuotojai yra nusikaltėliai, vandalai ir chuliganai, praradę žmogiškąjį veidą.
„Protestuotojai pavirto žvėrimis“, – konstatavo A. Lukašenka ir pridūrė, kad neįsivaizduoja, kaip jis galėjo rinkimus padaryti dar labiau demokratiškais.
Šių rinkimų atgarsiai girdėti buvo dar ilgai. 2011 m. kovą, Londone prieš A. Lukašenką ir jo veiksmus protestuoti stojo ir Holivudo aktoriai Jude’as Law ir Kevinas Spacey’is.
Už plojimą nubaustas vienarankis ir už šaukimą nuteistas nebylys
Nepraėjus nė metams po kruvinos prezidento rinkimų nakties, baltarusiai vėl žengė į gatves. 2011 m. birželio 3 d., Baltarusijos nepriklausomybės dienos proga maždaug 3 tūkst. protestuotojų Minske susirinko ir… pradėjo ploti.
Užsimaskavę pareigūnai ėmė suiminėti protesto dalyvius. Tarp suimtųjų buvo vieną ranką turintis vyras ir nebylys. Vienarankis vyras teisėsaugos pareigūnų buvo apkaltintas plojimu, o nebylys nubaustas už tai, kad šaukė prieš valdžią nukreiptus šūkius.
„Stebuklai kartais nutinka mūsų teismuose“, – tuomet ironizavo žurnalistė Svetlana Kalinkina.
Už šiuos veiksmus A. Lukašenka ir šalies pareigūnai buvo apdovanoti satyrine „Šnobelio premija“.
Po plojimais palydėto protesto šalies valdžia užblokavo socialinius tinklus „Twitter“ ir „Facebook“. Įtampa kilo, opozicijos atstovai internete dalijosi vaizdo įrašais, kuriuose buvo matomas pareigūnų žiaurumas prieš beginklius civilius. Trintį tarp valdžios ir visuomenės didino ir vis prastėjanti šalies ekonominė būklė.
Praėjus mažiau nei savaitei Minske kilo naujas protestas. Pirmiausia žmonės aikštėje buriavosi pabirę, mažomis grupelėmis, vėliau protestuotojai ėmė ploti, suformavo didžiulį ratą, dainavo dainas. Pareigūnai protestą stebėjo nuošaliau ir į jį nesikišo. Mažesnės akcijos tą dieną suorganizuotos ir Mogiliave, Breste, Gomelyje.
Birželio 13 d. šimtai protestuotojų Minsko gatvėse pasirodė nešini mobiliaisiais telefonais, kurių žadintuvai turėjo suskambėti 8 ryto, taip norint simboliškai pažadinti tautą.
Tų pačių metų birželio 29 d. Baltarusijos valdžia uždraudė viešus susibūrimus ir protestus.
Sukilo prieš parazitų įstatymą
Paskutiniai ryškesni įvykiai Baltarusijos gatvėse vyko prieš trejus metus. Ekonominė padėtis šalyje negerėjo, ypač krentant naftos kainoms, o būtent benzinas ir dyzelinas buvo viena iš svarbiausių šalies eksporto prekių.
Paskutiniu lašu žmonių kantrybės taurėja tapo vadinamais „parazitų įstatymas“. 2015 m. priimtu teisės aktu Baltarusijos valdžia nusprendė padidinti mokesčius nedirbantiems. Jei žmogus per metus neišdirbo 183 dienų, piniginę jis turėjo patuštinti daugiau nei 200 eurų, kad įneštų savo indėlį į šalies socialinės apsaugos sistemą.
„Aš nesiruošiu mokėti. Tai absurdas ir grįžimas į feodalinę sistemą“, – agentūrai „Reuters“ skundėsi pardavimo agento darbo netekęs Michailas.
2017 m. vasario 17 d. maždaug 2,5 tūkst. žmonių išėjo į Minsko gatves, po kelių apie 3 tūkst. protestuotojų susirinko Gomelyje. Mažesni protestai vyko Gardine, Breste, Vitebske, Mogiliave. Minske protestuotojai nešėsi plakatus „Prezidentas – didžiausias parazitas“ ir „Mes nesame vergai!“.
Po savaitės tūkstantinės minios išėjo į Babruisko ir Vitebsko gatves, pastarajame grupelė žmonių ėmė šaukti Rusiją palaikančius šūkius, tačiau paramos iš kitų renginio dalyvių nesulaukė.
Šie protestai nepasižymėjo tokiais kruvinais susirėmimais, kokiais paženklinti ankstesnių metų protestai. Visgi, pranešta ir apie sumuštus protestuotojus, ne vienas opozicijos atstovas atsidūrė už grotų.
Savo tikslą prieš trejus metus baltarusiai pasiekė – „parazitų įstatymas“ pirmiausiai buvo įšaldytas, o vėliau visai atšauktas.
