Lygiai prieš trisdešimt metų, 1991 metų liepos 29 dieną, Europos Bendrijų Taryba priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo Europos Sąjungos valstybes nares ne vėliau nei iki 1996 metų gruodžio 31 dienos užtikrinti, kad jų ryšio tinkluose būtų įvestas bendrasis Europos skubaus iškvietimo telefono numeris 112, kuris būtų skirtas pranešti apie įvykusią nelaimę ar staiga kilusią grėsmę ir skubiosios pagalbos tarnyboms – policijai, priešgaisrinėms gelbėjimo pajėgoms ir greitajai medicinos pagalbai – išsikviesti, rašoma pranešime spaudai.
Tokio vienodo skubios pagalbos telefono numerio atsiradimą lėmė nuolat Europoje didėjantis keliautojų skaičius ir siekis užtikrinti jų saugumą. Tuomet kiekvienoje valstybėje veikė „savi“ atskirų pagalbos tarnybų telefono numeriai, kuriuos keliautojams būdavo sunku įsiminti ar net sužinoti.
Svečioje šalyje nelaimę patyrę ir streso apimti keliautojai, užuot nedelsdami paskambinę pagalbos tarnyboms, pirmiausia turėdavo prisiminti ar susižinoti, kokiu numeriu kurią tarnybą išsikviesti. Dėl to buvo gaištamas tokiose situacijoje itin brangus laikas, o tai keldavo grėsmę žmonių sveikatai ar net gyvybei.
Apie būtinybę įvesti vienodą visoje Europoje skubios pagalbos telefono numerį pradėta kalbėti dar XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Tačiau procesas užtruko ir sprendimas dėl numerio 112 įvedimo, kaip jau buvo minėta, buvo priimtas tik 1991 metais.
Europos Parlamento ir Tarybos teisės aktai numatė, jog kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti, kad:
skambinimas skubios pagalbos tarnyboms numeriu 112 būtų nemokamas;
skambučiai numeriu 112 būtų tvarkomi taip, kad geriausiai atitiktų skubios pagalbos tarnybų darbo organizavimo tvarką;
būtų užtikrintos lygiavertės neįgaliųjų galimybės naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis;
skubios pagalbos skambučius numeriu 112 gaunanti institucija galėtų nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis;
piliečiai būtų informuojami apie numerį 112 ir jo naudojimą, visų pirma priemonėmis, skirtomis asmenims, keliaujantiems iš vienos valstybės narės į kitą.
Valstybės narės nebuvo įpareigotos atsisakyti esamų nacionalinių pagalbos telefono numerių, bet greta jų privalėjo būti įdiegtas numeris 112. Kadangi vieną numerį išlaikyti ir administruoti yra ir patogiau, ir ekonomiškiau, šiuo metu aštuoniose Europos Sąjungos valstybėse – Danijoje, Estijoje, Suomijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Rumunijoje ir Švedijoje – numeris 112 yra vienintelis skubios pagalbos iškvietimo numeris.
Nuo 2021 metų spalio 1 dienos tik vienas skubiosios pagalbos tarnybų telefono ryšio numeris liks ir Lietuvoje. Prie vieno numerio ketina pereiti ir Bulgarija – šiuo metu visi kitais trumpaisiais numeriais gaunami skambučiai šioje šalyje taip pat yra peradresuojami į numerį 112.
Per savo gyvavimo laikotarpį numeris 112 padėjo milijonams žmonių. Europos Komisijos 2020 metų ataskaitos duomenimis, Europos Sąjungos gyventojai numeriu 112 per metus skambino 150 milijonų kartų, o per pastaruosius dešimt metų skambučių skaičius siekė 1,5 milijardo.
Lietuvoje numeris 112 atsirado 1998 metais. Tuo metu pagalbos skambučius iš mobiliųjų telefonų numeriu 112 priiminėjo teritoriniai policijos komisariatai. Visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir visuose viešojo telefono ryšio tinkluose numeris 112 veikia nuo mūsų šalies įstojimo į Europos Sąjungą, t. y. nuo 2004 metų gegužės 1 dienos. Nuo tų pačių metų rugsėjo 1 dienos pagalbos skambučius telefono numeriu 112 ėmė administruoti kitų užsienio šalių pavyzdžiu įkurtas Bendrasis pagalbos centras.
