Pasak M. Kairio, ypač svarbi buvo iš Norvegijos bausmių vykdymo sistemos perimta patirtis, leidusi įgyvendinti Lietuvoje pusiaukelės namų modelį. Nors šios įstaigos įkūrimas Domeikavoje, Kauno rajone, sukėlė didelį vietos gyventojų pasipriešinimą, pašnekovas teigia, tai yra bene labiausiai pasitvirtinęs nuteistųjų palydėjimo modelis, kuris bus vystomas toliau – svarstoma apie tokių namų atvėrimą Klaipėdoje, Utenos regione. Kartu jis pripažįsta, kad komunikaciją su gyventojais institucijos galėjo vykdyti ir geriau.
Taip pat šiemet tarnyba planuoja pasirašyti pirmo po nepriklausomybės atkūrimo visiškai naujo kalėjimo Šiauliuose statybų sutartį ir per ketverius metus jį pastatyti, pradėti rengti pareigūnus naujomis uniformomis, toliau mažinti nusikalstamumą laisvės atėmimo įstaigose ir kurti visuomenei atvirą instituciją.
M. Kairys sako, jog įgyvendinant planus ir toliau sieks pagrindinio užsibrėžto tikslo – kad bausmes atlikę nuteistieji negrįžtu į įkalinimo įstaigas.
– Pernai paskelbta, kad per šešerius metus, nuo 2016 iki 2022, kalinamų asmenų skaičius Lietuvoje sumažėjo daugiau nei ketvirtadaliu ir laisvės atėmimo bausmę atlieka 4,8 tūkst. įkalintųjų. Šis skaičius, jūsų nuomone, yra didelis, ar mažas, ar normalus?
– Jis keičiasi praktiškai kiekvieną dieną. Paskutiniais duomenimis, šiuo metu turime 4 tūkst. 71 nuteistąjį ir 508 suimtuosius. Tiek LKT žinioje yra žmonių, kurie atlieka bausmes arba laukia jų paskyrimo.
Mes artėjame prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Jeigu jis siekia apie 135 nuteistuosius 100 tūkst. gyventojų, pas mus šis skaičius yra apie 160. Po truputį mažėjimą matome, po praėjusių metų pakeitimų, kai buvo priimtas ultima ratio sprendimas (ministerijos inicijuotas baudžiamosios politikos sisteminių pokyčių paketas dėl proporcingo atsakomybės taikymo – BNS).
Po priėmimo per keletą mėnesių nuteistųjų skaičius pamažėjo apie 500. Aišku, kai kurie iš jų sugrįš, nes ne visi pasitaiso ir siekia savo gyvenimo tikslų teisėtais būdais.
– Jūsų tikslas, kaip suprantu – kad įkalintųjų toliau mažėtų. Kaip jo sieksite?
– Šie tikslai, turbūt, yra ne vien LKT, visuomenės saugumas – kur kas platesnis tikslas. Mes esame viena iš institucijų, prisidedančių prie to. Bausmių vykdymo sistemos reforma prasidėjo 2023 metais ir tai įvardiju visiškai nauju istoriniu etapu bausmių vykdymo sistemoje.
Visas darbo organizavimas, koncepcija, kurią nustato ne tik LKT, bet ir Vyriausybės, Teisingumo ministerijos programos, ES diktuojami standartai, yra tai, kas atsiranda mūsų gairėse, ilgalaikėje strategijoje ir tuo keliu judame į priekį.
– Su kokia laisvės atėmimo sistemos vizija ateinate vadovauti LKT?
– Pagrindinis tikslas – tęsti pradėtus darbus. (…) Atsisakyta dviejų kalėjimų – Lukiškių, kuris tapo muziejumi, ir Kybartų, kurio kompleksas buvo panaudotas migracijos krizei iš dalies spręsti. Resursai buvo sutelkti į aštuonis kalėjimus, kurie dabar pasiskirstę Lietuvos teritorijoje, ir ta veikla tęsiasi.
Orientyrai konceptualūs išlieka tie patys – kad pas mus patekęs klientas daugiau negrįžtų ir savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis. Tai yra esmė. Didelę dalį savo resursų investuosime į pareigūnus.
Turime dinaminio saugumo modelį, kurio netrumpai mokėmės iš Norvegijos partnerių, dariusių ir darančių dideles investicijas į Lietuvos bausmių vykdymo sistemą. Projekto etapas baigėsi balandžio 30 dieną. Pažanga, kuri padaryta, yra ne be jų pagalbos. Tarptautinis bendradarbiavimas ir idėjų, kurias paėmėme iš geriausių patirčių, plėtojimas judės į priekį. Tam yra sukurtos mokymo, resocializacijos programos.
Sakau paprastai, kad stiprūs žmonės tarnyboje tuos tikslus mums iš karto gali garantuoti. Tam daug dėmesio skiriame paskutinius pusantrų metų. Iš esmės atsinaujino visi su mokymu susiję dalykai ir tai jaučiasi sistemoje. Žmonių nepakeisi, jų turime nepilnai 2 tūkst., bet požiūrį tikrai keičia.
– Pereikime prie naujo kalėjimo Šiauliuose. Kada ketinate pasirašyti statybų sutartį ir kada planuojamas kalėjimo atidarymas?
– Tai labai svarbus, istorinis etapas. Dabar vyksta derybos, turime keturis laimėtojus, kurie pristatė savo vizijas naujam Šiaulių kalėjimui. Vyksta dėliojimas iki menkiausių detalių, kaip tai bus išpildyta, skaičiuojami finansai, derinamos procedūros ir bus pasirinktas geriausias projektas.
Keletas pastatų kompleksų yra visiškai atnaujinti, bet tai yra senose teritorijose. Šiaulių variantas – visiškai nauja teritorija. Ten statybos nuo 2007 metų prasidėjo, bet (strigo – BNS) dėl įvairių priežasčių: ir statytojai, ir organizatoriai, kai kurie tapę iš kalėjimų statytojų kalėjimų klientais.
Manau, kad dabar viešojo ir privataus sektorių partnerystės pagrindu rengiamam projektui niekas nesutrukdys ir planuojame III ketvirtį pasirašyti sutartį, pagal kurią 2028 metais turėsime pirmą naują kalėjimą Lietuvos teritorijoje.
Tai yra orientuota į šiuolaikišką visus standartus atitinkančią įkalinimo įstaigą. Su užimtumu, kameriniu tipu, darbuotojams sukurtomis oriomis sąlygomis ir kita kalėjimui reikalinga infrastruktūra.
– Kokios investicijos numatytos šiam projektui, kiek nuteistųjų ir personalo kalėjimas talpins?
– Investicijų vertė siekia apie 56 mln. eurų. Kalėjimas orientuotas apie 400 nuteistųjų, tai praktiškai yra Šiaulių senojo kalėjimo, kuris statytas 1911 metais, perkėlimui į naują erdvę – ir dabar Šiaulių kalėjime skaičiai yra panašūs.
– Kalbant apie nuteistųjų resocializacijai skirtus pusiaukelės namus ir Domeikavoje kilusį pasipriešinimą šiai įstaigai, ar sutinkate, jog institucijos nepadarė visko, kad gyventojai būtų gerai informuoti prieš įgyvendinant projektą?
– Kaip juokavau savo kolegoms, ir Vyriausybėje šiek tiek minėjau – jeigu žmonės apie pusiaukelės namus iki tol nežinojo, po Domeikavos atvejo praktiškai žino visi. Bet ne viskas yra iš gerosios pusės. Tenka pripažinti, kad komunikacijos galbūt pritrūko, tai iš dalies susiję ir su žmonių žiniomis, koks tai darinys.
Atvirai pasakysiu: turbūt dabar paklausus 100 žmonių, 90 tikriausiai nepasakytų, apie ką tai yra. Bet jeigu išgirdo žodį „kalėjimas“, iškart – atmetimo reakcija. Dažnai išsakoma tokia nuomonė tiek Domeikavoje, tiek kituose regionuose, kur teko bendrauti, kad kelkite juos kitur, į pamiškę, kažkur į miestų pakraščius, vietose, kur nėra žmonių, ir panašiai.
Bet šitas modelis atėjęs iš Skandinavijos, konkrečiai – Norvegijos, kur pusiaukelės namai veikia jau gana seniai, ir tuo modeliu mes vadovaujamės. Lygiai tos pačios reakcijos, tas pats pasipriešinimas vyko ir ten. Tačiau žmonių edukacija įvyko per praktiką, kuri susiformavo per ilgus metus, kad darinys niekaip nepakenkė bendruomenėms, infrastruktūrai, nekilnojamojo turto kainoms. Nieko panašaus – tai visiškai jokios įtakos neturėjo.
Teko stažuotis, dėl smulkmenų kalbėtis su norvegais, kurie Osle turi dvejus pusiaukelės namus. Ir tikrai mes praktiškai nepadarėme nė vieno kitokio sprendimo, kuris būtų blogesnis ar labiau pasipriešinimą keliantis. Kaip tik – ta vieta, kuri buvo parinkta, yra ganėtinai pakrašty rajono. Natūralu, kad kažkokios infrastruktūros šalia yra.
Bet kai baiminasi dėl mokyklos žmonės, dėl darželio – na, Lietuva yra viena maža valstybė. Mes turėjome jau septynerius veikiančius pusiaukelės namus iki tol ir atstumai ten iki ugdymo įstaigų – nuo šimto iki kelių šimtų metrų, ir jie veikė nuo 2016-2017 metų. Ta statistika rėmėmės, kad tai nesukelia jokių papildomų kriminogeninių reiškinių, kurie turėtų įtakos nusikalstamumo augimui.
– Koks šiuo metu LKT santykis su domeikaviškiais? Ar ateityje bus aktyviau komunikuojama apie tokių įstaigų atsiradimą?
– Pradėjus veikti, padarėme tam tikrus įsipareigojimus su bendruomene, kuri tiesiog sakė „derėkimės, bet mūsų atsakymas yra ne“. Vykome į susitikimus, atsakinėjome į visus klausimus, sakėme savo argumentus, bet emocijos užgožė racionalų mąstymą. To jau praktiškai neliko, yra keletas entuziastų, kurie bando priešinti, indikuoti kaip neigiamą faktorių, bet imant statistinius duomenis, jie praktiškai nepakito.
Jokių sąsajų su pusiaukele nėra. Nuteistieji, kurie ten buvo apgyvendinti, visiškai kontroliuojami. Mes laikomės savo įsipareigojimų naudoti elektronines stebėjimo priemones, apykojes, numatytas pareigūnas, dirbantis dieną ir nakties metu, įrengėme vaizdo stebėjimo kameras, aptvėrėme perimetrą. Nuteistieji visi dirba, nėra kažkokių atvejų, kad ten keltumėm bet ką. Įsipareigojome tam tikro nusikaltimo pobūdžio nuteistųjų ten nekelti, pasitvirtinome tvarkas.
Didelį dėmesį šiam klausimui atliepiant bendruomenės lūkesčius skyrė Teisingumo ministerijos komanda, pati ministrė vyko į susitikimą su gyventojais, kur buvo karštų, emocijomis paremtų klausimų. Ir tikrai atliepė kiekvieną, suformuodama užduotis ir tikslus, kuriuos dabar įgyvendiname.
Įsipareigojome padaryti pristatymą po pusės metų. Dabar statistiką renkame, jau yra vienas sėkmės atvejis. Žmogus, patekęs į pusiaukelę Domeikavoje, teismo sprendimu jau paleistas lygtinai, sėkmingai toliau darbuojasi ir kol kas neplanuoja tapti mūsų klientu.
Pusiaukelės namai yra bene labiausiai pasitvirtinęs nuteistųjų palydėjimo modelis, iš kurio nuteistieji, patekę į normalų gyvenimą, grįžta pas mus retai. Iš nepilnai 600 nuteistųjų turime 8 procentus, kurie pakartotinai padarė nusikalstamas veikas. Šiuo metu Domeikavos pusiaukelės namuose apgyvendinti 10 nuteistųjų, visoje Lietuvoje – 169.
– Ar tęsiant bendradarbiavimą su Norvegija planuojama Lietuvoje atidaryti daugiau pusiaukelės namų? Ir kokį interesą apskritai turi norvegai rūpintis bausmių vykdymo sistema svetur?
– Mes nesame išskirtiniai, norvegai veikia visoje Europoje – tiek Latvijoje, tiek Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje turi projektų. Būtent postsovietinio palikimo šalyse jie veikia perteikdami savo žmogaus teisių, resocializacijos praktiką. Ar tai yra kažkoks išskaičiavimas, negaliu pasakyti. Aišku, tam tikra dalis lietuvių atlieka bausmes Norvegijoje, bet atlieka ir latviai, lenkai.
Dabar ypač, kai tautų migracija yra didelė, prisirišti, kad jie turėtų interesą Lietuvoje didinti įkalinimo vietų skaičių ar kurti sąlygas – nemanau. Tai yra projektai, kurie pas juos nukreipti dėl finansavimo galimybių būtent į postsovietines šalis. Tikrai, daug dalykų, kurie davė naujoves Lietuvos kalėjimuose, buvo paremti norvegų praktika. Jų instruktoriai, ekspertai, vadovybės važiavo pas mus ir indikavo vietas, kur dalykai galėtų veikti geriau.
Pusiaukelės namų filosofija yra tokia, kad jie uždengtų visus regionus, iš kurių turime didesnę dalį nuteistųjų. Plėtra taip ir tęsiasi. Dabar neturime praktiškai Klaipėdos regione, atsidarys Plungėje. Ji artimiausia Klaipėdai, bet kadangi tai irgi didmiestis, nuteistųjų ten turime nemažai, tad palydėjimo modelis miestui yra svarbus. Manau, apie tai diskutuosime ir žiūrėsime į ateitį. Utenos regiono irgi neturime. Čia labai priklauso nuo finansavimo, politinių sprendimų, susijusių su biudžetu.
– Ar jau galite teigti, kad kalėjimo subkultūrų reiškinys išgyvendintas iš laisvės atėmimo įstaigų? Jeigu ne, kaip su juo kovojama?
– Tai yra iš dalies paveldėtas reiškinys, kuris po truputį mažėja, bet jo vis dar yra. Dėl to, kad kartos nuteistųjų, kurios vis dar atlieka bausmę, yra iš tų laikų, kur tai klestėjo. Kiek priklauso nuo mūsų, į šiuos dalykus kreipiame daug dėmesio, mokslininkai studijas atlieka, turėjome neseniai CPT (Europos komiteto prieš kankinimą, angl. European Committee for the Prevention of Torture – BNS) komiteto vizitą, kuris lankosi pas mus kalėjimuose reguliariai, išsako įžvalgas ir teikia rekomendacijas. Vėliau tie dalykai atsigula į mūsų strategijas, vizijas ir juos turime įgyvendinti, nes tai daugiausiai susiję su žmogaus teisėmis.
Dėl nusikalstamumo – mes neužsidarome, esame atviri tiek mokslui, tiek socialiniams partneriams, kurie ateina kaip savanoriai, organizacijos, bažnyčios, kitų tikėjimų atstovai. Atsiveriame praktiškai visiems. Galbūt anksčiau sistema buvo uždara, niekas prie jos nepriėjo, buvo veikimas viduje, niekas apie tai nežinojo ir galvojo, kad viskas ten gerai. (…) Bet turime tam tikrų problemų, su kuriomis kovojame stipriai.
Vykdome labai daug priemonių sukčiavimų iš kalėjimų ir panašiai mažinimui. Ne tik nusikaltimo užfiksavimui, papildomos bausmės paskyrimui. Dabar daugiau orientuojamės ne į procesą, bet į rezultatą. Suradome gerus bendradarbiavimo ryšius su policija, kitomis teisėsaugos institucijomis. Keičiantis informacija, technika, žmonėmis, rezultatas yra.
Vien pernai mes padvigubinome draudžiamų daiktų išėmimą iš nuteistųjų, atliekančių bausmes – telefonai, modemai ir kitos priemonės. Matome ir pareigūnų didesnę motyvaciją, kas susiję su požiūrio keitimu. Dažnesni bandymai permesti telefonus, paketus mums indikuoja, kad jie neturi kitų kelių, kaip patekti. (…) Ir tos paslaugos kaina labai stipriai kyla, kas rodo, kad to dalyko jiems (kaliniams – BNS) trūksta.
– Tai, tęsiant apie atvirumą, jeigu panorėčiau susitikti su Henriku Daktaru, nebūtų problemų suorganizuoti interviu?
– Nebūtų. Tiesiog kreipiatės su prašymu, daugmaž nurodote tikslą, pasirašote sutikimą dėl jūsų duomenų tikrinimo, pasitikriname. Jeigu nekeliate rizikų dėl savo reputacijos, kodėl turėtumėte būti atribotas? Galime įleisti, galite pasikalbėti ir daryti pranešimą ar rašyti straipsnį.
– Skiriamas į vadovo pareigas Vyriausybės posėdyje užsiminėte apie tarnybos uniformų atnaujinimą. Kokios jos bus, kokius privalumus pareigūnams suteiks?
– Vienas, turbūt, aktualiausių bendruomenei klausimų – jų darbo sąlygos. Ir uniforma yra viena iš jų. Tik atėjęs į tarnybą ėmiausi kuruoti šį klausimą ir esame finišo tiesiojoje, pradėtos pirkimo procedūros. Naujos uniformos pavyzdys, kurį matote dabar ant manęs, yra konceptas. Šiandien jį vilkėjau, nes Teisingumo ministerijos komanda, kuri ruošia reglamentą, norėjo vizualiai pamatyti, kaip jis atrodo.
Ėmėme praktiką geriausią, kuri yra Lietuvoje, visų institucijų – tiek Valstybės saugumo departamento, tiek policijos, tiek muitinės, tiek pasienio uniformas. Kalėjimai skyrė savo atstovus, pareigūnus įvairių grandžių, kurie patys iš kitose struktūrose jau sukurtų dalių išsirinko, ko mums reikia. Pagal tai sukurta linija, kuri pradedama pirkti.
Tai viskas – nuo vasarinių batelių iki žieminės kepurės. Tikimės, kad šiais metais pradėsime tam tikras dalis gauti, bet pirkimo procedūros ir šis procesas nėra lengvas, jis užtrunka gana ilgai. Uniformos, kurias dėvi pareigūnai, istoriškai yra likusios iš labai seniai.
– Po sovietinės okupacijos atkurtoje Lietuvoje gyvename per 30 metų ir minėjote, kad per tą laiką bausmių vykdymo sistema stipriai pasikeitė. Kokią ją matote dar po 30 metų?
Mano vizija paprasta – kad jeigu tu atėjai, tarnyba tave pašaukė, turi atiduoti viską, ko esi išmokytas, ką turi geriausio. Kokį indėlį per tą laikotarpį gali įdėti, tai ir turi padaryti. Kiek tai pasistūmės į priekį, labai priklauso ne tik nuo tarnybos, bet ir nuo politikų, kurie tai problemai skiria dėmesio.
Galiu pasakyti, kad per paskutinius ketverius-penkerius metus dėmesys šiai tarnybai buvo skirtas toks, kokio nebuvo anksčiau. Ir to rezultatai pradeda matytis. Tikėkimės, kad šitas kelias ir bus tęsiamas. Nes linkusių nusikalsti žmonių buvo ir bus, ir poreikis bausmių vykdymui bus visada, todėl reikės ir pareigūnų, kurie tas funkcijas vykdo, ir infrastruktūros, ir koncepcijos tokios, kad ten patekęs žmogus daugiau nebenusikalstų.
– Dėkoju už pokalbį.
