Apie tai, kodėl lietuviams turėtų būti svarbu švęsti Vasario 16-ąją, kokiomis aplinkybėmis buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas ir kokių mitų apie jį egzistuoja, bei ką ši diena parodo apie lietuvių tautą plačiau – interviu su istorijos mokytoju, doktorantu Algiu Bitautu.
Ką Vasario 16-oji reiškė tuo metu, kai buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas?
Pirmiausia reikia pasakyti, kad kai 1918 m., prieš 107 metus buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas, tai mes kartais įsivaizduojame, kad Nepriklausomybės aktą pasirašėme ir viskas faina, smagu, mes jau laisvi. Tai toli gražu ne, dar mums tą laisvę reikėjo išsikovoti, kad susiklostytų tarptautinės aplinkybės. Tai visų pirma 1918 m. vasarį vis dar vyksta I-asis pasaulinis karas. Na, ir čia 20 vyrų pasirašo tą aktą, bet niekas iš esmės nesikeičia. Karas vis tiek vyksta. apie aktą nelabai kas daug ir žinojo, kadangi vokiečiai neleido tai žiniai labai plisti ir panašiai.
Tai, manau, kad mes pamažu auginome Vasario 16-ąją. Pirmiausia reikėjo, kad pasibaigtų I-asis pasaulinis karas. Jis baigėsi 1918 m. lapkričio 11 dieną ir tik tada galėjo Lietuva formuoti kokias nors vykdomosios valdžios institucijas. Tai buvo suformuota Augustino Voldemaro vadovaujama vyriausybė, kariuomenę sukūrėme tik tai lapkričio 23 dieną.
Toliau nepriklausomybės kovos, reikėjo dar tą laisvę įtvirtinti, reikėjo, kad susiklostytų ir tarptautinės aplinkybės – žlugtų Carinė Rusijos imperija <...>, kad Vokietija būtų pralaimėjusi, kapituliaciją pasirašiusi. Tai tas kelias buvo sunkus ir, iš esmės, prilygsta stebuklui, kad mūsų nedidelei inteligentų saujelei pavyko savo aktu prikelti visą tautą, kad mes irgi galime būti laisvi ir galime spręsti savo likimą.
Po Nepriklausomybės akto pasirašymo išgyvenome ilgą laikotarpį, kai Lietuva priklausė kam nors kitam – lenkai okupavo Vilnių, buvome okupuoti Vokietijos, Sovietų Sąjungos. Ką tada žmonėms reiškė Vasario 16-oji ir kaip ji ir dabar mums išliko svarbi šventė?
Iš tiesų kartais pagalvoju, kad mes turime net tris datas. Kitos šalys, pavyzdžiui, JAV švenčia padėkos dieną, prancūzai Bastilijos paėmimo dieną. O mes turime ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją, ir Liepos 6-ą, tokias tris datas ir galbūt dar iki galo nėra susiformavusios mūsų valstybinių švenčių šventimo tradicijos. Jos pamažu formuojasi, nes jas ir nulėmė tos visos okupacijos. Tai, sakyčiau, tos švenčių tradicijos, jos paprastai ateina iš brangiausio dalyko, ką mes turime, tai mūsų šeimos.
Jeigu vaikai augdami mato, kad jų seneliai, tėvai, artimieji kaip nors mini tą dieną, minėjo netgi okupacijos sąlygomis, tai be abejo, kad jie skiepija tai savo vaikams ir taip iš kartos į kartą tai yra perduodama. Tenka pabendrauti su vyresnės kartos žmonėmis, tai vėlgi sovietmečiu jie pasislėpę (švęsdavo – tv3.lt), bandė užsimaskuoti. Kiti sakydavo, kad yra jų gimtadienis. Viskas pirmiausia ateina iš šeimos ir mes kitą kartą galbūt tikimės, kad mūsų politikai ateis, parodys mums, kaip mes turime švęsti, bet mes, manau, patys turėtume formuoti tas tradicijas.
Kas liečia dabartinę kartą, kurią mes auklėjame mokyklose, tai dabar nebesuskaičiuosiu, bet jau kelintus metus mes kasmet žygiuojame Vasario 16-osios jaunimo eisenoje Lietuvos valstybės keliu. Tai jau tampa tikrai labai gražia tradicija, kuomet susiburia Vilniaus ir Lietuvos mokyklų bendruomenės, žygiuojame nuo Katedros aikštės su trispalvėmis, su mokyklų vėliavomis, būgnais iki Rasų kapinių. Tuo keliu praeiname signatarų namus, Rotušę, filharmoniją, Basanavičiaus paminklą. Tai, atrodo, toks labai paprastas dalykas, bet kiek metų dirbu ir tarsi ta tradicija prigijo ir tampa jau tokia mūsų savastimi, mokiniai net klausia, mokytojau, tai kaip, šiais metais ar žygiuosim?
Tai sekmadienį kviečiu prisijungti ir skaitytojus, ateiti su šeimomis, kad įsitrauktų visos bendruomenės – renkamės 9:30 Katedros aikštėje ir nuo 10 pradėsime žygiuoti.
Atsižvelgus į geopolitinę situaciją, netoli mūsų vyksta karas Ukrainoje, kodėl Vasario 16-ąją švęsti mums turi būti svarbu?
Mes dažnai mokykloje ir tarp istorikų mėgstame padiskutuoti, kuri diena yra svarbesnė. Tai kai kurie kolegos man sako, kad Kovo 11-oji, aš visgi būčiau linkęs sakyti, kad Vasario 16-oji. Be abejo, jos visos yra be galo svarbios, bet man Vasario 16-oji, kaip ir minėjau, prilygsta stebuklui, nes tai rodo, kad mūsų tauta yra kaip koks feniksas.
Kiek okupantai mus bandė pavergti, ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, teko kęsti Carinės Rusijos okupacijas, nutrūko mūsų Vasario 16-osios Lietuva, vėl teko 50 metų sovietinę, nacistinę ir vėl sovietinę okupaciją kęsti.
Bet kažkoks DNR kodas pas mus vis tiek yra, kad mūsų tauta kaip feniksas atgimsta. Ir, aš sakyčiau, Vasario 16-oji yra puiki diena mums apmąstyti apskritai, kas mes esame, kokia mūsų tapatybė, kodėl mums visgi pavyksta? Daug tautų išnyko arba neturėjo netgi galimybės sukurti savo nacionalinės valstybės. O mes visgi, nors kartais esam linkę save nuvertinti, plakam, kad esam ne per daug puikūs, kad pas mus yra susiskaldymas, bet tautos egzistenciniais momentais mokame save mobilizuoti.
Ir netgi Kovo 11-osios Lietuvoje mes turime gražių iniciatyvų. Mane net sujaudina tie dalykai, kaip mes taip empatiškai sugebame užjausti Ukrainą ir kiek yra gražių iniciatyvų, įvairių akcijų ir aukojimų. Tai kažką mes tokio turime, kas galbūt labai giliai slypi lietuvyje, bet iš tiesų esame unikalūs ir kartais galbūt per tuos visus kasdienius rūpesčius, per norą geriau gyventi, mes nebemokame to branginti ir gal nelabai pastebime.
<...> Aš netgi pasižiūrėjau kokia situacija buvo atkuriant Lietuvą 1918 m. Tai mūsų buvo, galiu ir suklysti, apie 2,2 mln. gyventojų. Tik trečdalis visuomenės buvo raštingi. Visi inteligentai, Lietuvos taryba ir visi kiti, kurie susirinko Vilniaus lietuvių konferencijoje, jeigu į vieną gerą salę juos suvarytum, tai viskas. Tai stebuklai, kaip mes galėjom sukurt tą valstybę. O Kovo 11-osios sąlygos, aišku, be abejo, jau buvo truputėlį kitokios ir be Vasario 16-osios, nebūtų Kovo 11-osios ir šiandien mes nekalbėtume ir nesidžiaugtume ir nešvęstume.
Esate mokytojas, bendraujate su vaikais, jų tėvais. Kaip sakytumėte, jeigu nelaimė ištiktų dabar, ar mes galėtume lygiai taip pat, kaip ir prieš 107 metus, atsistoti ir parodyti, kad, jeigu reikia, stosime ginti savo tėvynę?
Aš su vaikais per pamokas visąlaik diskutuodamas kartais suomius kaip pavyzdį parodau, sakau, pasižiūrėkit, kokie tie suomiai faini. Dabar vis tiek tas kaimynas siunčia tuos negerus signalus, iš tiesų mes turime būt susiėmę. Jie (suomiai – tv3.lt) yra puikus pavyzdys, į ką mes galim lygiuotis ir būti panašūs kaip jie. Tai visuomenė, kuri labai moka mobilizuotis ir nepasiduoti. Ir kaip pavyzdys kartais pateikiama, kad jie 1940-aisiais pasipriešino, o mes nepasipriešinom, neiššovėm to simbolinio šūvio.
Bet visgi tas solidarumas Ukrainai, parodo, kaip mes visgi gebame susitelkti. Gal mes labai saviplaka tokia užsiimame, gal ir gerai, kad kritiškai save vertiname. Bet, aš manau, tikiu ir noriu tikėti, kad vis tiek atėjus lemiamai akimirkai, sugebėsim kaip nors pasipriešinti, atsilaikyti. Ir jeigu jau, neduok Dieve, kas nors atsitiktų, kad vėl tektų būti okupuotiems, po kurio laiko vis tiek kaip feniksas atgimtume ir sugrįžtume.
Kokių yra mitų apie Vasario 16-ąją? Pavyzdžiui, daug žmonių galvoja, kad signatarų nuotrauka yra padaryta po Nepriklausomybės akto pasirašymo, gal galėtumėte papasakoti, kokių jų dar yra?
Kadangi vaizdas labai stiprus ginklas ir žmonės pamato vaizdą ir tada tiki, kad Vasario 16-ąją signatarai susėdo, nusifotografavo ir atšventė. Tai Lietuvos taryba, kai buvo išrinkta 1917 m. rugsėjį, tuomet fotografė Aleksandra Jarušaitytė ir padarė tą nuotrauką. O pačios Vasario 16-osios nuotraukos mes neturim. Kaip mes neturim ir 1949-ųjų partizanų signatarų Vasario 16-osios deklaracijos nuotraukos, turim tik jų atskiras nuotraukas. Tokios sąlygos iš tiesų buvo, kad negalėjo (padaryti nuotraukos – tv3.lt), vienas signataras Jokūbas Šernas truputį vėlavo į posėdį, vėliau padėjo parašą.
O šiaip daugiausiai gandų apaugę dėl to, kiek buvo Nepriklausomybės akto versijų. Dabar jau sako, kad Liudas Mažylis atrado (Nepriklausomybės aktą – tv3.lt), tai irgi plačioji visuomenė nelabai galbūt tiksliai ir taikliai pastebi, kad profesorius L. Mažylis atrado Vasario 16-osios akto nuorašą, skirtą vokiečių valdžios administracijai, bet paties originalo kol kas nėra.
Ir paskutiniu metu visokių atradimų pas mus daug – ir partizanus atranda, ir sukilėlius atkasė, visokias valdovų insignijas randam, Valančiaus knygelę atrado. Tai gal dar turim vilties atrasti ir tą originalą, gal jis nėra prapuolęs. Yra versijų, kad Basanavičius jį slėpė, galbūt į savo knygą įdėjo, gal į sieną įmūrijo. Yra net tokių versijų, kad bičių avily buvo įdėtas Nepriklausomybės aktas ir bitės jį sugraužė. Tai linkiu visiems žmonėms domėtis plačiau, skaityti. Gal net nereikia būti istoriku profesionalu, nes gražiausius dalykus atranda entuziastai, kurie tiesiog susižavi kokia nors idėja ir kaip detektyvai išnarplioja ir randa.
Tai toks didžiausias mitas ir yra, kiek tų Nepriklausomybės akto versijų apskritai yra, nes galbūt buvo kitas nuorašas, skirtas kitai didžiajai kaimynei – Sovietų Rusijai. Tikriausiai turėjo būti, jeigu vokiečiams nusiuntėm. Tai gal kada nors kam nors pavyks ir prie užrakintų Putino archyvų prieiti ir ten daug lobynų mūsų istorijos slypi.
Na, ir dar verta aišku paminėti faktą, kad tarp 20 signatarų nebuvo nei vienos moters. Tai nors nei viena moteris nepasirašė akto, tačiau išreikšdamos savo nepasitenkinimą ir moterų emancipaciją jau vasario 17-ą moterys surengė didžiulį protestą, reikalaudamos, kad į Lietuvos tarybą įtrauktų moterų atstoves.
Na, ir nuo 2023-iųjų Lietuvoje vasario 17-a minima kaip nacionalinė emancipacijos diena. Ir svarbu parodyti, kad moterys pas mus taip pat vaidino svarbų vaidmenį tautinio atgimimo laikotarpiu.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Turbūt atvirkščiai ,butu proga suvesti dirbantiesiems sąskaitas su byd-lom.
