Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Ieva Balčiūnė pasidalijo, kokia buvo motinos ir vaiko pozicija sovietinėje Lietuvoje, kaip buvo sprendžiama „nereikalingų vaikų“ problema bei kokias skaudžias visuomenės problemas atskleidžia sovietmečiu leisto žurnalo „Tarybinė moteris“ skaitytojų laiškai.
Savo disertacijoje Jūs rašote apie mamas, vaikus sovietinėje Lietuvoje. Kas Jus atvedė iki tokios temos, kodėl pradėjote domėtis moters bei vaiko padėtimi sovietmečiu?
Mano disertacija nėra visai apie moteris ir motinystę. Man buvo įdomu kaip žmonės sprendžia „nereikalingų vaikų“ problemą – kaip buvo siekiama išvengti tėvystės naštos. Moters padėtis visuomenėje yra neatskiriama nuo šios temos, nes paprastai šiuos dalykus sprendžia moterys. Turbūt taip ir priėjau. Pamačiau, kad per moters situaciją galima pamatyti labai daug ką: tarpusavio, lyčių santykius, taisykles, kaip bendrai yra elgiamasi su visuomene. Taip pat labai įdomu matyti modernėjimo procesą. Kaip tokie procesai vyksta, kaip realybėje atrodo emancipacija, kaip atrodo moterų perėjimas į kasdieninį, pamaininį darbą, ką tai lemia.
Ir ką tai lėmė?
Pavyzdžiui, tai lemia tokius procesus, apie kuriuos mes net nepagalvojame, tarkim, kūdikių maitinimo problema, nes moterys buvo išstumiamos į darbą nesuteikiant galimybės maitinti kūdikį, motinystės atostogos ilgainiui pasidarė du mėnesiai po gimdymo, o ne visos galėjo sau leisti tuos du mėnesius nedirbti – jos nebuvo apmokamos. Tai reiškia, kad kūdikiai sovietmečiu geriausiu atveju buvo maitinami krūtimi du mėnesius. Tai lėmė ir didesnį jų mirtingumą, sergamumą, ligas, vaikų perkėlimą į valstybines institucijas ir panašiai.
Čia pasimato tarpusavio solidarumo praktikos, kaip dalinimasis pienu, viena kitos kūdikio maitinimas – daug dalykų, kurie visuomenėje yra labai svarbūs demografijai, sveikatai buvo ignoruojami kaip koks marginalus reiškinys, nors iš tiesų tai yra labai tiesiogiai susiję su moterų emancipacija. Per moteris galima pamatyti visiškai kitą visuomenės paveikslą, problemas, kitus reiškinius.
Sovietmečiu moterys buvo tarsi aukštinamos, buvo sakoma, kad jos yra laisvos ir nepriklausomos, tačiau atrodo, kad joms nebuvo galimybių tokiomis būti. Ar tai tiesa?
Taip, galimybės buvo ribotos. Visų pirma, tai ir pats režimas sąlygoja laisvės ribas. Kita vertus, tai yra ir melo santvarka, kurioje buvo teigiama viena, tačiau tai nebūtinai turėjo realią išraišką. Ribos buvo aiškio ir mes nelabai galime kalbėti apie kažkokią laisvę. Aišku, yra sąlyginumų, Vieną vertus, dalis moterų iš tiesų tapo ekonomiškai savarankiškesnėmis – jos privalėjo dirbti, užsidirbti. Kalbant apie kultūrinę emancipaciją, didžioji dalis studentų universitetuose tapo moteriškos lyties, kas iki tol buvo pavieniai atvejai. Moterys dalyvavo kultūroje, buvo raštingos, lankė teatrus, skaitė knygas, tačiau tai, ką jos galėjo daryti toliau, kaip galėjo save realizuoti, buvo labai siaura. Išliko hierarchinė sistema, moters karjeros galimybės buvo smarkiai apribotos – svarbiausia jos socialinė pareiga buvo šeima ir vaikai.
Jei buvo tokia nuostata, kad moteris turi gimdyti, kurti šeimą, o tai darydavo ir gana anksti, ar galima manyti, kad daugiau šeimų kurdavosi ne „iš meilės“, o dėl to, kad pagal socialines normas taip tiesiog turėjo būti?
Manau, kad meilė tikrai buvo. Įdomu pažiūrėti į jaunimą – galima matyti, kad sovietmečiu ilgainiui daugėjo publicistikos, knygelių, sanitarinių švietimo brošiūrų apie tai, kaip reikia rinktis partnerį – į ką atkreipti dėmesį, kas yra svarbu, kad yra tam tikros meilės fazės, kaip reikia kritiškai vertinti ir panašiai. Bandymo kontroliuoti, ką žmonės myli ir ko ne, būta tikrai daug. Yra tyrimų, kurie rodo, kad neretai santuokos buvo kuriamos dėl pragmatinių paskatų – šeimai buvo lengviau gauti atskirą butą. Manau, kad situacijų buvo skirtingų, žmonės tikrai tuokėsi ir gimdė ir iš meilės, todėl nesakyčiau, kad galime tai absoliutinti kaip vien pragmatinius procesus.
Norėčiau dar sugrįžti prie to, kad moterys anksti, vos praėjus dviems mėnesiams po gimdymo, išeidavo dirbti. Kur likdavo vaikai?
Labai svarbi dalis sprendimo, ką daryti su vaikais, buvo jos socialinė aplinka. Jeigu turi giminaičių, senelių, kurie tau padeda, tuomet yra kur vaikus palikti. Dalis kūdikių buvo paliekami vyresniems vaikams. Esu radusi ne vieną dokumentą, kuriame buvo kalbama apie kokias nors tragedijas, įvykusias kai mažiausias kūdikis buvo paliekamas vyresnių vaikų priežiūrai. Aišku, pamažu atsiranda lopšeliai-darželiai, bet jų yra labai ribotas kiekis, sunku į juos patekti ir kartais patenkama tik per pažintis, blatą ir panašiai. Dar vienas sprendimas buvo kūdikių namai arba savaitiniai darželiai, kurie dar buvo vadinami internatiniais.
Kūdikių namai ilgainiui pradėjo vykdyti net laikinos priežiūros funkciją. Tai reiškia, kad ten kūdikiai atvykdavo kažkuriam laikui ir likdavo tol, kol, pavyzdžiui, mamos surasdavo kur kitur juos būtų galima palikti.
Esu radusi vieną laišką, kuriame 22-23 metų vieniša moteris klausia, ką jai daryti su kūdikiu. Iki vienerių metų ji galėjo samdyti auklę, bet jos finansinė situacija pasikeitė ir nebegali sau to leisti, vaiko nebeturi kur dėti, niekas jo nepriima, lopšelių-darželių nėra. Galiausiai, jai pasiūlo bent kuriam laikui vaiką patalpinti į kūdikių namus ir moteris sprendžia, ką jai daryti, kol suranda tolimus giminaičius kaime, kurie vaiką bent kuriam laikui priima. Buvo toks situacijos sprendimas, tačiau bėda ta, kad paskui galėjo būti ir visokių problemų – galėjo kilti klausimų, kas tą vaiką iš tiesų augina, kas turi gauti kokią nors pašalpą ir taip toliau. Strategavimas buvo labai didelė moterų gyvenimo dalis.
O kaip tie vaikų namai atrodė?
Jų buvo skirtingų ir vis daugėjo, todėl įstaigos galėjo ir labai skirtingai atrodyti. Tai, kaip jos atrodė, labiausiai priklausė nuo ten dirbusių darbuotojų. Yra sunkių atvejų, kur klestėjo smurtas, darbuotojų girtuokliavimas, buvo ir kūdikių traumų, mirčių, nedavimo valgyti, neleidimo vyresniems vaikams praustis ir taip toliau. Bet buvo ir labai gerų, pavyzdinių įstaigų, tyliai dirbusių tokį atsakingą, sunkų darbą. Sunkų, nes ir sąlygos ten dirbti nebuvo geros – niekas per daug nesiveržė į tokias įstaigas dirbti.
Dokumentai dažniausiai fiksuoja blogus atvejus. Kita vertus, kai kurios iš tų įstaigų dirbo gerai ir jų nei kiek neturėtų sumenkinti tai, kad kitose vyko labai baisūs dalykai.
Įdomu, ar skyrėsi situacija miestuose ir regionuose, ar visur sąlygos būti mama buvo tokios pat?
Skirtumai buvo pačių šeimoje sandaroje ir nuo to galėjo priklausyti, kaip ta motinystė atrodė. Pavyzdžiui, miestuose buvo mažesnės šeimos, turėdavo po vieną ar du vaikus. Regionuose, kaimuose tos šeimos buvo didesnės. Miestuose galbūt buvo daugiau galimybių vaikus perkelti į darželį, o regionuose buvo daugiau socialinio tinklo pagalba – vaikai augino vieni kitus, padėdavo seneliai, močiutės, senesni bendruomenės nariai.
Jūsų viešoje paskaitoje „Balsai (ne)įkalinti virtuvėse: moterys vėlyvuoju sovietmečiu“ man įstrigo tai, kad kartais vaikai buvo tiesiog atiduodami auginti kitoms šeimoms. Gal galite papasakoti, kaip tai vykdavo, koks buvo įvaikinimo ir globos procesas?
Man atrodo, kad įvaikinimo procesas galėjo vykti dviem būdais. Pirmasis – oficialus kelias, kai vaikas yra įvaikinamas arba oficialiai yra fiksuojama jo globa, kai vaikas nebūtinai buvo perkeliamas augti į šeimą, bet jam augant įstaigoje kokia nors šeima imasi jį globoti, pasirūpinti. Įvaikinant vaiką vykdomasis komitetas išduodavo leidimą tam tikrai šeimai, kuri tada galėjo kreiptis į vaikų namus ir įsivaikinti. Tačiau teisinė sistema, dokumentai nebuvo iki galo sutvarkyti, todėl dažnai žmonės nenorėdavo tokiu keliu įsivaikinti, nes po kurio laiko biologiniai tėvai galėjo kreiptis atsiimti vaiką.
Kitas kelias buvo neformalus, kai žmonės tiesiog imdavosi vaiką globoti. Reikia žiūrėti ir į laikotarpį. Pavyzdžiui, jeigu motinos pabėgdavo ar susirgdavo, mirdavo, vaikai tarsi nebuvo našlaičiai, niekas jų oficialiai neatsisakė, bet dėl kažkokios suirutės šeimoje jie likdavo augti pas gimines. Šeimai netekus mamos, kad ir ištikus ligai, labai reta atvejų, kai tėvas perimdavo vaikų auginimą. Tai irgi rodo, kad tai kas buvo suprantama kaip motinystė - vaikų auginimas, jų maitinimas, rūpestis jais, iš esmės dažniausiai gulė vien ant motinų pečių. Išildyti visus vaikų auginimo uždavinius buvo jų reikalas. Vaikai, likę giminėms ar net tėvui, oficialiai tarsi turėjo namus ir šeimą, bet tai buvo našta jiems, kuriems tas vaikas nebūtinai rūpi. Tokiu atveju, didelė vaikų dalis buvo atiduodami į vaikų namus, mokyklas-internatus, nors išties būta artimųjų, kurie galėjo jais pasirūpinti, tačiau to nedarė, lengviau buvo juos auginti valstybinėje įstaigoje. Tačiau atvejų, situacijų buvo įvairių – galėjo tiesiog augti pas gimines, dažnai vaikus augino seneliai.
Paskaitoje minėjote, kad buvo atvejų, kai vaikas buvo parduodamas. Gal galite daugiau apie tai papasakoti?
Pardavimo atvejų fiksavimas yra labai skurdus – tik paminėjimas. Pavyzdžiui, viename dokumente minima moteris, kuri atiduoda vaiką į vaikų namus ir yra kalbama apie tai, kad tai jau ne pirmas kartas, nes pirmą vaiką ji pardavė. Tas pardavimo faktas yra tik paminimas. Taip pat yra minimas atvejis, kai iš centrinės Azijos į Lietuvą buvo grąžinta santuokai tėvų parduota mergaitė.
Mano kalbinti žmonės – daugiausiai regionuose dirbę medicinos darbuotojai taip pat minėjo tokius atvejus. Pavyzdžiui, kokiam nors nedideliame Lietuvos miestelyje gyvenusios vienišos ir dideliame skurde gyvenusios moterys nuspręsdavo parduoti savo naujagimį žmonėms, kurie nori įsivaikinti, bet nenori eiti per legalią sistemą. Viena kalbinta gydytoja minėjo kūdikį, kurį skurde gyvenusi mama pardavė už bulvių maišą. Tačiau tokie atvejai yra pavieniai, slapti, tai nėra didžiulė tendencija.
O kokia buvo abortų situacija? Ar jie buvo legalūs?
Abortai buvo nelegalūs iki 1955 metų. Nuo tų metų abortas legalus ir jo galimybės visą laiką buvo plečiamos. Iš pradžių reikėjo gauti specialių medicininių komisijų leidimą, procedūra buvo mokama. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje procedūra tapo nemokama, nepilnametės galėjo kreiptis be tėvų sutikimo. Ilgainiui atlaisvintas ir laikotarpis, per kurį gali pasidaryti abortą – legalu tai buvo iki 28 savaičių.
Tačiau buvo vykdoma antiaborto kampanija. Ar ji buvo gaji, aktyvi?
Situacija buvo dvilypė – viena vertus, abortas režimo buvo naudojamas kaip parodymas, kokia progresyvi ir pažangi yra valstybė, esą „štai, Sovietų Sąjungoje moteris turi teisę, o Vakaruose neturi“. Kita vertus, buvo vykdoma antiaborto kampanija, kuri kalbėjo apie aborto žalą, blogą poveikį šeimai, santykiams, sveikatai, moterų nelaimę, negalėjimą dirbti ir panašiai. Antiaborto kampanija buvo labai retorinė, pagrindinis jos argumentas buvo, kad moteris nebebus laiminga.
Dažniausiai ji buvo nukreipta į jaunas moteris, kurioms tai buvo pirmas nėštumas, nors realybėje didžiausia abortų dalis buvo atliekama jau ištekėjusioms, jau vaikus turinčioms moterims, kurios abortą darėsi dėl ekonominių ir socialinių priežasčių, o ne dėl asmeninių egoistinių poreikių, kaip tuomet teigta.
Gydytojai buvo skatinami atkalbinėti moteris nuo aborto ir tai šiek tiek veikdavo. Tą mini ir patys mano kalbinti gydytojai. Jų teigimu, jos paskui grįždavo ir dėkodavo už tai, kad jas atkalbėjo.
Abortų skaičius buvo milžiniškas, Lietuvoje buvo priskaičiuojama 40 tūkst. per metus, o prieš pat atgaunant priklausomybę – apie 50 tūkst. Ir tai yra tik oficialiai fiksuoti skaičiai, dar didelė dalis jų yra nefiksuoti, daryti nelegaliai, slepiami, nes, nepaisant masto, tai buvo stigma. Manoma, kad tų atvejų būta dar apie trečdalį tiek.
Po Jūsų paskaitos galvojau apie laiškus, kuriuos skaitėte. Ar yra koks nors laiškas, kurio galbūt nepaminėjote, tačiau dažnai jį prisimenate, pasvarstote, ką darytumėte moters vietoje?
Tie laiškai man iškyla, bet su socialine istorija taip yra – tai socialinės problemos, smurtas, neteisybė, išnaudojimas ir kiti panašūs dalykai. Labiausiai mane pritrenkia smurto istorijos ir tai, kad moteris nieko dėl to negali padaryti. Situacija be išeities, moterys tiesiog turėjo su tuo susitaikyti ir tai piktina. Man ramybės neduoda smurto mastas – skaitai tuos laiškus ir beveik kiekviename iš jų yra kalbama apie smurtą. Man kyla minčių apie tai, kokia dalis moterų patiria smurtą, ką tai reiškia dukroms, kurios auga su mama, kuri nuolat yra mušama. Aš nelabai sugebu aprėpti to masto.
Kalbu ne vien apie fizinį smurtą, yra daug ir psichologinio smurto apraiškų. Pavyzdžiui, vieną laišką, apie kurį vis pagalvoju, rašė moteris, kuri dirbo sekretore. Laiške ji mini, kad vyras ją visą laiką vadina „popierių žiurke“. Tokių įvairaus smurto formų yra labai labai daug – tiek artimoje aplinkoje, tiek darbe, tačiau tai nėra taip įvardijama. Smurtas tarsi visiškai normali gyvenimo dalis, kad žmogus su tavimi gali elgtis taip, kaip nori. Tos istorijos mane persekioja ir yra su manimi visą laiką.
Paklausta, ar yra pabandžiusi įsivaizduoti save tuo laikmečiu, pašnekovė teigė, kad to daryti neteko. Anot jos, viskas labai didele dalimi priklauso nuo šeimos, artimųjų, aplinkos ir variantų galėtų būti labai daug. „Nėra aiškios trajektorijos, kaip visi gyveno ar su kuo visos moterys susidūrė, ką patyrė, – teigė ji, – bet galime pamatyti tam tikras tendencijas.