Naujienų portalui tv3.lt laišką parašiusi mokytoja progimnazijoje vaikus moko lietuvių kalbos, tačiau panašų vertinimą teigia girdinti ir iš savo kolegių matematikos mokytojų.
Pirmiausia, mokytoją stebina visuotinai įsigalėjęs požiūris, jog vaikui pamokoje negali būti nuobodu, todėl orientuojamasi ne į tikrą mokymąsi, o į wow nuotaikos kūrimą pamokoje. Tokiu būdu, pasak laiško autorės, mokytojas tampa ne mokytoju, o linksmintoju, kuris turi mokyti per žaidimus, bet, deja, tų žaidimų pamokoms niekas Lietuvoje neprikūrė. Anot mokytojos, ji gali sukurti ką nors linksmesnio bei įdomesnio vienai, dviem pamokoms, bet tikrai to negali daryti šešioms pamokoms kasdien.
„Namų darbų reikalauja užduoti kuo mažiau. Penktadienį geriau neužduoti, o pirmadienį arba po kokių švenčių visi vaikai sėdi klasėje kaip pabučiuoti: „Buvo šventės, mes ilsėjomės“. Nebestebina, kai mokinys pamokoje neturi nei sąsiuvinio, nei knygos, nei rašymo priemonių. Sėdi ramut ramutėlis: „Užmiršau, mokytoja, duokit man lapelį, šratinuką“. Matematikos pamokoje vaikai neturi liniuotės, skriestuvo, pieštuko, bet parkerinė pilna visokių flomasterių, drožtukų, šiaip šiukšlių. Penktoje klasėje mokomės sąsiuvinyje nusibrėžti lentelę. Sugaištame begalę laiko, vos ne kas antram mokiniui lentelę reikia perbraižyti. Jei šiuo metu mokykloje būtų mokoma braižybos, tai to dalyko mokytoja pirmoji išprotėtų – tokie atmestini, netvarkingi darbai“, – rašo mokytoja.
Ji taip pat sako, kad mokiniai siaubingai nesaugo vadovėlių, o jų tėvams tai irgi nesvarbu. Mokiniai pyksta, jei reikalaujama vadovėlius apsilenkti, sąsiuviniai būna prirašinėti, nudrengti. „Atrodo, kad tai smulkmenos, bet pamažu susidėlioja visas vaizdas – jūs man duokit, o iš manęs nereikalaukit“, – sako mokytoja.
Mokytoja taip pat stebisi, kad dalyje Lietuvos mokyklų lėšos, skirtos gerinti ugdymo kokybei, buvo panaudotos sėdmaišių, sofučių pirkimui, lauko klasių įrengimui, tik šiek tiek abejotina, kiek tai turi sąsajų su ugdymo kokybės gerinimu.
„Pandemijos metu ir iš Kokybės krepšelio pripirkta daug planšečių, kompiuterių, reikalaujama pamokose masiškai visa tai naudoti. Kiek iš to naudos, kai vaikas nebemoka normaliai rašyti, net savo rašto neperskaito, todėl skaitydamas namų darbus žiūri į vadovėlį, ne į sąsiuvinį? Juk visi psichologai pabrėžia, kad turi dirbti vaiko pirštai, kad jie tiesiogiai susiję su smegenų vystymusi, ypač, kai penktoje-šeštoje klasėje liežuvis kliūva skaitant tekstą. Kalbama, kad reikia ugdyti kritinį mokinio mąstymą, o kaip jį ugdyti, jei vaikas neskaito ne tik knygų, bet net ir tekstų iš vadovėlio. Dalis tėvų bejėgiai ką nors pakeisti, nes tuomet reikės daugiau dirbti, būti, bendrauti su savo vaiku. Be to, ir patys tėvai neskaito knygų (nekalbu apie visus, nes skaitančių tėvų dažniausiai ir vaikai skaito)“, – pažymi pedagogė.
Jos nuomone, didžiulę meškos paslaugą mokiniams ir jų tėvams padarė buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, kuris norėdamas sumažinti popierizmą šeimos gydytojams pasiūlė leisti pateisinti praleistas pamokas tėvų rašteliais, kad nebereikėtų sveikatos apsaugos įstaigos patvirtinimo apie ligą.
„Dabar negali suprasti, ar tikrai kai kurie mokiniai serga, ar tėvai, rašydami pateisinančius raštelius, nemeluoja. Tėvai gali vaikus išsivežti vidury mokslo metų atostogauti į užsienį – savaitę, dvi, kartais net tris. Turėjau mokinį, kurį tėvai vežėsi atostogauti du kartus po tris savaites per vienerius mokslo metus. Ir tėvai būna nepatenkinti, kai liepi už praleistą laikotarpį atsiskaityti“, – pastebi laiško autorė.
Mokytoja teigia, kad mokiniams tampa neįmanomai sunku išmokti daugybos lentelę, eilėraštį. Ji sako nuolat girdinti matematikos mokytojų pastebėjimus, jog vaikai nenori spręst uždavinių, jiems per sunku, per sudėtingą mąstyti, o tėvai, deja, dažniausiai pritaria, kad jeigu sunku, tai geriau eiti lengvesniu keliu, tai yra mažinti namų darbų kiekį, lengvinti užduotis.
„Ir dar. Vaikams nenustatomas tinkamas dienos režimas. Vaikai eina miegoti tada, kada baigia „skrolinti“ telefonu, kada pažiūri filmus, baigia susirašinėti su draugais. Rytą būna neišsimiegoję, pikti, žinoma, tuomet šiltoje mokykloje norisi miego, kyla konfliktai, kai mokytojas klausinėja, prašo dirbti pamokoje“, – savo laišką baigia pedagogė.
Didžioji dalis mokinių visai nemotyvuoti mokytis.
Po dešimtos klasės tegul keliauja į visas keturias puses, bet vis tempia iki dvyliktos.
Juokinga, bet ir graudu.
Nenori keliauk, bet r eikia mokinio krepšelio.
Pasaka be galo
