Prieš trejetą savaičių VDU sukurto matematinio COVID-19 modelio prognozės rodė, kad laikantis nors ir sušvelninto karantino sąlygų gegužės pabaigoje turėjome priartėti prie minimalaus nustatytų užsikrėtimo atvejų per parą. Paskutinėmis gegužės ir pirmomis birželio dienomis jau galėjome sulaukti džiugios žinios, kai per parą nebūtų nustatyta nei vieno naujo atvejo. Tokio pandemijos eigos scenarijaus tikėjomės prieš didesnius karantino reikalavimų sušvelninimus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Gegužės pradžia nieko netikėto nepranašavo. Kaip ir buvo prognozuota, atliekant po keletą tūkstančių testų per parą, teigiamų atvejų skaičius pradėjo pamažu leistis į apačią. Per pirmą gegužės savaitę vidutinis paros atvejų skaičius siekė 5–6, gegužės 7 dieną netgi buvo užfiksuotas mažiausio atvejų skaičiaus rekordas. Tą parą buvo nustatyti tik trys teigiami COVID-19 testo atvejai. Pokyčiai prasidėjo netikėtai, kai gegužės 9 d. nustatytųjų atvejų skaičius šoktelėjo iki 35.
Ir nors didžioji dalis atvejų buvo fiksuoti taip vadinamuose viruso židiniuose – 15 atvejų Antavilių globos namuose ir 10 atvejų Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje – nustojo mažėti ir kitų, tiesiogiai nesusijusių su židiniais atvejų skaičius. Štai gegužės mėnesio užfiksuotų atvejų grafikas.
„Dažnai Lietuvoje džiaugiamasi, kad nustatytų atvejų kreivė yra plokščia. Jeigu turima galvoje, kad ta kreivė yra daugiau ar mažiau lygiagreti x ašiai, t. y. iš esmės nei kyla, nei leidžiasi, tuomet džiaugtis nėra kuo. Pandemijos viduryje nedidėjantis nustatytų atvejų skaičius tikrai galėjo mus džiuginti, tačiau dabar ta kreivė jau turėtų leistis žemyn. Jos balansavimas apie tą patį nustatytų per parą atvejų skaičių rodo, kad viruso atsitraukimas sustojo.
Aišku, situaciją pagerina tai, kad didesnė nustatytųjų atvejų dalis tenka lokalizuotiems viruso židiniams, tačiau židinių skaičius nemažėja ir nėra visiškos garantijos, kad, pavyzdžiui užsikrėtę darbuotojai patys to dar nežinodami neužkrės kitų, esančių už židinio ribų, o nustatyti visus turėtus kontaktus nėra taip paprasta“, – teigia tikimybinį imitacinį modelį sukūrusios mokslininkų grupės vadovas VDU Informatikos fakulteto Matematikos ir statistikos katedros profesorius Juozas Augutis.
Atsiveriant valstybių sienoms prasideda ir žmonių tarptautinis judėjimas. Deja, kartu atsinaujina ir įvežtinių užsikrėtimo atvejų grėsmė. Pirmuosius tokius atvejus Lietuvoje jau skaičiuojame. Tačiau didesnis nerimas kyla dėl kovos su pandemija šalies viduje.
Pasak profesoriaus, suprantamas ir pagrįstas noras, pirmiausia paslaugų verslo, kuo greičiau sugrįžti į įprastą gyvenimą. Kad ir kokie kūrybingi bebūtume, pilnavertiškai pakeisti gyvenimą, verslą ar kūrybą vien tik nuotoliniu būdu neįmanoma, jau nekalbant apie milžiniškus valstybės patiriamus ekonominius nuostolius.
Artėja vasara, poilsio, kultūrinių renginių, mokslo metų pabaigos ir kitų švenčių laikotarpis. „Per tuos kelis viruso apgulties mėnesius visi įpratome girdėti kasdienes naujų užsikrėtimų ir net mirčių suvestines, nebereaguojame į tai taip jautriai kaip anksčiau. Vis dažniau susitinkame, vis dažniau užsukame į darbovietes, vis dažniau pamirštame užsidėti veido kaukę ar pirštines, ir kartais užbėgame į priekį po truputį laisvėjantiems karantino reikalavimams.
Tiesa, kai kur matome ir didesnį atsargumą, bendruomenių rūpestį dėl savo narių saugumo. Pavyzdžiui, švietimo įstaigos, nors ir turėdamos leidimą sugrįžti prie kontaktinio darbo formų, labai rimtai vertino ir svarstė tokias galimybes. Didžioji jų dalis vis tik apsisprendė nerizikuoti ir mokslo metus užbaigti nuotoliniu būdu,“ – pasakoja J. Augutis.
Ar pagrįstas toks atsargumas? Dabar jau dauguma žino, kad pandemijos eigos pobūdį iš esmės lemia ligos pernašos koeficientas R0. Jis parodo, kiek viruso nešiotojas per ligos laikotarpį vidutiniškai gali užkrėsti kitų žmonių. Jeigu šis rodiklis mažesnis už vienetą, užsikrėtimų skaičius laikui bėgant mažėja. Tačiau rodikliui pakilus virš vieneto, prasideda labai spartus užsikrėtimų skaičiaus didėjimas. Tokią situaciją stebėjome kovo mėnesį.
Kaip teigia prof. Juozas Augutis, rodiklio R0 reikšmė priklauso nuo daugelio aplinkybių – kai kurios iš jų nesusijusios su mūsų veikla, tačiau viena svarbiausių priemonių, kuri sustabdo jo augimą, yra karantinas, tiksliau sakant – griežtas karantino sąlygų laikymasis. Prieš karantino įvedimą Lietuvoje viruso pernašos koeficientas R0 svyravo tarp 3–5.
Kovo viduryje, pradėjus didinti testavimų apimtis, pasimatė ir šio koeficiento galia. Užsikrėtimų skaičius nuo keleto atvejų per parą labai greitai pakilo iki 50–60 atvejų. Įvestas pakankamai griežtas karantinas ir visuomenės sąmoningumas davė savo vaisius. Maždaug po mėnesio užsikrėtimo atvejų skaičius sumažėjo dvigubai, ir, nežiūrint į tai, kad balandžio antroje pusėje buvo padaryti nedideli karantino sušvelninimai, nustatomų užsikrėtimo atvejų skaičius toliau mažėjo.
Taigi mažėjo ir koeficiento R0 reikšmė. Balandžio pabaigoje, gegužės pradžioje ši reikšmė, atsižvelgiant į nustatomų užsikrėtimo atvejų skaičių, buvo apie 0,3–0,4. Deja, kaip jau buvo minėta, apie gegužės vidurį mažėjimas sustojo, ir naujų užsikrėtimų skaičius ėmė svyruoti apie 10–12 atvejų per parą. Netgi atmetus susirgimus pačiuose židiniuose, palikus 5–6 atvejus per parą, jau nebeturime mažėjimo tendencijos. Įvedus į modelį nustatytų atvejų skaičius, nesunkiai galime nustatyti, kokia koeficiento R0 reikšmė atitinka paskutinės savaitės situaciją.
„Tokios padėties, kokia susiklostė Lietuvoje paskutinę savaitę, modeliavimui koeficiento R0 reikšmė turėjo pakilti iki 0,7–0,8. Tai jau signalas, kad pradedame artėti prie vieneto zonos. Didėjant koeficientui pandemijos pabaiga keliasi į priekį, t.y. liepos – rugpjūčio mėnesį,“ – įspėja mokslininkas.
Jis atkreipia dėmesį, kad karantino sąlygų švelnėjimas yra neišvengiamas, ir daugiau atsakomybės suvaldant pandemiją guls ant mūsų visų pečių. Vis dažniau patys turėsime nuspręsti, kaip mums elgtis, kaip saugoti save ir aplinkinius. Negalime pamiršti, kad virusas nevienodai pavojingas skirtingiems žmonėms, todėl kiekvienas mūsų veiksmas turi būti vertinamas per bendruomeninį interesą. Tikimasi, kad kažkada žmonija su vakcina ar be jos įgis kolektyvinį imunitetą. Kol jo neturime, pandemijai pasipriešinti galime tik kolektyvinėmis pastangomis.
