Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (KU BRIAI) darbuotojas docentas daktaras, istorikas Marius Ščavinskas naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad šaltinių, pasakojančių apie Mindaugo kilmę, vaikystę ar jaunystę, nėra.
Pirmas Mindaugo paminėjimas – 1219 m., kai Hipatijaus metraštininkas Mindaugą mini kaip vieną iš Lietuvos kunigaikščių, kartu su kitais siuntusių taikos pasiuntinius pas Voluinės didžiąją kunigaikštienę Romanienę. Būsimajam karaliui tuo metu galėjo būti 16-20 metų, kadangi kai kur jo gimimo metai įvardijami kaip 1203-ieji, kai kur nurodomi metai yra 1200-ieji, kai kur tiesiog paliekamas klaustukas.
„Jis yra paminimas kaip vienas iš vyresniųjų kunigaikščių, kartu su savo broliu Dausprungu“, – pasakojo M. Ščavinskas.
Istoriko teigimu, jeigu valstybė būtų buvusi iki Mindaugo, tai ir minėtos taikos sutarties pasirašyme būtų dalyvavęs valdovas ar valdovo pasiuntiniai, o ne skirtingų žemių kunigaikščiai.
„Tikėtina, kad valstybės nebuvo arba valstybė buvo kūrimo procese. Kai iškyla Mindaugas, kai prasideda kovos, tai su jo vardu ir siejamas valstybės sukūrimas“, – aiškino M. Ščavinskas.
Papirkinėjimai, žudymas – kelias į sostą
Mindaugas karūną užsitarnavo tikrai nesiųsdamas taikos balandžių. Anot istoriko, būsimasis karalius siekė giminaičius priversti paklusti jo valdžiai.
„Kai yra senjoras, giminės galva ar betampantis ta giminės galva, jis visą laiką siekia užsitvirtinti valdžią ir galią. Greičiausiai jo brolio Dausprungo sūnūs ir kiti giminaičiai nebuvo linkę Mindaugo pripažinti kaip giminės senjoro.
Todėl Mindaugas išsiunčia brolėnus ir kitus giminaičius į Rusią, anot Hipatijaus metraščio, sakydamas „ką užsikariausite, tai bus jūsų“. O kol jie išvykę buvo, jis tik hop ir jų žemes nusavina savo naudai. Pradžia tokia. Tai buvo ne tik giminaičių peštynės dėl įtakos giminėje ir žemių, bet ir dėl to, kas stovės Lietuvos priešakyje, kas bus tuo lyderiu“, – pasakojo M. Ščavinskas.
„Išsiųsdamas šiuos konkurentus Mindaugas švelniais metodais juos šalino. Jei jie būtų žuvę ten, tai nėra žmogaus, nėra problemos. Jeigu jie būtų užėmę ką nors, vis tiek būtų turėję pripažinti Mindaugo valdžią. Vien tas siuntimas, kad jie sutiko ir vyko kariauti, yra netiesioginis Mindaugo valdžios pripažinimas sukandus dantis“, – pridūrė jis.
Mindaugo brolėnai, kariavę rusėnų žemėse, istoriko žodžiais, „gauna į skudurus“, tad Lietuvoje jų jau niekas nebelaukia. Įvertinęs visas aplinkybes, Mindaugo brolėnas Tautvila bėga į Haličo-Voluinę, neilgai trukę patraukia į Rygą ir ten ieško pagalbos, priimdamas krikštą.
Kitus konkurentus ir jo valdžiai nepaklususius Mindaugas šalino ir žmogžudystėmis, ir papirkinėjimais, ir kiek humaniškesniais metodais – dinastinėmis sąjungomis, vedybinėmis sutartimis.
„Tų priemonių spektras, turint omenyje, kad tai yra Viduramžiai, yra labai platus. Ten, kur yra įmanoma susitarti, bet kuriuo atveju visi buvo labiau linkę tartis, o ne iš karto kapoti galvas. Bet, aišku, ambicijos ir kiti dalykai lemia ne gerus susitarimus, o kruvinas peštynes“, – kalbėjo M. Ščavinskas.
Viena iš priežasčių, kodėl Mindaugas kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose išlikęs kaip nedoras, negarbingas, žiauriais metodais sostą pasiekęs valdovas yra ta, kad tokią jo charakteristiką pateikė Haličo-Voluinės, kunigaikštystės, konkuravusios su lietuvių kunigaikščiais ir tuo pačiu Mindaugu, metraštis. Šiame metraštyje Mindaugas – antiherojus. Tuo metu jo sūnus Vaišvilkas, užleidęs sostą Haličo kunigaikščiui Švarnui – teigiamas herojus.
„Reikia tą turėti omenyje, kodėl tas Haličo-Voluinės metraštininkas taip labai neigiamai nupiešia Mindaugo portretą, kai kuriuos dalykus ir nutylėdamas. Aišku, sąmoningai nutyli, ne dėl to, kad jis nieko nežinotų. Tame kontekste tie žodžiai ir yra, kad Mindaugas nieko neveikė, tik žudė savo brolius ir brolėnus“, – pasakojo istorikas.
Sosto gviešėsi sūnėnas
Vienas iš į rusėnų žemes pasiųstų kariauti giminaičių – Mindaugo brolio Dausprungo sūnus Tautvila – buvo pagrindinis Mindaugo konkurentas dėl Lietuvos valdovo sosto. Pabėgęs į Rygą, Tautvilas priėmė krikštą iš Rygos vyskupo Mikalojaus rankų.
„Visa prieš Mindaugą susiformavusi koalicija buvo krikščionys – Rygos vyskupas, Livonijos ordinas, Haličo-Voluinės kunigaikštis. Norint suardyti šią koaliciją, reikėjo imtis žingsnių. Tautvilas koalicijos partnerių akyse buvo matomas kaip tikrasis Lietuvos valdovas. Jie projektavo, kad Lietuva bus krikščioniška“, – pasakojo M. Ščavinskas.
Yra įtarimų, kad Mindaugas bandė kalbėtis ir su Mikalojumi, kad šis paprotintų Tautvilą „nešokti aukščiau bambos“. Bet šie pokalbiai nedavė vaisių.
Mindaugas tuomet kreipėsi į Livonijos ordino krašto magistrą Andrių fon Štirlandą ir jį papirko. Oficialiai magistras turėjo būti Rygos vyskupo vasalas, tačiau Štirlandas nebuvo linkęs paklusti Rygos vyskupui.
„Štirlandas, anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, ir pasiūlo Mindaugui: kam žudyti Tautvilą, galima jį politiškai izoliuoti, o geriausias izoliacijos kelias – pačiam priimti krikštą, kuo greičiau perimti karūną, tapti teisėtu dinastijos pradininku. Tautvilas tuomet atkrenta, jis praranda visus politinius svertus. Čia toks ėjimas šachmatais arkliu, kaip šachmatininkai pasakytų“, – aiškino istorikas.
Po Mindaugo krikšto ir karūnacijos Rygos vyskupas Mikalojus buvo politiškai izoliuotas. Štirlandas, remdamas Mindaugą, ne tik iš politinio spektro pašalino Mikalojų, bet ir gavo bonusą.
Mindaugas su magistru puotavo, alų midų gėrė ir Lietuvos karalius galiausiai Livonijos ordinui užrašė žemaičių žemes.
„Kai jis pasikrikštija, tai Mindaugas suardo prieš jį nukreiptą politinę koaliciją“, – pasakoja M. Ščavinskas.
Po nesėkmingo bandymo Tautvilui vėl teko bėgti. Pirmiausia pas žemaičius, vėliau į Haličą. Visgi vėliau Tautvilas susitaikė su Mindaugu ir gavo valdyti Polocką. Tačiau jo likimas toks pats tragiškas, kaip ir Mindaugo – 1263 m. Tautvilą nužudo jo pusbrolis Treniota.
Tai tas pats Treniota, kuris su Daumantu nužudo Mindaugą. Jo likimas taip pat tragiškas – nors Treniota po Mindaugo mirties atsisėda į Lietuvos sostą, tačiau jo valdymas trunka tik pusmetį, kadangi jo gyvybę atima Mindaugo dvariškiai ir į sostą sėda vienintelis Mindaugo likęs gyvas sūnus Vaišvilkas.
Jo likimą atspėti taip pat nėra sunku. Vaišvilkas sostą paliko svainiui Švarnui, o tai supykdė pastarojo brolį Levą Danilovičių, kuris pasikvietė Vaišvilkas į svečius ir jį nužudė.
Metodai neišskirtiniai, bet veikė ypatingomis sąlygomis
Tačiau grįžkime prie Mindaugo. M. Ščavinsko teigimu, kiekviena didi asmenybė yra pakankamai kontraversiška.
„Kad ir į tą patį Vytautą pasižiūrėkime. Kai reikia, jis daro tuos žingsnius, kurie jam yra naudingi. Supraskite, Viduramžių valdovų mąstyme valstybė esu aš. Mes šį posakį geriausiai žinome iš absoliutizmo ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV.
Bet to būta ir anksčiau. Kai Vilhelmas Užkariautojas užima Angliją, jis net specialiu teisės aktu įtvirtina, kad visa Anglija – jo nuosavybė, o tuomet jis, iš savo malonės, kitiems kažkokių trupinėlių patrupins.
Toks mąstymas pas visus tuos kunigaikščius ir karalius. Mindaugas nėra kažkoks super išskirtinis asmuo, kuris kažkaip turėjo kitaip elgtis, nei buvo nusistovėjusios politinės valdžios įtvirtinimo formos. Kitokių būdų nelabai ir buvo. Arba tu kariauji ir ginklu pasieki norimo rezultato, arba naudoji diplomatiją – per vedybas, susitarimus, papirkinėjimus ir panašius tokius dalykus“, – aiškino istorikas.
M. Ščavinsko teigimu, jei Mindaugo metodai nebuvo išskirtiniai, tai tokiomis buvo sąlygos, kuriomis veikė pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius.
„Kai Vytautas kariauja su Jogaila, vyksta pilietinis karas, tai yra valstybė, jie nekuria tos valstybės, jie pešasi dėl to, kas valdys tą valstybę. Mindaugas, jo broliai, jų vaikai buvo prie tos valstybės ištakų. Jie kūrė tą valstybę ir dar atsimušinėjo nuolatos nuo tų, kurie pagalius į ratus kaišiodavo“, – sakė istorikas.
