Siekdamas padėti tuo metu Raseiniuose apgyvendintiems Afganistaniečiams, Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras (toliau – KPMPC) įtraukė juos į kartu su partneriais iš Italijos, Kipro, Nyderlandų ir Ispanijos vykdomo Erasmus+ projekto „Naujieji Europos piliečiai. Migrantų įtraukimo į Europos visuomenę priemonės“ veiklas.
Pagrindinis projekto tikslas – keistis gerąja patirtimi tarp valstybių bei parengti inovatyvius migrantų ir pabėgėlių iš trečiųjų šalių mokymo metodus ir priemones, kurios padės jiems greičiau, sklandžiau ir lengviau adaptuotis bei tapti atsakingais Europos Sąjungos piliečiais.
Įsilieti į bendruomenę padėjo kolegos
2021 m. rugpjūčio 25 d. iš Afganistano sostinės Kabulo į Lietuvą atvykęs Juma Gul Yaqubi čia jau apsiprato. Dabar dviejose ligoninėse dirbantis afganistanietis pasakoja, kad pradžia buvo gan sudėtinga, tačiau į visuomenę jam įsilieti visgi pavyko.
Prieš pusantrų metų vasaros pabaigoje į Lietuvą atvykęs J. Gul Yaqubi sakė, kad pirmoji neįprasta patirtis čia buvo dienų ir naktų trukmės kaita.
„Įspūdžių buvo daug, bet įdomiausia man yra trumpos dienos ir ilgos naktys žiemą bei ilgos dienos ir trumpos naktys vasarą“, – kalbėjo gydytojas.
Prieš atvykdamas čia, Juma Gul Yaqubi Afganistano Goro provincijoje buvo ligoninės direktorius ir vadovavo bendrosios chirurgijos skyriui. Lietuvoje, pramokęs lietuvių kalbos, jis taip pat jau gavo gydytojo licenciją.
Afganistanietis atskleidė, kad rasti ir pradėti darbą Lietuvoje buvo nelengva, tačiau dabar jis yra dėkingas ligoninių personalui už įvairiapusę pagalbą.
„Šiuo metu dirbu Prienų ir Jonavos ligoninėse. Buvo sunku pradėti darbą, tačiau ligoninės personalas padėjo viską greitai išmokti. Man buvo labai svarbus geras ligoninių vadovų požiūris į mane. Dabar esu dėkingas abiejų ligoninių personalui ir ligoninių administracijai“, – džiaugėsi pašnekovas.
Svarbiausia – saugumas
Panašiu metu į Lietuvą atvyko ir kitas afganistanietis – Khalilullah Khater. Šiuo metu magistrantūros mokslus „kremtantis“ vaikinas sakė, kad pirmąjį ir didžiausią įspūdį Lietuvoje paliko saugumas.
„Atvykus čia pirmiausia pasijaučiau saugus. Taip pat buvo smagu, kad mane apsupo mandagūs ir palaikantys žmonės“, – sakė jis.
Įsilieti į bendruomenę pašnekovui padėjo ne tik supantys paslaugūs žmonės, tačiau ir galimybė apsigyventi Lietuvoje, rastas būstas, taip pat įvairių institucijų ir gyventojų pagalba.
Saugumą ir ramybę, kaip svarbius Lietuvos privalumus paminėjo ir chirurgas J. Gul Yaqubi. Jis sakė, kad daug lengviau į lietuvių bendruomenę pavyko įsilieti po Raudonojo kryžiaus organizuotų susitikimų.
„Lietuvos Raudonasis kryžius organizuoja kultūrinius susitikimus, imigrantų ir bendruomenės narių susitikimus, lietuvių kalbos mokymus. Tokiose bendruomenės integracijos programose aktyviai dalyvavau ir aš, tai padėjo“, – sakė pašnekovas.
Mokosi lietuvių kalbos
Nors tiek vienas, tiek kitas pašnekovas dabar jau kalba lietuviškai, tačiau abu pripažino, kad lietuvių kalba – itin sunki. Lietuvių kalbos jie mokėsi KPMPC organizuotuose lietuvių kalbos kursuose, taip pat daug mokėsi savarankiškai, lankė kitus mokymus. Po pusantrų metų jie abu lietuviškai kalbančių žmonių aplinkoje jaučiasi pakankamai komfortiškai, bet kartu pabrėžia, kad išmokti lietuviškai buvo nelengva.
„Lietuvių kalba yra turbūt sunkiausia kalba, kurią kada nors mokiausi. Visgi stengiuosi mokytis ir tikiuosi, kad mano žinios ir gebėjimas kalbėti lietuviškai tik gerės“, – sakė K. Khater.
„Išmokti buvo sunku, nes kalba yra daugiau nei pokalbis. Tai ir žmonių kultūra bei vartojamų terminų pažinimas.
Kai noriu kalbėti lietuviškai, žmonės dažniausiai pirmiausia pradeda su manimi kalbėti rusiškai, o paskui angliškai. Tada, kai aš sakau, kad aš kalbu lietuviškai, jiems pasidaro įdomu, jie nustemba“, – savo patirtimi dalinosi J. Gul Yaqubi.
Net ir po rimtų mokslų mokantis sudėtingos lietuvių kalbos, abu pašnekovai sako, kad Lietuvoje jie jaučiasi gerai. Juos žavi mūsų šalies gamtos žaluma, prieinamos paslaugos ir draugiška bendruomenė.
„Man patinka, kad Lietuva žalia, švari šalis. Taip pat smagu, kad viskas yra tarsi ranka pasiekiama“, – kalbėjo K. Khater.
„Džiaugiuosi ramybe, saugumu, puikiomis socialinėmis paslaugomis, draugiškais žmonėmis, viešuoju transportu ir pan.
Pasiilgstu nebent savo draugų, kurie gyvena Afganistane, kolegų ligoninėje ir truputį afganų maisto“, – pridūrė chirurgas.
Svarbu perprasti atvykusiųjų papročius
Migrantus į projekto veiklas įtraukęs KPMPC vykdė ne vieną fokus grupę su atvykusiaisiais tam, kad suprastų, ko labiausiai reikia šiems žmonėms.
„Pačioje pradžioje susidūrėme su iššūkiais, supratome, kad pirmiausiai turime perprasti jų papročius, kultūrą, todėl daug dėmesio skyrėme mokytojų pasirengimui dirbti su atvykusiais“, – sakė KPMPC projekto vadovė, Julijana Choruža.
Afganistaniečiai, dalyvaudami fokus grupėse, išskyrė, kokie aspektai yra reikalingi sėkmingai integracijai. Tokių KPMPC organizuotų grupių metu buvo diskutuojama apie bazinių poreikių atliepimą, socialinius aspektus bei formalaus ir neformalaus mokymosi poreikį.
Projekto metu sukurtos metodinės priemonės, skirtos pabėgėlių ir migrantų socialinių ir pilietinių kompetencijų geresniam tobulinimui užtikrinti. Šis projektas suteikė galimybę mokytojams ir kitiems specialistams geriau pasirengti dirbti su migrantais ir pabėgėliais.
Šis straipsnis atspindi tik autoriaus nuomonę, todėl Nacionalinė agentūra ir Europos Komisija negali būti laikomos atsakingomis už jame pateiktą informaciją.
Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.
