Pavargusi nuo samdomo darbo rutinos, panorusi pati valdyti savo laiką, Justė, nuolat skatinama artimųjų, pagaliau ryžosi daug metų turėtą hobį paversti pagrindine veikla. Kaip artėjo iki svajonės įgyvendinimo, kalbamės su pačia kūrėja – Juste Knit.
Juste, kiekvienas dar mokykloje pasvajojame, kuo norėtumėte tapti, kokiame kelyje matome save. Kaip Jūs įsivaizdavote tuomet savo profesinį kelią?
Kaip ir daugelis tikriausiai vaikystėje svajojau būti labai daug kuo. :) Nuo kirpėjos (mėgau kitiems šukuoti plaukus) ir mokytojos (mano mama mokytoja) iki gyvūnų mokslininkės – biologės ir verslo kūrėjos. Didžiausias troškimas buvo sukurti kažką savo – kažką, kas leistų atskleisti save ir padėtų kitiems jaustis geriau. Tai svajonėse buvo ir gyvūnų gelbėjimas, ir laboratorijoje vaistų atradimas nuo ligų žmonėms. Bet vaikiškos svajonės lieka svajonėmis, o augdami vis stipriau atrandame, kuri gi iš tų svajonių yra artimesnė ir vis trokštamesnė.
Taip, dažnai
Kartais
Labai retai arba niekada
Jūs – buvusi administratorė, apskaitininkė. Kokių dar profesinių kelių ir veiklų teko išbandyti, kol atradote tai, kas iš tiesų džiugina?
Taip, esu dirbusi apskaitoje, bet palyginti tai labai trumpas tarpas gyvenime – apie dvejus metus. Prieš tai daug metų dirbau administratore vienoje didžiausių Lietuvos įmonių. Visi darbai ir veiklos padėjo formuoti įgūdžius, žinias, o sutikti kolegos taip pat papildė mane kaip žmogų ir kaip specialistą. Sukaupta patirtis puikiai tarnauja dabar, kuriant savo verslą. O megztų drabužių kūryba paraleliai lydėjo mane visą gyvenimą, po darbo visada imdavau virbalus ar vašelį į rankas – man tai ir atsipalaidavimas, ir saviraška, ir kūrybinė laisvė. Megzdavau susitikusi su draugėmis, važiuodama mašinoje (jeigu pačiai nereikėdavo vairuoti), poilsiaudama prie ežero ar tiesiog vakare žiūrėdama gerą filmą. Galbūt tai priklausomybė – nežinau. Negaliu be to gyventi (juokiasi).
Megzti mėgote nuo vaikystės. Kaip šis vaikystės hobis tapo veikla, kurioje šiandien esate atradusi save?
Iš tiesų, dar ir dabar kartais girdžiu iš aplinkinių: kuo tu čia užsiimi – hobiu??? Gal jau eik dirbti normalų darbą! (Juokiasi.) Iš kitos pusės, kuriant megztus drabužius ir juos dėvint, jausdavau aplinkinių dėmesį, ir tuo pačiu jutau kitų žmonių poreikį natūraliems, ne masinės gamybos mezginiams. Bet aš visada jaučiau saviraiškos poreikį, o samdomam darbe man to labai trūko. Dabartinė veikla – tai nėra tik mezgimas. Tai visa puokštė iššūkių, problemų, terminų, komunikacijos ir kitų verslui būdingų dalykų. Bet tai veža! Tai augina mane kaip asmenį, kaip moterį, kaip verslininkę.
Kada nusprendėte, kad „metas kažką keisti“? Ar ilgai teko įtikinėti save? Ar nebijojote iššūkių?
Artėjant 40-ečiui. (Šypsosi.) Iš tikrųjų artėjant šiam apvaliam skaičiukui, jaučiausi lyg nieko nedarau dėl savo svajonės. Kad hobis taip ir liks hobiu. Bet nepriimant tam tikrų sprendimų ir pasiduodant baimei „o jeigu nepavyks“, ir nieko nedarant – tai tikrai nepavyks. Be to, labai buvau pavargusi nuo samdomo darbo rutinos, nuo tų „atsiprašinėjimų“ iš darbo, kai tau reikia apsilankyti pas gydytoją. Norėjau būti pati savo laiko šeimininkė. Bijojau, žinoma, bijojau, bet sau sakiau, kad visada galima grįžti į samdomą darbą.
Ar buvo, kas įkvėpė ir suteikė drąsos, paskatino siekti svajonės? Ar megzdama visiškai realizuojate savo profesinį pašaukimą?
O taip! Mano vyras Marius! Be jo palaikymo ir paskatinimo, aš tikrai nebūčiau palikusi samdomo darbo ir nėrusi stačia galva į savo svajonę. Taip pat mano nuostabūs tėveliai – jie visada palaiko, kad ir kokį sprendimą aš priimčiau. Taigi šeimos palaikymas buvo ir yra labai labai svarbus. Gal įvardinčiau, kad ne tiek megzdama realizuoju save, kiek vystydama veiklą – su visais iššūkiais ir kalneliais. Savo veikloje aš jaučiuosi visiškai realizuojanti save kaip žmogų ir kaip specialistą. Jaučiu, kad tai mano kelias. (Šypsosi.)
Kiek žmonių šiandien dirba kartu su Jumis? Ar ilgai trunka mezgimo procesas? Kaip gimsta drabužiai ir kolekcijos?
Šiandien komandoje esame keturiese. Kol kas viską mezgame, siuvame, skalbiame, pakuojame patys. Ateityje neatmenu galimybės bendrauti su mezgykla – nors ir autentiškumą norisi išlaikyti, bet iš kitos pusės, dabar dirbame neskaičiuodami darbo valandų, be atostogų, dažnai – net ir savaitgaliais. Aš pati norėčiau labiau koncentruotis į verslo plėtrą ir vystymą, bet kol kas neturiu kam galėčiau perduoti visą gamybą. Be to, darbui su mezgyklomis reikia būti sukaupus nemažai finansų. O mes dar esame visai švieži ir maži. (Šypsosi.)
Mezginio gamyba užtrunka apie 5–7 darbo dienas ir susideda iš atskirų etapų: numezgame atskiras detales, skalbiame, lyginame, tikriname, ar atitinka matmenis, tuomet susiuvame, dar kartą išlyginame, patikriname, supakuojame ir išsiunčiame.
Labai stengiamės atlikti viską kuo greičiau, nors kartais ir vėluojame. Bet aš visada klientėms nuoširdžiai ir atvirai komunikuoju apie mūsų vertybes bei galimus ilgesnius terminus: kol kas nesame fabrikas. (Šypsosi.)
O kolekciją man padeda sudėlioti mano nuostabi draugė ir stilistė Vilma, be kurios aš tikrai nesugebėčiau taip gražiai, profesionaliai sudėlioti visos kolekcijos. Kolekcijos pati pradžia – idėja: ką nori pasakyti ir perteikti klientams. Kas inspiruoja ir kokią vertę suteiks kuriamas drabužis.
Ar šiandien jaučiatės atradusi save? O gal akiratyje – nauji keliai ir perspektyvos?
Apie naujus kelius minčių nekyla. (Šypsosi.) Bent jau kol kas. Jaučiuosi visiškai savo kelyje, bet, kaip aš sakau, niekada negali žinoti.
Kaip manote, ko reikia žmogui, kuris bijo, laukia, nedrįsta? Kaip išeiti iš tos komforto zonos ir paskatinti save?
Dažnai tenka pastebėti, kad daugelis nežino, ką norėtų daryti, ką dirbti, kaip realizuoti save.
Šiais laikais mes turime daugybę pagalbos – įrankių, knygų, tinklalaidžių, specialistų, kurie gali padėti atrasti bei pažinti save ir veiklą, kurioje galėtum jaustis gerai. O jeigu visgi žinai, kas tave „vežtų“, bet nedrįsti ar bijai, aš galiu pasakyti tiek: bijoti reikia NEpabandyti ir nugyventi gyvenimą nepabandžius. Aš nenorėjau gailėtis senatvėje, kad neišdrįsau, nepabandžiau, geriau gailėtis, kad pabandžiau. Kaip aš sakau: bijau, bet darau. (Šypsosi.)
Apie ką svajojate šiandien? Koks didžiausias Jūsų troškimas?
Šiandien vis dar svajoju apie sėkmę kūryboje ir veikloje. Norėčiau užauginti veiklą taip stipriai, kad galėčiau leisti sau išvykti atostogų su vyru ir žinoti, kad niekas nesugrius. (Šypsosi.) Apie materialius dalykus taip pat pasvajoju! O kaip gi! (Šypsosi.) Bet didžiausias troškimas – gyventi laimingai, sveikai ir pilnavertiškai.
Ko palinkėtumėte tv3.lt skaitytojams, kuriuos, tikime, įkvėps Jūsų istorija?
Labiausiai palinkėčiau mylėti save. Ir linkėti sau pačių geriausių dalykų! Dėl savęs svajoti, dirbti, išdrįsti, nugalėti baimes. O jeigu trūksta pasitikėjimo ir tikėjimo – susirašyki, kas gali nutikti blogiausio, jeigu nepavyks? Ir susirašyki, kas gali nutikti geriausio, jeigu pavyks! Ar jauti malonų šiurpuliuką, kai įsivaizduoji save savo svajonėje?
Elektroniniai Justės namai – www.justeknit.com
#gerožodžiogalia
