Įsivaizduokite, kad mūsų atmintis – tai naršyklė su tūkstančiais atidarytų skirtukų. Kai kuriuose skirtukuose – mūsų vaikystės prisiminimai, kai kuriuose – svarbūs darbo susitikimai, o tada kur kiti skirtukai? Juose – visiška chaoso simfonija: „Kur padėjau automobilio raktus?“ ar „Ar išjungiau lygintuvą?“.
Mokslininkai sako, kad žmogaus smegenys gali turėti iki 20 petabaitų informacijos, kas pagal apimtį prilygsta visam dabartiniam pasauliniam tinklui. Tai puiku, bet ar tai reiškia, kad kiekviena smulkmena turi rasti ir užimti vietą mūsų „kietajame diske“?
Nuo embriono iki senatvės
Nuo pat embriono stadijos mūsų smegenys kaupia informaciją kaip alkanas šešėlis, kuris niekada nepasisotina. Jis auga, bręsta, ir galiausiai pasiekia aukso amžių, kuris, deja, neilgai trunka.
Kaip ir bet kuriame filme, čia yra pikas ir nuosmukis, o kartais – netgi siužeto posūkiai, kai prisimename kažką, ko iš tikro nebuvo.
Mes pamirštame ir tai yra nuostabu
Yra keletas priežasčių, kodėl mūsų smegenys nusprendžia „išmesti“ tam tikrą informaciją. Pavyzdžiui, nuolatinė informacijos srauto fiksacija mūsų išmaniajame telefone. Kaip ne tolimos senovės išminčius sakė: „Per daug fotografuojama – per mažai atsimenama“. Kartais pamiršimas yra tai, kas mus išgelbėja nuo informacijos perkaitimo. Pamiršti – reiškia suteikti galimybę naujai informacijai.
Pamiršimas nėra mūsų priešas, o greičiau senas, geras draugas, kuris kartais mus užklumpa ne laiku. Jis suteikia mums galimybę įvertinti, kas iš tiesų svarbu, ir atveria duris naujiems prisiminimams. Galų gale, atmintis ir pamiršimas yra du konkuruojantys partneriai. Pamiršimas yra ne trūkumas, o galimybė ir kartais netgi kvapą gniaužiantis nuotykis mūsų kasdienybėje.
Gyvenimas „Pilnu Atminties Disku“
Gyvenimas su „pilnu atminties disku“ yra toks, kad kartais norime pamiršti, bet tiesiog neįmanoma. Tai lyg gyvenimas su pernelyg geru atminties GPS, kuris vis primena visus senus kelius ir posūkius, net kai mes norime rasti naują kelią. Įsivaizduokite, kad kiekvienas žodis, kiekvienas įvykis, kiekviena veido išraiška yra įspausta jūsų atmintyje kaip amžina tatuiruotė. Tai skamba kaip supergalia, bet su metais tai virsta didžiule našta.
Kai mūsų protas yra pilnas ir tarsi nebėra vietos naujiems prisiminimams, gyvenimas tampa sudėtingesnis. Tai lyg bandymas žiūrėti naują filmą, nors ekranas vis dar rodo seno filmo epizodus. Tai gali sukelti emocinį diskomfortą, nes negalime „ištrinti“ skausmingų ar nepageidaujamų prisiminimų.
Svarbu prisiminti, kad tai, ką mes laikome atmintyje, yra ne vien prisiminimai, o ir mūsų interpretacijos, kurios gali būti keičiamos ir pritaikomos. Gyvenimas su tokiu retu atminties fenomenu reikalauja išmokti „valdyti“ savo atmintį, panašiai kaip bibliotekininkas tvarko knygas. Tai reiškia – mokytis sutelkti dėmesį į tai, kas svarbu dabar, o ne į tai, kas buvo praeityje, kur daugelis jau pamiršo ir pakito.
Gyvenimas su perpildyta atmintimi – tai kaip kelionė su kuprine, pilna knygų: kai kurios knygos yra sunkios, bet kai kurios gali būti lengvos ir praturtinančios. Svarbu mokytis, kaip tinkamai subalansuoti šią kuprinę, kad ji netaptų per sunki nešti.
O šios temos tęsinio laukite mano kitame mano tekste.
