Ankstesniuose tekstuose esu rašęs, kad žmones galima įsivaizduoti kaip transporto priemones. Mums, kaip ir „transporto priemonėms“, svarbu tinkama techninė priežiūra. Tačiau pasirinkę gyvenimą autostrados greičiu, imame jausti tokio gyvenimo būdo padarinius, pavyzdžiui, vieną dieną nuo tempo „užkala“ variklis. Kitaip sakant, tada žmogus pajaučia perdegimo sindromą. „Užkalus“ savo „variklį“ jau niekados nebūsi toks, koks buvai iki to, o ir nepilnai sutvarkytas yra linkęs sulūžti jau lengviau. Taigi, net ir pasveikę žmonės perdega ar ima jausti dažnesnius panikos priepuolius. Ar verta taip gadintis sveikatą? Dėl ko žmonės taip save naikina? Nežinau atsakymo, todėl teks jį rasti sau asmeniškai, nes čia ne psichologo kabinetas, o ir būti juo nesiruošiu…
Tikrasis gyvenimas yra sustojimai, aplinkos apžvalga ir bendravimas su žmonėmis, o lėkdami autostradoje ir vadovaudamiesi jos taisyklėmis to neprisimename. Kadangi beveik 30 metų esu susijęs su Italija, galiu palyginti gyvenimo ritmą ten ir Lietuvoje. Plika akimi matosi, kad net ir šiaurinėje dalyje italai kur kas daugiau šypsosi nei mes, jie labiau ir atsipalaidavę. Suprantu, sakysite, jie ten turi daugiau saulės ir jūs būsite teisūs, bet tuomet mes dar daugiau laiko turime skirti sau ir rasti džiugesio, net jei ir saulės turime mažiau. Tai būtina. O mes? Pamirštame, kad gyvenime yra miško keliukai, vaizdingi keliai, kur galime sustoti ir pasigrožėti vaizdais, tuo pačiu ir gyvenimu… Lekiam autostradoje nurodytu greičiu ir lenkiame lėtesnius už save. Esame tiek susikoncentravę į kelią, kad net pamirštame šypseną veide, o juk veide šypsena yra itin reikalinga, ir ji turi tiesioginę sąsają su smegenimis. Mes šypsomės, kai gera ir linksma, o kai šypsomės, mums dar labiau gera, juk žinote tokį fenomeną kaip užkrečiamą juoką.
Prisiminkime Vokietijos autobanus. Ten greitis yra net nereglamentuotas. Lekiant tokiomis aplinkybėmis kiekvienas žvilgtelėjimas į kairę ar dešinę pusę išsiblaškiusiu žvilgsniu gali sukelti katastrofą. Nėra laiko šypsotis lekiant, nes tai juk blaško. Gaila, kad žmonės pripratę lakstyti greitkeliuose, taip pat laksto ir savo gyvenimuose. Pralekia visus gražius gyvenimo momentus. Ir galiausiai visai nebūna ką prisiminti gyvenimo kelio pabaigoje. Tik pastovų lėkimą ir gražiausius lenkimus.
Prisimenu, kai kartą pats vėlavau į Paryžiaus oro uostą. 2 valandas praleidau kone dešimtyje skirtingų kamščių. Patikėkite, prisimenu tik patį lėkimą, nieko daugiau. Daugelis tokiu ritmu pragyvena visą gyvenimą, ar ne? Juk tikrai turite tokių savo draugų rate. Nuolat kažkur skuba, taip sukurdami iliuziją, kad vėluoja link gyvenimo finišo. Jeigu išgirstate žmogų besiskundžiantį apie per greitai bėgantį laiką, supraskite, jo kasdienybėje viskas vyksta pernelyg dideliu greičiu. Taip jau yra, kad nemokame atsipalaiduoti net atostogų metu, atostogas susiplanuojame taip pat intensyviai, kaip ir savo darbo dienas ir dažnai tik mintyse kartojame: „nelėkime“, „džiaukimės atostogomis“. Tačiau stabdžiai jau nebeveikia.
Ačiū Dievui, populiarėja tokie dalykai kaip lėta maisto kultūra, lėta mada, net didžiuosius miestus bando lėtinti miesto gyvenimą siaurinant gatves (čia gal jau perlenkta), nes rytiniai stresiniai kamščiai nėra tai, ko žmogui itin trūksta. Lėtas gyvenimo būdas artimesnis mažesniuose miesteliuose, todėl nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad visur vėluojantys ir be perstojo lekiantys žmonės yra tie, kurie gyvena didmiesčiuose.
Ar tikrai Jūsų gyvenimo tikslas yra nugyventi gyvenimą, pasiekiant spidometro maksimumą? Atsakymą žinote tik Jūs. Pabaigai padovanosiu kelis aforizmus iš savo būsimos knygos, kurie tinka šiai temai:
„Gyvenimas tapo per greitas, kad išklausytum ir suprastum kiekvieną. Kaip bebūtų gaila!“ G. S
„Gyvenimo greitį galima pagreitinti tik su greitąja.“ G. S.
„Jaunystės gyvenimo greitis yra greitesnis už protą.“ G. S.
„Jeigu greitai užverdi – greičiau ir sprogsi.“ G. S.
„Kuo greitesnis gyvenimas, tuo daugiau psichikos ligų jame sustojus.“ G. S.
Na, pakaks, nes visų savo parašytų 2500 aforizmų čia tikrai nesudėsiu, tačiau jeigu patinka šie, komentaruose parašykite, kuris labiausiai ir jį panaudosiu kaip straipsnio pavadinimą kitam kartui.
