Koronavirusui ir toliau siaučiant, nebetyli ir patys medikai. Vieni po kitų dalijasi sunkiais išgyvenimais iš darbo.
Šįkart prabilo Jungtinės Karalystės medikas – Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos (NHS) darbuotojas.
KETVIRTADIENIS
Daugiau nebegaliu – pasiekiau lūžio tašką
Nuo plovimo mano rankos išsausėjo ir sutrūkinėjo. Šiandien jos pradėjo kraujuoti. Jau dvi savaites skyriuje nebėra jokio rankų kremo.
Situacija dramatiškai pablogėjo. Devyni pacientai, kuriais rūpinausi, be mūsų sutikimo naktį buvo iškelti, kad atsirastų vietos naujiems pacientams. Nežinau, kur juos perkėlė ir neturiu laiko aiškintis.
Sunku, nes vakar telefonu kalbėjau su jų giminaičiais ir pasakiau, kad šiandien paskambinsiu jiems su naujienomis. Dabar to nebus ir net jeigu tai nebuvo mano kaltė, jaučiuosi kaltas.
Ir naujų pacientų būklė dar sunkesnė.
Yra 70-ies metų vyras, kuris sakė man, kad kas savaitę dviračiu nuvažiuoja apie 30 kilometrų. Esu susirūpinęs, tačiau stengiuosi to neparodyti. Jo deguonies lygis kraujyje greitai krenta.
Dažnai tai matome su COVID-19 pacientais: atrodo, kad jiems viskas gerai ir staiga situacija pablogėja. Jis gali atsisėsti, kalbėti. Įtariu, kad rytoj jis jau bus intensyvios terapijos skyriuje.
Šįkart bent jau žinome, su kuo kovojame, ir turime veiksmingų gydymo būdų, pavyzdžiui, steroidas deksametazonas.
Grįžęs namo, griūnu ant sofos ir vos sugebu ką nors pasakyti savo antrajai pusei. Naršant telefone, gaunu elektroninį laišką iš ligoninės darbuotojo, atsakingo už budėjimo grafikus. „Dar vienas COVID antplūdis. Prašau, parašykit man, jeigu galite padėti“, – rošo jis.
Bet aš daugiau nebegaliu. Šiandien beveik palūžau. Turėjau padaryti tiek daug, kad pradėjau jaustis nesaugiai.
Žinau, kad rytojus bus dar blogesnis.
