Su sunkiausių būklių pacientais dirbanti moteris taip pat neslepia, kad nors reanimacijos skyriuje įprastai dirbantys specialistai suvokia, kokia įtampa jų laukia ir yra tam pasirengę, visgi šiandien medikams nerimą pradeda kelti ir jų pačių – tiek psichinė, tiek fizinė – sveikata.
Kasdienis darbas su šiltnamio efektą sukuriančiais apsauginiais „skafandrais“, kai negali nei vandens gurkštelėti, nei nusičiaudėti – VUL Santaros klinikų anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Onė Bartkienė išsamiai pasakoja, kaip atrodo kasdienė diena reanimacijos skyriuje ir ką šiandien tenka išgyveni medikai.
Traukia burtus, kur dirbs
Slaugytoja pasakoja, kad į darbą paprastai ateinama bent pusvalandžiu anksčiau, nei prasideda budėjimas.
„Tuo skiriasi šiandieninė situacija darbe, mums reikia atskubėti, nes pasiruošimas darbui vyksta kiek kitaip. Pirmiausia turime susiskaičiuoti kolektyvo narius, apžvelgiame, kiek turime pacientų, visada tą darome su baime, žiūrime, ar kažkas neatkrito, nepasitraukė į saviizoliaciją, ar nesusirgo. Dažniausiai tai, kiek turime kolektyvo narių, mūsų nedžiugina“, – pradėjo pasakoti medikė nuotolinio Santaros klinikų pokalbio metu.
Kaip sakė ji, iš viso pirmame Intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriuje yra 4 postai, 2 jų – po šešias lovas, vienas postas – 7 lovų ir 4 postas – su 4 pacientais.
„Kiekvienam postui paskirstome po tam tikrą kiekį darbuotojų. Dažniausiai, kad niekam nebūtų skaudulių, tai darome loterijos principu.
Toliau einame rengtis – tai užtrunka apie 10 minučių, kol apsirengiame, susidaro tam tikra grūstis. Ir tuomet dar kelios minutės prieš 7 įžengėme į reanimacijos skyrių „pasipuošę“ kostiumais“, – sakė O. Bartkienė.
Darbą komplikuoja buvimas su „skafandrais“
Kalbėdama apie vadinamąsias „kosmonautų aprangas“ slaugytoja neslėpė, kad darbas su jomis ypač sudėtingas. Taip apsirengus tenka dirbti mažiausiai 4 valandas.
„Žinoma, tas laikas priklauso nuo užimtumo, pacientų skaičiaus, atliekamų procedūrų, užtrunkame ir 5 valandas. Pastarosiomis dienomis buvo atvejų, kai merginos išeidavo net praėjus daugiau nei 5 valandoms.
Tuo ši kasdieninė situacija labiausiai ir skiriasi nuo ankstesnio darbo. Taip, jis niekada nebuvo lengvas, visada kiek stresinis, visada turėdavome ekstrinių situacijų ir bendrai darbas reikalaudavo didelio susitelkimo ir daug žinių. Bet jį dabar itin komplikuoja tos apsaugos priemonės“, – pasakojo O. Bartkienė.
Nei nusičiaudėti, nei atsigerti
Slaugytoje guodėsi, kad su aukščiausio lygio apsaugos priemonėmis kiekvienas judesys tampa sudėtingas.
„Kostiumas sudaro šildomąjį efektą. Mes prakaituojame, vėliau atšąlame, susikaupusi drėgmė po kostiumu vėliau niekur nedingsta. Apatiniai drabužiai, kuriuos mes vilkime po apsaugomis, jie sudrėksta ir neišdžiūva.
Tai vėliau, kai fizinis krūvis yra mažesnis, atsisėdus pildyti dokumentų ar traukti švirkštų, tada mes jaučiame šaltį. Tai tas temperatūrų skirtumas irgi labai išvargina“, – pasakojo slaugytoja.
Ji pridūrė, kad ypač darbo eigą apsunkina nuolat dėvimi respiratoriai, kurių nenusiimsi užsinorėjus atsigerti ar pasikasyti nosies, nusičiaudėti ar atsikosėti.
„Mes negalime apsaugos priemonių ir skydelių patraukti nuo veido. Kaip žinia, kai kurios kaukės tikrai labai kutena nosį, gelia ir nusičiaudome. Tai galima tik įsivaizduoti, kaip jaučiamės nusičiaudėjusios ir negalėdamos nusivalyti nosies“, – sakė O. Bartkienė.
Kaip pasakojo medikė, anksčiau toli gražu tokių apsaugų nereikėjo – nei pirštinės buvo nuolat dėvimos, tik atliekant atitinkamas procedūras, nei naudojama kitų ypatingų apsaugų:
„Tai, ką naudodavome anksčiau ir dabar, nepalyginama, tos priemonė nesukurdavo šiltnamio efekto ir jų nereikėdavo dėvėti nuolatos.“
Neviltis dėl darbo rankų stygiaus
Medikė pasakojo, kad tai, kiek procedūrų prireikia vienam pacientui, labai priklauso nuo dienos, nuo jo būklės ir kiek tų procedūrų tądien yra numatyta. Bet akivaizdi problema šiuo metu darosi darbo rankų stygius.
„Mums labai trūksta darbo jėgos. Kartais pastarosiomis dienomis tenka girdėti, kad yra skaičiuojamos lovos, aparatūra, bet nekalbame apie žmogiškuosius išteklius. Ir tai yra labai apmaudu, nes mes nebeturime žmonių. Kiek žinau, ir kitos reanimacijos susiduria su tokia problema, šaukiamasi net savanorių studentų pagalbos. Tai rodo, kad situacija tikrai yra beviltiška.
Taip, mes labai džiaugiamės, kai ateina studentai, bet jų kompetencijos negali visiškai padengti mūsų darbo. Tačiau bent jau jie gali apversti pacientą, palaikyti jį už rankos ir pakalbinti, kas taip pat labai svarbu. Kitą sykį mes net neturime laiko prieiti prie paciento ir jį paguosti. O juk jų yra ir sąmoningų, jie mato ir šalia gulinčiu intubuotus pacientus, mato, kiek procedūrų jiems atliekama. Stengiamės juos apsaugoti širmomis, visgi jie supranta, kas vyksta“, – darbo užkulisius komentavo O. Bartkienė.
„Mums nereikia medalių ir garbės“
Skeptikams, neva medikai taip sunkiai dirba, tačiau turi laiko interviu, medikė atsakė, kad atėjusi tą daryti per savo laisvą dieną:
„Žmonės sako, kad mes dejuojame. Nežinau, ar dažnai girdimos medicininio personalo dejonės, mes galbūt sakome faktus, kaip yra. Jei nėra lengva, tai ir nėra lengva. Ir negalime pasakyti, kad mums yra labai smagu būnant su tais kostiumais.
Mes nedejuojame, neiname, nepiketuojame, neprašome niekieno gailesčio. Mums nereikia medalių ir garbės, mums tiesiog reikia dviejų dalykų – darbo rankų ir visuomenės socialinės atsakomybės.“
Pikta dėl viruso skeptikų
Medikė neslėpė, kad skeptikai, kurie teigia, kad viruso nėra, yra viena skaudesnių temų. Anot jos, tikrai apmaudu ir labai pikta dėl tokios nuomonės visuomenėje skleidimo.
„Ligoniai yra ir personalas dirba. Tai dažniausiai yra suklaidinti žmonės ir tokia jų pozicija dažniausiai kyla iš nežinojimo, iš galbūt tam tikrų faktų neturėjimo arba jų ignoravimo. Apmaudžiausia, kad žmonės vadovaujasi nuomonėmis, ne faktais.
O kai bandoma juos pateikti, tada pasigirsta teiginiai, kad kiek galite mus bauginti. Taigi taip susidaro uždaras ratas. Bet labiausiai apmaudu, kad nuo jų požiūrio, veiksmų priklauso mūsų darbo kiekis ir tiesioginis vargas dirbant su tais pacientais“, – apgailestavo medikė.
Ji pasakojo pati keletą klausiusi pacientų, kaip jie užsikrėtė, ar tikėjo virusu anksčiau.
„Tačiau kai vienas numojo ranka, esą ar vis dar yra tikinčiųjų, tai buvo paskutinis kartas. Supratau, kad gali prasiveržti mano žmogiškos emocijos, o to negaliu sau leisti kaip profesionalei – turiu vienodai rūpintis visais pacientais.“
Nerimą kelia pačių medikų sveikata
Anot O. Bartkienės, emocijos, įtampa dažniausiai kyla dėl nuovargio, per didelio pacientų skaičiaus ir neadekvataus personalo skaičiaus.
„Kartais atrodo, kad jau esame ties emocinio ar fizinio išsekimo riba. Aišku, labai priklauso nuo dienos, nuo posto, kuriame dirbama. Bet emocijos nėra pačios geriausios, kolektyvas yra pavargęs, kartais piktas. Ir mes turime užgniaužti tai. Ir tas emocijų neišsakymas vėl daro savo. Jau pastebiu, kad pradėjome daugiau tylėti, pavyzdžiui, kartu pietaudami, nes nesinori pykčio išreikšti, skųstis. Bet kas itin liūdina ir kelia didelį nerimą, kad ne tik emocijos, bet ir mūsų fizinė sveikata blogėja.
Darbas mūsų skyriuje niekada nebuvo lengvas, reikalavo daug fizinio pasirengimo, geros emocinės būklės, todėl mūsų kolektyvas tikrai nėra silpnas nei psichologiškai, nei fiziškai. Tačiau dabar tai vienam, tai kitam pasireiškia įvairūs sveikatos sutrikimų paūmėjimai – migrena, alpimai, širdies ritmo sutrikimai, padidėjęs kraujospūdis. O juk, panašu, kad tokiomis sąlygomis dar turėsime dirbti ilgą laiką“, – prognozavo medikė.
Liūdnas prognozes ji įžvelgė ir dėl artimosios ateities. Anot jos, žinant, kaip lietuviai moka švęsti, jos nebūtų geriausios.
„Po didžiųjų metų švenčių, nuogąstaujama, kad plūstels dar daugiau pacientų“, – pridūrė ji.
