Tokiu klausimu socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalinęs VU Medicinos fakulteto prodekanas podiplominėms studijoms prof. Vytautas Kasiulevičius svarstė, kiek logiška yra bandyti įstatymiškai reguliuoti tai, kas nėra moksliškai pagrįsta.
„Didžiausią problemą matau bandant reguliuoti dalykus, kurie nėra pagrįsti įrodymais. Šie dalykai, apie kuriuos kalbame, neturi mokslinio pagrindimo. Ir mes tai norime kažkaip sureguliuoti ir dar pavadinti kažkokia sveikatos priežiūros forma.
Antras dalykas, reikalavimas studijuoti aukštosiose mokyklose atrodo šiek tiek komiškai. Nes nelabai suprantu, kaip būtų aukštajame moksle dėstomi dalykai, kurie nepagrįsti mokslu“, – kalbėjo profesorius.
Jis pabrėžė visiškai suprantantis žmonių teisę demokratinėje šalyje taikyti įvairius metodus savo gyvenime ir galbūt patarti kitiems.
„Tačiau ar įmanoma tai pavadinti kokia nors sveikatos priežiūros forma ir sureguliuoti įstatymais ir dar priversti mokytis aukštojo mokslo, ir dėstytojams mokyti tokius dalykus, kurie nėra pagrįsti mokslu. Galbūt tada tai reikėtų vadinti ne medicina, o kažkokia meno rūšimi?“ – kalbėjo V. Kasiulevičius.
Jeigu Akreditavimo tarnyba išdavinės licencijas šiems žmonėms, svarstė jis, ar jie prisiims atsakomybę dėl pacientams padarytos žalos, dėl nediagnozuotos ar užleistos ligos, dėl to, kad buvo taikomas šis gydymas?
„Labai didelės studijos rodo, kad vėžiu sergantys pacientai, atsisakę įprasto gydymo ir pasirinkę alternatyvius gydymo būdus, turi du kartus didesnę riziką“, – konstatavo V. Kasiulevičius.
Alternatyvią mediciną galima derinti su tradicine
Kasdien su sunkių būklių pacientais dirbančio Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytojo onkologo chemoterapeuto Leonido Gatijatulino teigimu, kai kalbama apie alternatyviąją mediciną, kurios metodai papildo tradicinius gydymo būdus, o ne yra supriešinami, ji turi teisę egzistuoti.
„Juo labiau kad tradicinė medicina geba patenkinti ne visus paciento lūkesčius. Kai kalbame apie alternatyviosios medicinos vietą gydant vėžį, išskiriami keli dalykai – tam tikri žoliniai preparatai, fiziniai pratimai, pavyzdžiui, reflekso terapija, taip pat – dietos.
Vis dėlto jokių duomenų ir mokslinių įrodymų, kad alternatyviosios medicinos metodai didintų onkologinių pacientų išgyvenamumą, nėra. Galima kalbėti nebent apie, tai jie leidžia žmogui jaustis geriau, pagerina jo gyvenimo kokybę, suteikia geresnę psichologinę būklę“, – sakė jis.
Gydytojas pabrėžė, kad kartais minimų metodų gydytojai nerekomenduoja, nes taikant chemoterapiją, radioterapiją, galimi kažkokie pašaliniai reiškiniai ar alerginės reakcijos.
„Svarbiausia nesupriešinti šių dalykų, nebijoti pasakyti gydytojui, kad pacientas nori taikyti ir alternatyvios medicinos metodus, o ne pačiam nuspręsti, kaip elgtis. Jau geriau pasikonsultuoti su specialistu, kuris tai išmano, juo labiau kad dažnai ir gydymo įstaigoje būna toks žmogus“, – L. Gatijatulinas.
Tačiau gydytojas apgailestaudamas neslėpė, kad įrodymais grįstos medicinos siūlomą gydymą iškeitę į žolininkų ar kito plauko specialistų pagalbą paprastai jau netekę vilties grįžta pas gydytojus tokios būklės, kad padėti būna nebeįmanoma.
Po ekstrasensų paslaugų padėti nebesugeba
Santaros klinikų vyresnioji gydytoja embriologė dr. Živilė Gudlevičienė pabrėžė, kad reikia atskirti, ar yra kalbama apie alternatyviąją mediciną, kuri šiuo metu nėra kaip reikiant licencijuojama, ar apie įvairias fizioterapines procedūras, kurios tikrai gali padėti.
„Sporto medicina, judesio terapija netgi turėtų eiti šalia medicininio gydymo. Juk spermos ir kiaušialąsčių kokybė visų pirma blogėja dėl sėslaus gyvenimo būdo. O dabar daugelis dirba sėdimą darbą, po jo persėda į automobilius, daug laiko praleidžia pasyviai prie išmaniųjų įrenginių. Taigi pirmiausia čia kalbama apie gyvenimo būdo korekciją“, – aiškino pašnekovė.
Tačiau, gydytojos pastebėjimu, visiškai kitas dalykas, kai žmonės pradeda vaikščioti pas ekstrasensus ir pagal mėnulio fazes „tvarkyti“ bioenergetinius laukus.
„Tuomet realiai susiduriame su tokiais atvejais, kad net prieš tai buvus minimaliems pakitimams, po tokių ekstrasensų procedūrų žmonėms būna sunkiai galima padėti. Ar tie organizmai kažkaip „užblokuoti“ būna, ar dar kas nutinka, kad tradicinė medicina, vaistai, hormonų terapija jau nebeveikia“, – aiškino Ž. Gudlevičienė.
Negana to, pabrėžė ji, šitaip vaikščiodamos pas tokius specialistus moterys praranda itin brangų laiką.
„Ir kai jos vėl sugrįžta pas gydytoją, jų reprodukcinis amžius jau būna toks, kad jau nieko negalima padaryti“, – sakė ji.
Pašnekovė pasakojo prisimenanti itin skaudžius atvejus, kai dar mokėsi onkohematologijos rezidentūroje. „Matydavau, kaip tėvai, išgirdę diagnozę, pasiimdavo vaikus ir kažkur išvažiuodavo. Bet kai grįždavo, deja, jau tik į reanimaciją ir baigtis būdavo letalinė. Nors laiku gydant dar būtų buvę galima padėti“, – apgailestavo gydytoja.
Ji pridūrė, kad literatūros šaltinių duomenimis tikrai žinoma, kad, pavyzdžiui, akupunktūra yra labai paplitusi ir padeda.
„Tačiau kodėl vieni (gydytojai, gydymo centrai) privalo licencijuotis, atitikti įvairiausius reikalavimus, o kiti neturi jokios atsakomybės. Tuomet akredituokitės, veikite turėdami dokumentus kaip normalūs centrai. Tame tikrai nėra problemos, nes žmogaus teisės rinktis, be abejo, niekas atimti negali“, – aiškino ji.
Žalą atlygintų?
Savo ruožtu sveikatos apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis sakė nemanantis, kad vertėtų diskutuoti dėl kokių nesutarimų ir atsakomybės.
„Pagrindinė priežastis, kodėl reikalingas šis Papildomosios ir alternatyviosios medicinos įstatymas, yra ta, kad visuomenė vis labiau domisi šio pobūdžio sveikatos priežiūros paslaugomis.
Paslaugų pasiūla stipriai plečiasi ir kartu sparčiai vystosi technologijos šioje sferoje. Tačiau ši verslo sritis yra nereglamentuota, tad nėra galimybių užtikrinti paslaugų saugumą ir kokybę. Ir tikrai nėra tokios baimės, kad negalėsime kažko suvaldyti, sutvarkyti ar reglamentuoti“, – kalbėjo viceministras.
Pasiteiravus, ar dabartiniu įstatymo projektu numatoma, kas būtų, jei net ir licencijuotam specialistui teikiant minėtąsias paslaugas būtų padaryti žala žmogaus sveikatai, viceministras laikėsi nuomonės, kad už tai atsakomybę turėtų prisiimti procedūrą atlikęs asmuo.
Vis dėlto, pridūrė jis, yra svarstomas ir kitas modelis.
„Nors komitetas šiam projektui iš esmės jau pritarė, Seime dar šis klausimas svarstomas. Yra atsižvelgiama į teisininkų pastabas ir dar kartą bus sugrįžta prie įstatymo ir pakoreguota. Diskutuojama, kad gal visgi reikėtų daryti draudiminę sistemą, jei atsirastų tam tikra žala, kad ji būtų atlyginama pagal bendrą tvarką“, – dėstė A. Šešelgis.
Paklaustas dėl nuogąstavimų, kad galbūt tokios, mokslo įrodymais nepagrįstomis metodikomis paremtos, paslaugos bus apmokomas iš PSDF lėšų, viceministras patikino, kad taip nebus. Tačiau jis kartu neatmetė galimybės, kad netolimoje ateityje tai galėtų tapti realybe.
„Labai gerai, kad yra visokių pasvarstymų. Šiaip yra daugybė alternatyvios medicinos paslaugų, kuriomis naudojantis išvengiama apsilankymų pas gydytoją, arba jie yra kuo ilgiau atidedami.
Šiandien tikrai nekalbama, kad tai galėtų būti finansuojama iš PSDF lėšų. Tačiau galbūt po kokių 5–10 metų, kada tam tikros technologijos bus tiek pažengusios, kad ir gydytojai, ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos skirs tokias paslaugas kaip reabilitacines procedūras, niekas nėra garantuotas, kad tai nebus pripažinta kaip iš sveikatos fondo finansuojama paslauga", – aiškino jis.
Reglamentuos ne vieną sritį
A. Šešelgis pabrėžė, kad įstatymas ir jį lydintieji projektai iš esmės reglamentuoja dvi sritis, kurios kelia tam tikrą riziką žmogaus sveikatai.
„Pirmoji – kur kalbama apie sveikatos rekreaciją, čia išskiriamos dvi grupės – atitinkamos kūno ir veido priežiūros paslaugos. Ne paslaptis, kad šiandien atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nukenčia nuo tokių paslaugų, kai yra padaroma neatstatoma žala žmogaus išvaizdai ar sveikatai.
Antroji sritis – natūralioji ar liaudies medicina (tai biologinio poveikio (pavyzdžiui, bičių, dėlių terapija), tiesioginio kūno poveikio (akupunktūra) grupės. Taip pat kartu minimos reglamentuojamos ir psichosocialinio poveikio priemonės (įvairių menų, gyvūnų terapijos). Jau nėra abejojama, kad tai turi poveikį ir gali padėti nesikreipiant pas gydytoją išvengti nemalonių pojūčių arba atstatyti kai kurias funkcijas. Ir ketvirtoji grupė – Rytų medicina“, – aiškino A. Šešelgis.
Jis pabrėžė, kad šioms paslaugoms reikalingas specialus pasiruošimas, būtina laikytis tam tikros metodikos norint pasiekti rezultatų.
„Todėl ir reikalaujama tam tikrų specifinių žinių tam, kad tikslas būtų pasiekiamas. Kitu atveju sveikatą galima net ir pasibloginti. Džiaugiamės, kad žmonės domisi fiziniu aktyvumu, netradicine medicina tam, kad galėtų atitolintų apsilankymą pas gydytojus. Tačiau tam būtina konsultuotis su tą sritį tikrai išmanančiais ir licencijuotais specialistais“, – pabrėžė jis.
