Primename, kad į antrą rinkimų turą pateko dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda ir premjerė Ingrida Šimonytė.
Nors dauguma ekspertų šių metų rinkimus lygina su 2019-ųjų, kai į antrą turą irgi pateko G. Nausėda, su I. Šimonyte, anot M. Jastramskio, šie prezidento rinkimai yra stebėtinai panašūs į 2014-ųjų rinkimus dėl kelių priežasčių.
„Ir tada, ir dabar buvo perrenkamas didelę visuomenės paramą turintis provakarietiškas, nepartinis prezidentas (prezidentė (Dalia Grybauskaitė – red. past.)), turėjęs įtemptus santykius su viena iš dviejų Lietuvos tradicinių, centro partijų.
Ir tada, ir dabar prezidento rinkimai vyko įtemptame geopolitiniame lauke. Būtent Rusijos agresijos (Krymo okupacijos) lauke“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo politologas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį į prosovietinių pažiūrų rinkėjus, kurių, politologo teigimu, per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje sumažėjo, tačiau jie niekur nedingo.
„Deja, sovietmečio nostalgija stipriai koreliuoja su Rytų draugystės, NATO abejonių ir panašiomis nuostatomis“, – pažymėjo M. Jastramskis.
Vis dėlto šviesos šiame niūriame paveiksle yra – remiantis rinkimų duomenimis, prosovietinių pažiūrų rinkėjai sudaro aiškią mažumą, teigia M. Jastramskis.
2024 m. ir 2014 m. prezidento rinkimų panašumai
M. Jastramskis punktais išdėsto, kuo šių ir 2014 m. rinkimų pirmojo turo rezultatai yra tokie panašūs:
„1. Tada nepartinė, Ukrainą ir gynybos stiprinimą palaikanti prezidentė Grybauskaitė buvo remiama vienos iš dviejų pagrindinių Lietuvos partijų (konservatorių) ir gavo ~46 proc. balsų.
Dabar nepartinis, tos pačios saugumo ir geopolitinės krypties besilaikantis prezidentas Nausėda buvo remiamas socialdemokratų ir surinko ~44 proc. balsų.
2. 2014 m. su ~14 proc. balsų į antrą turą pateko nelabai rinkimuose varžytis norėjusių, tuo metu valdžiusių socialdemokratų atstovas Balčytis.
Dabar į antrą turą su ~20 proc. balsų eina valdančiųjų konservatorių premjerė Šimonytė. Jie lyg ir norėjo varžytis su Nausėda, tačiau visgi pabūgo į rinkimus siųsti naują, geresnį reitingą turintį atstovą. Yra kaip yra. Gal EP rinkimuose dėl to pasiseks.
Toliau dar įdomiau. Pažiūrėkime, kaip išsirikiavo 2014 m. kitos trys vietos.
3. ~12 proc. balsų 2014 m. surinko teisininkas Paulauskas, kurį į rinkimus siuntė Lietuvos valstybe nepasitikinti, į korupcijos skandalus iki kaklo įklimpusi Darbo partija. Jos pirmininkas Uspaskichas vėliau dar pagarsės švęstu vandeniu per COVID-19 pandemiją.
Šiais metais ~12 proc. balsų surinko teisininkas Vėgėlė, išnaudojęs nepasitikėjimą Lietuvos politine sistema, išgarsėjęs per COVID-19 pandemiją įvairiais skepsiais.
4. Prieš dešimt metų ~9 proc. balsų surinko visus nustebinęs politinis rėksnys, populistas pačia blogiausia prasme Puteikis, Klaipėdos siaurąja prasme ir Šiaurės Vakarų Lietuvos plačiąja produktas.
Šiais metais ~9 proc. balsų surinko ir nustebino Žemaitaitis, to paties regiono politinis vaikis, to paties visomis kryptimis besispjaudančio populizmo (ir dar kito „-izmo“) atstovas.
5. Kaip manote, ką randame 2014 m. penktoje vietoje? Nepaisant Krymo okupacijos, nepaisant akivaizdaus poreikio stiprinti Lietuvos saugumą? Įsisegusį Georgijaus juostelę?
Taip, Tomaševskį su ~8 proc. balsų. Laimintį Šalčininkų ir Visagino savivaldybes, ir ne tik.
Jūs žinote, ką randame penktoje vietoje šiais metais. Pienišką žmogų „už taiką“, prorusiškąjį Vaitkų su ~7 proc. ir puikiais pasirodymais tuose pačiuose Šalčininkuose ir Visagine.
Na taip, tautinės mažumos nėra visi Vaitkaus rinkėjai. Gal net ne dauguma. Tačiau ta demografija jį pakėlė. Be to, prosovietinės pažiūros + stiprus nepasitikėjimas politine sistema taip greitai neišsigaruoja, kaip norėtumėte.
Dar daugiau: prie didelių geopolitinių įtampų tokios nuostatos rinkimuose aktyvuojasi (ir, tikėtina, jas padeda aktyvuoti kažkas iš Rytų).“
Trys išvados po rinkimų: dvi neramina, viena – džiugi
Apibendrinus visus rezultatus ir juos palyginus su ankstesniais rinkimais, galima padaryti kelias išvadas. Pirmoji – rinkimai, anot politologo, nesikartoja, bet rimuojasi, tai yra tam tikri dalykai pasikartoja kitokiomis formomis.
Antra, rinkėjų sociologija (kas, ką ir kaip renkasi) nesikeičia taip greitai, kaip matome, net ir praėjus 10 metų.
Trečia išvada, pasak M. Jastramskio, svarbiausia: „Nepaisant visų Rytų pastangų, rinkimų rimavimųsi, naujų (senų) aktyvavimųsi, absoliuti ir didelė dauguma rinkėjų balsuoja už provakarietiškus, stiprų NATO ir didėjantį Lietuvos gynybos biudžetą palaikančius, Ukrainą remiančius politikus.“
Pirminiais Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, G. Nausėda surinko 44 proc. balsų, I. Šimonytė – apie 20 procentų.
2019 metais varžovų jėgos buvo lygesnės, tuomet jie abu per pirmąjį turą surinko maždaug po 31 proc. rinkėjų balsų. Antrajame ture G. Nausėda tuomet laimėjo surinkęs daugiau nei 65 proc., I. Šimonytė liko antra su 33 procentais.
Antros kadencijos siekiantis prezidentas G. Nausėda šįkart daugiausia balsų gavo praktiškai visose savivaldybėse, išskyrus Vilnių, kur laimėjo I. Šimonytė, ir Šalčininkus bei Visaginą, kur pergalę šventė medikas Eduardas Vaitkus.
Šiemet dėl prezidento posto varžėsi aštuoni politikai.
VRK duomenimis, advokatas I. Vėgėlė surinko 12,4 proc., partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis – 9,3 proc., medikas E. Vaitkus – per 7,3 proc., teisininkas Dainius Žalimas – 3,5 proc., Darbo partijos lyderis Seimo narys Andrius Mazuronis ir buvęs krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas – po 1,4 procento.
