„Mergaičių įtėviai – nuostabūs, vien atvėrus jų namų duris iškart jaučiama didžiulė meilė, šiluma. Nedažnai tokių žmonių, šeimų sutinki ir Lietuvoje. Nors yra įsitikinusių, kad svetimų vaikų auginti negalės, net savus kartais sunkiai pamilsta, yra tokių, kurie pasiaukoja, įvaikina ir visą širdį atiduoda vaikams, gyvena tik dėl jų. Juk tikraisiais tėvais tampa ne tie, kurie pagimdė, bet išaugino“, – kalbėjo Marina.
Sesių neišskyrė
Prieš dešimt metų įvaikintas ir iš Lietuvos į Italiją gyventi išvežtas mergaites su gimtine šiandien sieja tik pasuose likę įrašyti lietuviški vardai. Tačiau tai – ne kliūtis puoselėti šiltus santykius mylimai močiutei iš Alytaus.
Pirmą kartą mergaites moteris Italijoje pamatė tik praėjus keliems metams nuo išsiskyrimo. Ji sako kaip šiandien prisimenanti tą jausmą, kai vėl išvydo anūkes. „Užplūdo tiek meilės, švelnumo. Džiaugiuosi, kad per šį laiką jas pavyko aplankyti tris kartus. Visgi nors ir skiria atstumas, kaskart susitikus atrodo, kad ir nebuvome išsiskyrusios“, – pasakojo alytiškė.
Didžiausia jos laimė – galimybė sesėms kartu augti vienoje šeimoje. Visgi, neslepia moteris, siekiant pritapti svečioje šalyje buvo visko. Sesės dar prieš įvaikinimą jau buvo atskirtos – didžiosios augo vaikų namuose, o jauniausioji – kūdikių, tad joms reikėjo priprasti ne tik prie naujos šeimos, aplinkos, bet ir viena kitos draugijos.
Dėl to prisiėjo bendrauti ir su psichologais. Šeima ir iki dabar palaiko ryšį su specialistais, kad galėtų geriau „sulipti“, suprasti vieni kitus. „Gerai, kad jos dar mažos buvo, tai lengviau. Bet, svarbiausia, kai taip esi mylimas šeimoje, adaptuotis kur kas lengviau“, – įsitikinusi Marina.
Bendrauja su vertėja
Paskutinį sykį anūkes aplankiusi vasaros pradžioje moteris džiaugiasi, kad dabar jos – jau visai didelės. „Vyriausiajai – šešiolika, antroji yra metais jaunesnė, o jauniausiajai – trylika. Visos jau mane ūgiu praaugusios“, – juokiasi moteris ir priduria, kad netruks praeiti kiek laiko ir nespės važinėti į vestuves.
Mergaitės kartu su tėvais gyvenančios dideliame, trijų aukštų name, turi šunį, lanko įvairiausius būrelius. „Matyt, visur jas leidžia, kad nejaustų kokios skriaudos. Mokykloje taip pat visoms neblogai sekasi. Juk kaip auklėja jas, tą ir turi“, – sakė Marina.
Moteris juokėsi, kad charakteriu anūkės kiek panašios į ją pačią: „Jos viską žino, nori mokėti, jau svarsto ir apie būsimas profesijas. Vyriausioji lanko meno būrelį ir planuoja būti aktore, vidurinioji linksta prie kulinarijos, o jauniausioji užsiima sportu, svajoja apie policininkės darbą. Žodžiu, svajotojos, kaip ir močiutė.“
Marina pasakoja per kiekvienas Kalėdas siunčianti mergaitėms dovanų, pasveikina su gimtadieniais. Kartu ji sakė esanti be galo dėkinga įtėviams – jų geranoriškumu, leidimu susitikti ir kvietimais atvykti.
„Jie nuolat siunčia anūkių nuotraukų albumėlius. Jauti, kaip tavęs ten laukia, ilgisi, gerbia, tada ir tu jauti tą patį. Mergaitės sako močiutės laukiančios visada ir jokių dovanėlių nereikia“, – juokėsi pašnekovė.
Tiesa, moteris apgailestauja, kad italų kalbos jai pramokti niekaip nepavyko, o anūkėlės lietuviškai nekalbančios: „Niekas neina į galvą, nors eilėraštį padeklamuoti kaimynams ir galiu. Užtat džiaugiuosi, kad su vertimu pagelbėja ištikima palydovė kelionėse.“
Biologinė motina dukrų nepasigedo
Pasisukus kalbai apie tikruosius mergaičių tėvus, Marina šneka nenoriai – sūnus miręs, o marti turi problemų su alkoholiu. „Ji pradėjo išgėrinėti ir tuo viskas baigėsi“, – konstatuoja pašnekovė.
Anot jos, kokius metus vyriausioji dukra gal ir augo namuose, tačiau nė vienai jų iki išvykstant iš Lietuvos tėviškos šilumos neteko pajusti. Net ir dukroms atsidūrus vaikų namuose, tikroji mama jų nepasigedo. „Nors duodavau kokių lauktuvių – bananą ar saldainį, prašydavau nuteiti aplankyti, ji tik pameluodavusi, kad nuėjo“, – sakė Marina.
Nors ji pati anūkėles lankiusi, tačiau užtikrinti gyvenimo pagrindo joms negalėjo: „Ne senukams vaikus auginti. Tam reikia atiduoti save, turėti sveikatos. Prisimenu pirmąjį susitikimą su įtėviais. Išvydę mane jie išsigando, galvojo, kad būsiu kliūtimi įvaikinti. O aš tik meldžiau, kad jie nepersigalvotų. Tikrai nebuvo baisu, kad į kitą šalį išveža. Svarbiausia buvo, kad visas tris paimtų.“
Marina neslepia, kad kartais marčiai parodanti mergaičių nuotraukas. „Kiekvienas gi turi širdį – pamačius dukras ji puola į ašaras, bet kartu meldžiasi už tuos žmones, kurie jas paėmė. Vargu ar ji kada išdrįstų joms pažvelgti gyvai į akis, nebent iš tolo pamatyti. Ji teisinasi, kad paprasčiausiai neturėtų ką pasakyti“, – pasakojo alytiškė.
Pradeda domėtis tikraisiais tėvais
Nors mergaitės auga veik tikromis italėmis, supamos šios šalies papročių ir tradicijų, panašu, po truputį bunda noras pažinti ir savo šaknis. „Man perdavė, kad vyresnioji kaip jau ir domisi savo biologine mama. Be to, įtėviai ir patys noriai aiškina, kad jos turinčios giminaičių Lietuvoje, ir jei tik norės, galės ieškoti jų, ir susitikti tikrai nedraus“, – sakė ji.
Nors į Lietuvą mergaitės nė karto nebuvo grįžusios, šeima ketinanti jas paūgėjusias būtinai čia atvežti. Jų laukia pažintis ir su kitoje pietų Europos šalyje gyvenančiomis pusseserėmis, mat Marinos dukra su dviem vyresnėmis anūkėmis gyvena Ispanijoje. „Taigi, gyvenimas privertė tapti tikra keliauninke, o artimiausi žmonės išsimėtę skirtingose šalyse. Tačiau toks jau likimas ir galiu drąsiai sakyti – „Esu laimingiausia močiutė pasaulyje“, – optimistiškai pokalbį baigė alytiškė.
Valstybinės teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos šių metų birželio 30 d. duomenimis, 15 užsienio valstybių piliečių šeimų įvaikino 18 be tėvų globos likusių vaikų, iš jų 6 mergaites ir 12 berniukų. Daugiausiai vaikų (10) išvyko į Italiją, keturi – į Kanadą.
2019 birželio 30 d. duomenimis, iš viso yra siūlomi įvaikinti 477 galimi įvaikinti vaikai.
