Jaunatviškai ir stilingai atrodanti 57 metų buvusi kaunietė 2016-ųjų rugsėjį po daugiau nei 15 metų pertraukos ramiai vaikštinėjo Kauno ir Vilniaus gatvėmis. Kauniečių mafijos klestėjimo laikais antruoju pagal svarbą Daktarų grupuotėje po H. Daktaro ėjusio, tačiau 1993-iųjų Kalėdų vakarą nužudyto ir viename iš pakaunės miškų užkasto, bet iki šiolei nesurasto Rimanto Ganusausko, pravarde Mongolas, našlė sugrįžo į gimtąjį miestą tvarkyti vis dar nebaigtų senų reikalų. Tie senieji reikalai susiję ir su tuo, kad Loreta bet kokia kaina sieks gauti kompensaciją iš neseniai galutine teismo instancija iki gyvos galvos nuteisto Henriko Daktaro ar bent jo artimiausių šeimos narių. Praėjus beveik 23 metams po Mongolo dingimo, jo buvusi sutuoktinė žadėjo paduoti teismui ieškinį dėl moralinės ir materialinės žalos, padarytos jos sūnui Rimantui, atlyginimo.
Gyvena Italijoje
Mongolo našlė jau penkiolika metų gyvena ir nuosavu verslu užsiima Italijoje. Moteris dėl saugumo ir galimo Daktarų veikėjų keršto iki šiol vengia atskleisti Italijos miestą, kuriame šiuo metu yra įsikūrusi. Per vieną iš daugelio mūsų pašnekesių Loreta tarsi įrodydama pademonstravo nedidelio itališko stiliaus viešbučio, kuriame šiuo metu šeimininkauja, nuotraukas. Šioje šalyje buvusi kaunietė ilsisi nuo praeities, rūpesčių ir intrigų. Liekna, simpatiška, save puoselėjanti, drąsiai ir atvirai kalbanti moteris daugiau nei prieš du dešimtmečius švytėjo senosios Kauno mafijos aukštuomenės pobūviuose. Tais laikais broliai Ganusauskai artimai draugavo su H. Daktaru.
Prieš kelerius metus netikėtai pavardę iš Ganusausko į Gano pasikeitusio brolio Deivio, arba Mongoliuko, šeimomis anuomet prašmatniais automobiliais nuskriedavo į svečius pas žinomus verslininkus, bankininkus, aukštus valdininkus, neatsigindavo gausybės draugų, bičiulių dėmesio. Viskas išnyko staiga, kai netikėtai dingo R. Ganusauskas-Mongolas. Jo mirties aplinkybės paaiškėjo tik praėjus 18 metų, kai 2011-ųjų gegužę Klaipėdos apygardos teisme pagaliau buvo atversta senus vilijampoliečių gaujos nusikaltimus iliustruojanti Daktarų byla.
Tuo tarpu H. Daktaras iki šiol atkakliai laikosi versijos, kad Mongolas tebėra gyvas ir išvykęs kažkur toli. Apie tai jis pasakoja ne vien tik jį Lukiškių kalėjime panorusiems aplankyti įvairių naujienų portalų ir televizijos kanalų žurnalistams. H. Daktaro vardu puslapį „Facebook‘e“ tvarkantys vis dar neatskleisti paslaptingieji „administratoriai“ dalijasi įvairiausio pobūdžio pranešimais, tarp jų ir mane neretai šmeižiančiais. Bet visi šie kliedesiai labiau primena agoniją išgyvenančio asmens ir jo konsultantų surašytus laiškus. Paskutinė apie R. Ganusauską paskleista žinutė šiame viešai prieinamame puslapyje publikuota kaip tik tomis dienomis, kai Lietuvoje viešėjo Mongolo našlė. 2016 m. rugsėjo 7 dieną patalpintas įrašas skambėjo taip: „Atėjo laikas man išsipasakoti, prisipažinti… Prokurorai nors ir galvoja, kad jie gudrašikniai, bet taip nėra – kaltina mane Vladimiro Seneckio (Turisto) nužudymu, kuris Saratovo srityje laimingai gyvena, ir Ganusausko, kuris vidurio Amerikoje iki šiol kemša tortilas užsigėrinėdamas tekila ir meldžiasi musulmonų minarete. Tai blefas. Blefas tai, kad jie negyvi, nes liudininkai teisme patvirtino, kad juos matė „po jų mirties“. Tik kad teismai piktybiškai šių liudininkų nesistengė išklausyti…“
Sužinojo internete
Iki šiolei L. Ganusauskienė žiniasklaidai nebuvo davusi jokio išsamesnio pasakojimo apie savo gyvenimą su R. Ganusausku-Mongolu. Senos fotografijos, kuriose Loreta tamsiais plaukais, spaudos leidiniuose būdavo publikuojamos iš per kratas paimtų fotoalbumų. 2010 m. gegužės 27-ąją Kauno apygardos teisme narpliojant 1997-ųjų sausio 25 d. įvykusio Loretos buto apiplėšimo bylą, vieno spaudos leidinio fotografas iš tamsiaplaukės blondine virtusią moterį, teisme atlydėtą dviejų stambaus sudėjimo pareigūnų, užfiksavo tiktai iš nugaros. Šiandien ji neslepia, kad per kelerius metus kelissyk kaip liudytoja buvo slapčia atvykusi į Lietuvą, tačiau nuo jos visą buvimo gimtoje šalyje laiką nesitraukdavo svarbiems liudytojams skirto policijos padalinio pareigūnai. Dabar Loreta jau netgi Kaune vaikšto absoliučiai viena ir nė trupučio nesidairydami per petį. Mūsų susitikimų metu ji kalbėjo užtikrintai, atvirai, o kai kada ir aštriai, todėl mielai pritarė knygos apie Lietuvos mafijos našles idėjai.
„Esu gimusi ir augusi Senamiestyje, tad visada jaučiau ypatingą trauką šiai Kauno vietai. Čia esančioje M. Daukšos gatvėje tada turėjau nuosavą kavinę „Rimesta“ (tai dviejų mano vaikų vardų – Ernestos ir Rimuko trumpinys). Tada šioje užeigoje buvo patiekiami ypač skanūs lietuviški cepelinai. Neretai čia užeidavo pavalgyti ir į Kauną atvykę italai. Pamenu, jie cepelinus valgydavo labai savotiškai – su burokėliais. Kavinėje dirbo labai simpatiškos padavėjos, tarp jų ir mano duktė, – prisiminė Loreta. – Kartą vienas italas panoro su manimi susipažinti ir būtent per jį pirmąsyk nuskridau į Italiją. Tai buvo 2001-ieji. Persikėliau tenai, nes norėjau užsidirbti pinigų, kad įgyčiau antrąjį kavinės Senamiestyje pastato aukštą. Visada svajojau turėti ne tik mažą kavinę, bet ir tokį pat jaukų nedidelės kvadratūros viešbutį. Apskritai, ši verslo sritis labai patinka, nes beprotiškai mėgstu bendrauti su žmonėmis.“
Paskutinį kartą į Lietuvą Loreta sugrįžo neatsitiktinai. 2016-ųjų vasarą ji ketino trumpam, bent kelioms savaitėms, parvykti atostogų į gimtinę. Tačiau intensyvus darbų grafikas jai vis neleido ištrūkti iš Italijos. Netikėta žinia, gauta rugpjūčio pabaigoje, apie pablogėjusią 80 metų motinos Elenos Juchnevičienės sveikatą Loretą atginė į gimtąjį Kauną. „Pakeliui iš Italijos skubėdama automobiliu kažkur prie Čekijos sužinojau, kad mama mirė. Deja, taip ir nesuspėjau jos pamatyti paskutinį kartą“, – liūdnai pratarė Loreta. Jos teigimu, mama mirė nuo širdies nepakankamumo.
Sugrįžusi į Lietuvą Loreta turėjo išspręsti nemažai buitinių rūpesčių, kurie buvo susiję ir su neseniai mirusia mama bei jos butu. Taip pat ji aktyviai rinko būtiniausius duomenis savo advokatams, kurie teismams ruošia net kelis skirtingus ieškinius.
39 metų Ernesta, Loretos duktė iš pirmosios santuokos, šiuo metu turi širdies draugą italą, augina bendrą sūnų ir kartu dirba vienoje garsioje Italijos pėdkelnių, apatinių ir sportinių drabužių gamybos kompanijoje. Moters sūnus Elvis iš pirmosios santuokos nuskendo, kai jam tebuvo 8 metukai. Savo sūnų Elviu Loreta pavadino neatsitiktinai, mat nuo jaunystės buvo pamėgusi klausytis garsiojo rokenrolo muzikos karaliaus Elvio Presley dainų.
„Tai buvo ypač juodas tarpsnis mano gyvenime – netrukus po vyro dingimo, 1994-ųjų kovo 8-ąją turėjau įvairių reikalų mieste, lankiausi pas stomatologę. Buvau neseniai praradusi automobilį, tad visur važinėjau viešuoju transportu. Sugrįžusi į namus Vilijampolėje sužinojau, kad Elviukas kartu su draugu nuėjo pažaisti prie greta namų esančios Neries upės. Jie tenai žaidė, kvailiojo ir Elviukas paslydo bei nuskendo. Tai buvo didžiulė mano gyvenimo netektis. Pamenu, prieš nelaimę iš Anglijoje gyvenusių bičiulių atsisiunčiau Elviui tamsų kostiumą. Norėjau, kad vaikas pasipuoštų ypatingomis progomis. Deja, būdamas gyvas nesuspėjo jis kostiumo užsivilkti. Juo buvo aprengtas tada, kai gulėjo karste“, – dar vieną siaubingą gyvenimo dramą prisiminė L. Ganusauskienė.
Kartu su R. Ganusausku Loreta 1993-iųjų balandį susilaukė sūnaus Rimanto. Jis taip pat šiuo metu gyvena Italijoje ir viename iš vietinių universitetų studijuoja informacinių technologijų (IT) mokslus. „Rimukas šiek tiek paaugęs internete surado lietuviškus naujienų portalus. Suvedė tėvo vardą ir pavardę ir netrukus sužinojo kraupią Mongolo istoriją. Jis ištyrinėjo ir perskaitė visus lietuviškoje žiniasklaidoje pasirodžiusius straipsnius, kur buvo rašoma apie R. Ganusauską, – pasakoja Loreta. – Savaime suprantama, kad sūnui nepasakojau apie tėvo praeitį. Rimukas tebuvo 8 mėnesių, kai paskutinį kartą jį matė. Internete sužinojęs tokią baisią tėvo praeitį, sūnus susirgo depresija. Reikėjo taikyti rimtą gydymą. Penkeri jo gydymo metai buvo beprotiškai sunkūs. Sūnaus depresijai gydyti ypač didelių finansinių resursų neprireikė, kadangi Italijos valstybė finansuoja tokiomis ligomis sergančius žmones. Rimukas net penkerius metus vartojo vaistus, nuo kurių vaikštinėjo, lyg būtų apdujęs ir mieguistas.“
Į „Viliją“ – su automobiliu
Susituokus Rimantui ir Loretai Ganusauskams, pora neretai pasirodydavo „Vilijos“ restorane surengtose puotose. Apie klasikine Kauno mafijos istorija tapusį R. Ganusausko-Mongolo išpuolį „Vilijos“ restorane prieš anuomet populiaraus televizijos žaidimo „Taip. Ne“ vedėją Arūną Valinską iki šiol sklando legendos. Kalbėta, kad žymus Daktarų veikėjas taip supavydėjo žinomo šoumeno rodomo dėmesio jo žmonai, kad vieno vakaro metu tiesiog šokių aikštelėje sudavė A. Valinskui į veidą. Mano paprašyta prisiminti šį gyvenimo epizodą, Loreta pirmąsyk pokalbio metu nemaloniai sutrinka. „Man labai gėda ir nemalonu prisiminti šitą atvejį, – atsako Loreta. – Pamenu, šokau ir šokau su A. Valinsku. Bet mačiau, kaip Rimas piktai ir kreivai žiūrėjo į mus šokančius. Na ką, jis nusileido į apačią ir baigėsi mūsų šokiai su A. Valinsku.“
Anot pašnekovės, Rimantas būdavo ne tik kūrybingas, bet ir dosnus artimiausiems žmonėms. Sūnaus Rimuko gimimo proga Mongolas Loretai padovanojo tais laikais išskirtinį „Buick“ automobilį. Ko gero, toks automobilis buvo vienintelis visoje Lietuvoje. Moteris nebuvo pratusi prie tokių prabangių dovanų, tad ją ne itin smagiai nuteikė toks vyro rodomas dėmesys ir dar stebint aplinkiniams. „Kaip dabar atsimenu, prie gimdymo namų langų stovėjo išsirikiavusios moterys ir stebėjosi, kieno čia toks šaunuolis vyras dovanoja išskirtinę mašiną savo žmonai. Man buvo nelabai jauku, kad aplinkiniai žmonės stebėjosi, jog Rimas toks dosnus ir specialiai tokias dovanas teikia matant kitiems, – prisiminė moteris. – Tuo metu už šitą automobilį jis sumokėjo 35 tūkstančius JAV dolerių. Šiandienos kainomis žvelgiant, atrodo, nedaug. Žinau, kad tą automobilį jis įsigijo iš firmos, kuri tuomet veikė šalia Sporto halės. Bet vėliau šią mašiną atėmė H. Daktaras.“
Gimus sūnui Rimantui, Mongolas tarsi skrajojo ant sparnų. Vyras gyveno tarytum neapsakomoje euforijoje. Jis nedelsiant nutarė su Loreta ir dviem jos vaikais iš pirmosios santuokos persikelti į dviejų aukštų nuosavą namą Vilijampolėje, Panerių gatvėje. Nupirkęs šitą namą užrašė Loretos motinos Elenos Juchnevičienės vardu.
Kai 2016-ųjų rugsėjį kartu su Loreta atvykome prie šio namo, pastebėjome, kad šiandien pastate veikia medicinos klinika, kurioje teikiamos ir psichiatro paslaugos. Pamatęs šią netikėtą iškabą trumpam pasijutau tarsi „Sopranų“ televizijos seriale, kurio pagrindinis herojus Tonis Soprano buvo pamėgęs savo gyvenimą išsipasakoti psichoterapeutei.
Ganusauskienės žiniomis, šis vos per kelias gatves nuo „Vilijos“ restorano esantis namas yra jau kone dešimt kartų perparduotas. Vaikštinėdama kieme, Loreta pasakojo, kad anuomet R. Ganusauskas-Mongolas šio namo rūsyje buvo įsirengęs slėptuvę. „Kartą Mongolas staigiai atlėkė automobiliu į namus ir iškart nutūpė slėptuvėje, o netrukus iš paskos jam atskubėjo ir kriminalistai. Atėję į namą, jie klausinėjo, kur pasislėpė Rimas. Jie susinervinę vaikštinėjo kieme, čiupinėjo automobilio kapotą, kuris buvo šiltas. Jie puikiai suprato, kad kažkur Mongolas slepiasi, bet nežinojo kur. Tačiau Mongolas sėdėjo tyliai slėptuvėje, o kai šie išvažiavo, išlindo iš jos ir garsiai kvatojosi, kad „kvailiai „mentai“ jo nesugebėjo aptikti“, – Mongolo slėpynes prisiminė Loreta.
Be šios unikalios šeimininko specialiu užsakymu įrengtos slėptuvės, namo apačioje buvo pastatytas ir širdies formos baseinas. Netgi vienas namo langų buvo pažymėtas R. Ganusausko inicialiais – RG. Bet šiandien besižvalgant po namo langus šio užrašo jau nesimato.
„Šis namas manęs visiškai netraukė, nes yra šalia judrios gatvės, – pasakoja Mongolo našlė. – Man kur kas labiau patinka, kai už lango čiulba paukšteliai. Bet jis labai stengėsi man įtikti: supirko mano mėgstamiausius baldus, per naktį vaikė darbininkus, dvigubai jiems mokėjo. Bet vis tiek tas namas neprilipo, ir neilgai mes jame pragyvenome. Didžiąją bendro mūsų gyvenimo dalį šitas namas prastovėjo tuščias. Anuomet namo kieme obelys žydėjo, bet šiandien jau viskas iškirsta. Rimas namą nupirko pakankamai apleistą, bet galiausiai jį šiuolaikiškai suremontavo. Kiek pamenu, Rimas jį labai mėgo. Yra ne viena vaizdajuostė, kurioje matosi, kaip jis besifilmuodamas džiaugiasi šiuo namu. Čia buvo įrengtas ir specialus kambarys, kuriame rengdavo susitikimus su žurnalistais. Rimas labai mėgo antikvariatą, bet man labai nepatiko nežinia iš kur atkeliavusios senienos. Net ir šiandien matosi, kad kitoje namo pusėje vis dar išlikusios praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio laikus menančios interjero detalės. Suprantama, kad šitas namas nėra toks prabangus – juk H. Daktaras gyveno kur kas didesniame ir prašmatniau apstatytame dvare. Vos per kelias gatves veikė Daktarų numylėtas „Vilijos“ restoranas. Atstumas iki jo išties juokingas, bet į jį Rimas niekada neidavo pėsčiomis, dažnausiai nuvažiuodavo savo automobiliu arba būdavo nuvežamas nuosavo vairuotojo.“
Atpažino dovanotą grandinę
1993 metais Loretos vyras R. Ganusauskas sumanė į „Vilijos“ restoraną pakviesti pakoncertuoti itin populiarią ano meto grupę „Boney M“ iš Vokietijos. Tais laikais, kai Vakarų atlikėjų pasirodymai būdavo laikomi kone „deficitiniais“, tokios grupės koncertas Kauno Daktarų užvaldytame restorane daugeliui sukėlė nuostabą. „Kadangi neseniai buvo gimęs mano sūnus Rimas, tad šiame renginyje apsilankiau trumpam. Bet pasibaigus koncertui aš visgi atvykau į vakarėlį, kuriame linksminosi pakviestos grupės atlikėjai, – pasakojo Loreta. – Pagrindiniam grupės vokalistui Rimas tą vakarą padovanojo didžiulę auksinę grandinę su masyviu kryžiumi. Atvykęs į Daktarų užeigą, solistas ant kaklo turėjo pasikabinęs papuošalą iš dramblio kaulo. Tik pradėjęs pašnekesį Rimas tiesiog nusikabino nuo kaklo savo auksinę grandinę ir ją padovanojo „Boney M“ vokalistui. Jau praėjus daugeliui metų, dirbdama savo kavinėje Italijoje, kartą žiūrėjau per televiziją rodomą grupės „Boney M“ pasirodymą ir pamačiau, kaip scenoje koncertuoja tas pats atlikėjas, pasipuošęs Rimo dovanota grandinėle. Pamenu, dar pasakiau italams, kad ant dainininko kaklo žvilga mano vyro kadaise dovanota auksinė grandinė. Bet jie pamanė, kad man haliucinacijos. Rodos, tą patį vakarą, kai restorane nesutilpo visi linksmybių ištroškę žmonės, gerai nusiteikęs Rimas netikėtai pareiškė: ,,Pamatysi, kai manęs nebus, – čia viskas sugrius.“ Jis turėjo omenyje anuomet klestėjusio restorano veiklą. Tiesą sakant, taip ir nutiko: kai Rimas dingo, restoranas pamažu pradėjo merdėti, o galiausiai nutraukė savo veiklą.“
1993 metų Kalėdos L. Ganusauskienei įsimins ilgam, nes galbūt R. Ganusausko-Mongolo suplanuota susitaikymo vakarienė su šeima galėjo išgelbėti vyro gyvybę. „Aš buvau paskutinė, kuri su Rimu kalbėjosi telefonu, – lemtingu tapusį pašnekesį prisiminė Loreta. – Jis pareiškė: ,,Mamutka, susitaikome! Jūs ruoškite Kalėdų vakarienę, o aš netrukus su raudonu vynu pas jus atvažiuoju.“ Jau tais laikais Rimas turėjo net kelis mobiliuosius telefonus. Taigi, girdžiu, kaip mums šnekant, jam kitu telefonu kažkas skambina. Rimas netrukus pertraukė mūsų pašnekesį, sakydamas: ,,Va, man Gogis (E. Abarius-Goga) skambina. „Šeima“ nori atvažiuoti su manimi taikytis.“ Atrodė, kad jie buvo susipykę dėl pinigų ir kruvinų įvykių „Vilijos“ restorane. Tada jam atsakiau: ,,Gerai, aš tavęs lauksiu.“
Bet Mongolas su žadėtu vynu Kalėdų vakarą taip ir neaplankė Loretos Ganusauskienės ir šalia jos buvusių trijų vaikų.
Tik faktai
Šeštoji D. Dargio knyga „Juodosios mafijos našlės” per pirmąjį pardavimo mėnesį sulaukė nemažo pasisekimo ypatingai Kauno mieste, kuriame ir nutiko nemažai šioje knygoje aprašytų šiurpių įvykių.
Kai kurios naujausioje D. Dargio knygoje kalbintos mafijos našlės mano, kad jauni vyrai eina į banditų gaujas, nes vyrauja nuomonė, kad „bachūrai“ – labai patrauklūs ir seksualūs. Kodėl jaunos, žavios, išsilavinusios moterys pasirenka gyvenimą šalia gangsterio? O gal pasirenka jas? Ką apie išskirtinį, mažai žiniasklaidoje bei knygose aprašytą fenomeną mano su tuo susiję įvairių profesijų atstovai? Šios D. Dargio knygos puslapiuose savo įžvalgas pateikė siaubą kėlusių gaujų lyderius ilgai persekioję kriminalistai, su nusikaltėliais ir jų šeimomis bendravę psichologai, seksologai, morgų ir kitų įstaigų darbuotojai.
