Dabar COVID-19 pandemija keičia požiūrius, sudarančius mūsų geopolitikos pagrindą. Visuomenės įsivaizdavimu, NATO šiuo atveju neatliko jokio vaidmens, kaip ir Europos Sąjunga – bent jau iš pradžių.
Blogiausia, kad pristigo Jungtinių Valstijų indėlio. 2014 metais ši šalis vadovavo sėkmingoms pastangoms numalšinti Ebolos karštligės protrūkį Afrikoje. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai buvo institucija, į kurią galima kreiptis iškilus sveikatos ekstremaliajai padėčiai. Tačiau per didžiausią šiuolaikinę krizę JAV administracija imasi ne koordinuoti pasaulinį medicinos, ekonomikos ir diplomatijos atsaką, o daugiausiai stengiasi pelnyti politinių taškų – prieš kritikus namuose ir prieš taikiniu tapusią (beje, pelnytai) Kinijos komunistų partiją.
Tai neturėtų būti staigmena. Donaldas Trumpas ir jo administracija tiesiai šviesiai smerkė „globalizmą“ ir „pasaulinę bendruomenę“. Jie nemėgo tarptautinių organizacijų: PPO – dėl prekybos, PSO – dėl sveikatos apsaugos, UNESCO – dėl kultūros ir daugelio kitų. Galbūt rinkėjai to iš tikrųjų nori. Daugelis amerikiečių galbūt teisingai mano, kad likusi pasaulio dalis buvo nedėkinga už JAV ankstesnes pastangas ir kad dabar laikas susitelkti į kitus dalykus. Tačiau stebintys iš šalies tai įsidėmi.
Britanijos reputacija irgi patyrė smūgių. Dėl „Brexito“ kvailysčių tapo sunku teigti kad vestminsteriška parlamentinė demokratija yra pavyzdinė valdymo forma. Dabar padrikas atsakas į pandemiją sužlugdė kompetentingos, drąsios ir blaiviu protu pasižyminčios Britanijos reputaciją. Siaubingai brangus karantinas turėjo laimėti laiko. Mūsiškiai sprendimus priimantys veikėjai šį laiką paleido vėjais. Pas mus mirčių statistika – blogiausia Europoje, ir neturime jokio plano, kaip ištaisyti padėtį. Kyla labai daug painiavos ir nerimo. Kodėl danų mokytojai pasiruošė mokyti savo moksleivius, o britų pedagogai – nesugebėjo?
Pralaimėjusius lengviau pamatyti negu laimėtojus. Tačiau prieblandoje suspindo netikėtų žvaigždžių. Pamenat „Rytų“ Europą? Išpuikę komentatoriai „senuosiuose Vakaruose“ galvoja, kad buvęs komunistinis pasaulis yra atsilikęs ir prastai organizuotas. Tačiau reaguoti į pandemiją šioms šalims išties gerai sekėsi – šiuo atveju prisidėjo puikios sveikatos apsaugos sistemos ir visuomenės įsitraukimas.
Graikija, laikyta bankrutuojančia ir blogai valdoma, pasižymi vienu mažiausių mirštamumo rodiklių Europoje. Taikytis prie kitų ne itin linkusios Švedijos pastangos išlaikyti kiek įmanoma mažiau sutrikdytą gyvenimą ir ekonomikos veiklą sulaukė daug dėmesio. Naujoji Zelandija ir jos premjerė Jacinda Ardern mėgaujasi nekasdieniškomis liaupsėmis. Taivanas irgi apipiltas pagyrimais ir neįprastu, jam labai reikalingu palaikymu. Vidutinio dydžio šalys (ypač pažymėtina Australija ir Kanada) tyrinėja, ar skaičiaus teikiama stiprybė gali padėti užtaisyti JAV paliktą spragą ir sukurti, anot „The New York Times“, „vidutiniųjų galių dinamiką“.
Vis tik geriausiai prisimename nusivylimus, o ne malonias staigmenas. Šie teigiami laimėjimai vargu ar išsilaikys, gyvenimui grįžus į įprastas vėžes. Tuo metu visuomenės sąmonėje išliks prisiminimas, kad didžiosios valstybės ir didžiosios organizacijos, turėjusios būti mūsų saugumo sergėtojomis, mus nuvylė.
Tokie vertinimai gali būti per aštrūs, per ankstyvi ir pernelyg apibendrinti. Tačiau žmonės, kurie jų laikosi, dalyvauja rinkimuose. Italijoje, kuri anksčiau buvo itin proeuropietiška, trys penktadaliai gyventojų dabar nemėgsta ES, o daugiau kaip pusė galvoja, kad Kinija yra jų draugė. Tai nereiškia, kad Italija išstos iš ES arba NATO. Tačiau akivaizdu, kad prieš Vakarus nusistačiusiems politikams šioje šalyje – ir kitose – darbas taps lengvesnis.
