Tačiau didžiosios technologijų kompanijos praleido šią žinutę. Daugelio šios industrijos atstovų pasaulėžiūrą suformavo Johno Perry Barlow „Kibernetinės erdvės nepriklausomybės deklaracija“, kurioje aiškiai atmetami senojo, neinternetinio pasaulio apribojimai ir kišimasis.
Štai citata iš ten: „Ateities vardu prašau jūsų, praeities žmonės, palikti mus ramybėje. Nesate laukiami tarp mūsų. Neturite suvereniteto ten, kur renkamės mes.“
Tai, žinoma, narciziška nesąmonė. Kad ir kokią didelę savo gyvenimo dalį praleidžiate internete, vis tiek, be kita ko, naudojatės viešaisiais keliais, tikitės, kad produktai bus saugūs, kreipiatės į teismą, jei su jumis netinkamai elgiamasi, ir tikitės, kad jūsų šalis apgins save ir jus nuo agresijos.
Arogancija žengia drauge su neišmanymu. Atrodo, kad akademinės informatikos ir su ja susijusių dalykų studijos dažnai neleidžia išmanyti pilietiškumo, politologijos, teisės, tarptautinių santykių ar filosofijos. Dėl to menkai informuotas libertarizmas yra prastas pagrindas priimti sprendimus, susijusius su pasaulį keičiančiomis technologijomis.
Viena pirmųjų to iliustracijų – reakcija į Edwardą Snowdeną, JAV Nacionalinės saugumo agentūros kontraktininką, kuris 2013 metais nutekino gausybę savo vyriausybės paslapčių, o tada pabėgo į Maskvą. Jo teiginiais, kad jis vykdo kampaniją prieš Vakarų šnipinėjimo tarnybų piktnaudžiavimą valdžia, daugelis patikėjo, ypač į privatumą orientuotame interneto aktyvistų pasaulyje.
Britų, amerikiečių ir kitų sekimo veiksmai, nors, be abejonės, esantys plataus masto, vykdomi vadovaujant išrinktiems politikams, juos kontroliuoja ir leidžia teismai, be to, juos prižiūri teisės aktai. Šias apsaugos priemones galima tobulinti, tačiau jos yra daug geresnės už Rusijoje ir Kinijoje vyraujančias sistemas ir už tai, kaip didžiosios technologijų bendrovės negailestingai ir savanaudiškai elgiasi su savo vartotojų duomenimis.
Praėjus dešimčiai metų, E. Snowdeno sekėjų sumažėjo. Tačiau juos išjudinęs mąstymas vėl iškilo. Technologijų magnatui Elonui Muskui, be kitų įmonių, priklauso bendrovė „SpaceX“, valdanti palydovinio interneto sistemą „Starlink“. Naujoje Walterio Isaacsono biografijoje atskleidžiama, kad E. Muskas pernai nurodė inžinieriams išjungti „Starlink“ ryšį aplink Krymą, kad būtų išvengta Ukrainos dronų smūgio į ten esančius Rusijos karinius laivus.
Elektroninė navigacija naudojant „Starlink“ – pigi, patikima ir lanksti – labai padėjo Ukrainai nuo pat pradžių priešintis Rusijos puolimui. Neaišku, ar E. Muskas išjungė esamą „Starlink“ aprėptį, ar atsisakė ją išplėsti. Tačiau bepiločiai buvo išmesti į krantą nieko nepadarę.
Gindamasis technologijų magnatas sakė, kad Rusijos ambasadorius Vašingtone jį įspėjo, jog Krymo užpuolimas sukels branduolinį atsaką. Jei jis būtų leidęs tai padaryti, tuomet „SpaceX“ „būtų aiškiai prisidėjusi prie didelio karo akto ir konflikto eskalavimo“, teigė E. Muskas socialiniame tinkle „X“.
Aukšto rango Ukrainos pareigūnas Mychaila Podoliakas jam atsakė: „Neleisdamas Ukrainos dronams sunaikinti dalies Rusijos karinio laivyno per „Starlink“ trukdžius, Elonas Muskas leido šiam laivynui apšaudyti Ukrainos miestus raketomis „Kalibr“. Dėl to žūsta civiliai gyventojai, vaikai. Tokia yra neišmanymo ir didelio ego kokteilio kaina.“
Tai, kad E. Muskas apskritai klausė Rusijos ambasadoriaus patarimų, yra blogai. Dar blogiau, kad jis, matyt, nesugretino jų su JAV pareigūnų nuomone. Be to, jis be leidimo perdavė W. Isaacsonui konfidencialius pokalbius su Ukrainos vicepremjeru Mychaila Fedorovu.
Kol kas E. Muskui pavyko išsisukti nuo atsakomybės. Tačiau jo elgesys atskleidė nacionalinio saugumo spragas dėl geopolitinių kvailysčių ir iškėlė klausimą, ar krizės atveju nereikėtų nacionalizuoti didžiųjų technologijų bendrovių. Paaiškinkite tai akcininkams.