Atidžiau išanalizavus šias pastabas, išryškėja kitoks požiūris. Grasinimai neginti sąjungininkų, kurie nemoka, reiškia, kad tie, kurie moka, bus ginami. Šią poziciją jis pabrėžė kovo mėnesį interviu, sakydamas britų polemistui politikui Nigelui Farage'ui, kad JAV „100 proc.“ išliktų NATO jam prezidentaujant – tol, kol europiečiai „elgsis sąžiningai“.
Tačiau ką tai reiškia ir kaip tai veiks? Naujausias D. Trumpo stovyklos signalas buvo tas, kad iš NATO narių bus tikimasi, jog gynybai jos skirs ne 2 proc. BVP, kaip dabar, o 3 procentus. Priešakinėms valstybėms, kurias labiausiai reikia ginti, naujasis tikslas nekelia didelių sunkumų. Lenkija jį jau pasiekusi. Estija yra arti jo. Kitos Šiaurės ir Baltijos šalys irgi sparčiai artėja prie šio tikslo. Jos tai daro ne tam, kad įsigytų draudimą iš kokios nors būsimos Amerikos administracijos. Jos tai daro, nes suvokia (kai kuriais atvejais pavėluotai) egzistencinę grėsmę.
Kitur Europoje grėsmės suvokimas ir politinė valia skiriasi. Skolų varginama Prancūzija ir neryžtinga Vokietija stengiasi pasiekti esamą 2 proc. tikslą. Padidinti išlaidas bus labai sunku. Kitos šalys (pavyzdžiui, Ispanija, Kanada, Italija) atsilieka dar labiau.
Problema ta, kad JAV karinė parama (kariai, įranga, logistika, pagalbinės priemonės, dalijimasis žvalgybos informacija) skiriama ne kiekvienai šaliai atskirai, bet ir pereina per NATO sprendimų priėmimo biurokratinį aparatą. Šis įsikūręs Belgijoje (kuri gynybai neskiria pakankamai lėšų). 3 proc. BVP gynybai skiriančių šalių apsaugai reikia įrengimų, tiekimo linijų ir karinės infrastruktūros atsiliekančiose šalyse. Gynybos garantijų suteikimas Lenkijai yra beprasmis, jei Rusija gali sunaikinti Vokietijos uostus ir geležinkelio stotis, kurių reikia JAV pajėgoms ten nugabenti.
Ilgainiui tai gali lemti, kad NATO taps dvipakope, su vidiniu branduoliu, glaudžiai susijusiu su JAV dvišaliais gynybiniais ryšiais, ir išorine šalių kategorija, kurios palaiko laisvesnius saugumo ryšius. Tam tikra prasme tai jau egzistuoja. Pavyzdžiui, JAV santykiai su Vengrija gerokai skiriasi nuo santykių su Estija. Paprasčiausias būdas tai pabrėžti būtų pasakyti, kad aukščiausias pareigas NATO, pavyzdžiui, generalinio sekretoriaus ar karinio komiteto pirmininko, galėtų užimti tik tų šalių, kurios atitinka šį kriterijų, atstovai. Taip atkristų dabartinis favoritas vadovauti Aljansui, Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte, kurio šalis pernai gynybai skyrė tik 1,7 proc. BVP. Tai būtų palanku kitai pretendentei į aukščiausiąjį postą, Estijos ministrei pirmininkei Kajai Kallas, kurios šalis skiria gynybai 2,73 proc. BVP.
Didesnė problema ta, kad gynyba susijusi ne tik su kariniais biudžetais. Pavyzdžiui, pagalba Ukrainai turėtų būti įtraukta į šią sritį: geriau kovoti su Rusija nutolusiose vietovėse, o ne šalimais. D. Trumpo pasisakymai dėl Ukrainos yra aptakūs. Išlaidų kokybė taip pat svarbi. Pavyzdžiui, Prancūzijos branduolinė ginkluotė itin reikšmingai prisideda prie NATO atgrasymo priemonių. Labai svarbus indėlis į JAV interesus kitose srityse, ypač Kinijos sulaikymo srityje. Šiuo požiūriu svarbios tokios ekonominės sunkiasvorės kaip Italija, Vokietija ir Prancūzija.
Visa tai nebus lengva. Tačiau tai taip pat nėra neįmanoma.
