Taip buvo 2008 metais, kai pasibaigė nemylimo prezidento George'o W. Busho kadencija. Praėjus 12 metų, kai Donaldo Trumpo darbas Baltuosiuose rūmuose tampa istorija, europiečių mąstyme dominuoja tas pats užgautų jausmų ir nerealistiško optimizmo mišinys. Ar tikrai atėjus Joe Bidenui gyvenimas truputėlį palengvės?
Iš dalies – taip. Perrinktas prezidentas Trumpas iš tikrųjų būtų galėjęs išvesti Jungtines Valstijas iš NATO. Kitas nemalonias staigmenas labai lengva įsivaizduoti: prastai apgalvotas, visuomet blogai parengtas ir, gana tikėtina, paskelbtas tviterio žinutėmis.
Vadovavimas Vakarams apima ne vien geopolitinio varžymosi realpolitik. Reikia tam tikro dėmesio vertybėms, bet ši sąvoka Trumpo administracijai atrodė svetima.
Kita vertus, išrinktasis prezidentas J. Bidenas yra ne vien nuspėjamas. Jis – patyręs ir asmeniškai itin suinteresuotas Europos saugumu. Sunku įsivaizduoti kitą pasaulio lyderį (galbūt artimiausia būtų Angela Merkel), aiškiau suprantantį tokius reikalus kaip Bosnija, Didžiojo penktadienio susitarimas ar Kalnų Karabachas. Jis tiki vertybėmis, kurios yra transatlantinio aljanso pamatas, ir jas aiškiai dėsto. Jam sakant rinkiminės kampanijos stiliaus kalbą 2019 metų Miuncheno saugumo konferencijoje mačiau, kaip klausytojai, kurie paprastai būna sunkiai sujaudinami, atrodė neapsimestinai ir vos ne su ašaromis akyse jam pritariantys. Lengva suprasti, kodėl tiek daug Europos politinių lyderių sveikino jo išrinkimą su tokia didele šiluma (ir palengvėjimu).
Vis dėlto pernelyg nusiraminti būtų klaida dėl trijų priežasčių.
Pirma, vidaus politikos veiksniai, paskatinę D. Trumpo iškilimą, niekur nedingo, kaip rodo itin menkas rinkėjų balsų skirtumas. Jeigu ne pandemija, prezidentas būtų laimėjęs. Kiti rinkimai įvyks vos po ketverių metų. Juos gali laimėti D. Trumpo stiliaus respublikonų kandidatas, ir tuomet J. Bideno era atrodytų kaip anomalus anachronizmas.
Amerikiečiai irgi turėtų į tai atkreipti dėmesį. Nuoseklios užsienio politikos reputaciją teko kurti dešimtmečius. Nerūpestingi žodžiai ir veiksmai ją pažeidė giliai ir staigiai. Ir ji greitai neatsikurs.
Antra, net ir trumpuoju laikotarpiu Europos saugumas nebus itin svarbus punktas Vašingtono darbotvarkėje, kurios užsienio politikos grafoje dominuoja Kinija, taip pat ekonomikos rūpesčiai ir vidaus politikos poliarizacija. Tie, kas (klaidingai) prisimena Obamos administraciją kaip transatlantinių ryšių aukso amžių, turėtų prisiminti jos nutekinimus, ignoravimą ir apmaudžias klaidas, jau neminint santykių su Rusija „perkrovimo“, negrabaus atsisakymo steigti priešraketinės gynybos bazes Lenkijoje ir Čekijoje, „posūkio“ Azijos link ir neapdairaus terminų vartojimo („partneriai“, o ne „sąjungininkai“).
Sąjungininkams taip pat derėtų vengti išsipasakoti savo skaudulius. 2009 metais per NATO viršūnių susitikimą Prahoje europiečių sąjungininkų ilgi skundai ir prašymai sukėlė įtūžį naujai išrinktam Barackui Obamai.
Trečia, mūsų priešai nemiega. Kad ir kokią paramą suteiktų (arba galėtų suteikti) JAV, Europai reikia prisiimti daugiau atsakomybės už savo pačios saugumą – išleisti daugiau pinigų ir daugiau nuveikti. Grėsmės – ne vien karinės. Jos apima daug sudėtingesnius atgrasymo ir atsparumo klausimus, tvarkantis su kibernetinėmis atakomis, nešvariais pinigais, informaciniais karais ir kitų pavidalų įtakos operacijomis. Visa tai reikalauja naujų formų bendradarbiavimo tarp šalių ir tarp mūsų politikos bei ekonomikos sistemų veikėjų.
Kinija yra pagrindinė grėsmė. Obamos administracija jos beveik neįžvelgė, bet užtat Trumpas greitai susiprato. Jis taip pat matė, kad sutartis dėl Irano branduolinės programos paliko šiitiškos respublikos ardomąsias regionines ambicijas nepažabotas.
Sveikinant naująją administraciją sąjungininkams europiečiams būtų protingiausia pripažinti, kad kai kuriais atžvilgiais jos pirmtakė buvo teisi. Į tai taip pat praverstų atsižvelgti ir amerikiečiams.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
