Tiesa, šio šlovingo momento ji nesulaukė, kartu su dukra krito nuo bolševikų kulkų, kurias šie paleido maištingais 1918 metais apiplėšę Grinių namus. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Nuo knygų iki dešrų ir atgal
1918 metais lapkričio 2 dieną Lietuvos moterys gavo teisę balsuoti, rinkti ir būti renkamos. Šia teise anuomet pasidžiaugti galėjo labai nedaugelio valstybių gyventojos, bet besikuriančiai Lietuvai reikėjo visų jos gyventojų paramos, todėl moterys nebuvo paliktos politiniame užribyje.
Dienos, kai galės balsuoti, rinkti parlamentą ar būti išrinkta į jį, deja, nesulaukė moteris, kuri buvo verta savo vietos jame. Joana Pavalkytė Griniuvienė, Kazio Griniaus žmona, trijų vaikų mama ir aktyvi verslo ir visuomenės veikėja, krito pakirsta kulkos likus vos trims savaitėms iki lemtingo sprendimo – moteris nužudyta savo namuose 1918 spalio 8 dieną.
Tiesa, tie namai nebuvo Lietuvoje. Grinių šeima, bėgdama nuo karo ir kamavusių ligų, spruko į Rusijos gilumą, šiltąjį Kislovodską, ir ten J. Griniuvienė kartu su šešiolikmete dukra Gražina namuose pasitiko mirtį, kurią atnešė plėšikaujantys bolševikų kareiviai.
Vis dėlto šios aktyvios moters gyvenimas nenuėjo veltui, ji prisimenama iki šiol, jos drąsa ir aktyvumas įkvepia ne vieną.
Joana Pavalkytė gimė Pavalkių šeimoje, kuri turėjo bajoriškas šaknis ir namuose kalbėjo lenkiškai. Taip pat šeimoje mokėta ir lietuviškai, remtas tautinis judėjimas. Vienintelė šeimos duktė augo su keturiais broliais ir nuo jų niekuo neatsiliko: siekė mokslų, išlaikė gimnazijos egzaminus pradžios mokyklos mokytojos laipsniui gauti, tačiau jo negavo.
Pavalkių šeima valdžiai atrodė nepatikima – vyresnysis brolis Bronislovas už dalyvavimą studentų riaušėse pašalintas iš Varšuvos universiteto, o ir Joana į Vilnių buvo gabenusi pirmąją socialdemokratinės literatūros siuntą. Pajutusi policijos dėmesį, jauna moteris išvyko į Peterburgą, kur dirbo Pypino bibliotekoje, vėliau – popierinių pinigų fabrike. Moteris mėgino išgyventi viena, tai daugiau nei prieš šimtą metų nebuvo įprasta ar lengva.
Tiesa, carinės Rusijos didmiestyje Joana neužtruko, grįžo į Marijampolę ir ėmėsi verslo – atidarė skalbyklą. Joanos patrauklumas ir neramus būdas sužavėjo daktarą Kazį Grinių ir 1896-ųjų vasarą Marijampolės bažnyčioje šie du aktyvūs žmonės susituokė. Pora nebuvo jaunuoliai – Kaziui buvo 29-eri, o Joanai – 30 metų.
Su vyru apsigyvenusi Virbalyje Joana tapo knygneše. Iš Kybartų į Eitkūnus per sieną ji nešdavo vyro rankraščius, atgal – draudžiamą lietuvišką spaudą. Rudenį Griniams persikėlus į Naumiestį, jos kelionės per sieną į Širvintą ir atgal tapo nuolatinėmis. Į Mažąją Lietuvą ji nešdavo „Varpo“ korektūras, atgal – laikraščius „Varpas“ ir „Ūkininkas“. Moteris turėjo „dėdienės“ slapyvardį.
Grinių šeima susilaukė ir keturių vaikų, tiesa, pirmagimis gimė negyvas, bet vėliau šeima buvo apdovanota dviem sūneliais ir dukra. Jaunėlis gimė su širdies yda, nes Griniams teko pasėdėti ir cariniame kalėjime. Tai, kad moteris laukėsi, kalėjimo išvengti nepadėjo.
Šeima buvo gana netipiška tiems laikams, į bažnyčią nesiveržė, bet vaikams jos lankyti nedraudė, domėjosi politika ir politikavo. Vyro ir žmonos nuomonės ne visuomet sutapdavo, Joana buvo ir aktyvesnė už savo vyrą, dažniau griebdavosi verslo ar kitų būdų prasimanyti pinigų, neretai išlaikydavo šeimą. Moteris taip pat rūkė, nors jos vyras – ne. Tai reiškė, kad ir patriarchalinių draudimų šeimoje būta mažai.
Energingo būdo Joana dažnai imdavosi organizacinių darbų, Marijampolėje būrė chorą, rėmė „Šviesos“ draugiją, statė spektaklius ir tuo pat metu ėmėsi kimšti dešras, dirbti kitus ūkio darbus. Gyvenimas moters nelepino, bet Joana, kaip ir jos vyras, visuomet laikėsi tvirtai. Ne kartą bėgo nuo žandarų, slapstėsi, išgyveno kratas ir net sėdėjo belangėje.
Visgi sudėtingiausi laikai šeimą ištiko netikėtai. 1914 metų rudenį artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, Grinių šeima iš Marijampolės išvyko į Rytus. Ten motina susirgo plaučiu uždegimu ir pasigavo džiovą, todėl šeima patraukė dar giliau į Rusiją, kur šilta ir, tikėta, oras buvo geresnis – Kislovodską.
Tiesa, tai nebuvo rami vieta, šeima iš jos taip ir nespėjo grįžti į nepriklausomybės aušrą išgyvenančią Lietuvą. 1918-aisiais Kislovodskas ėjo iš rankų į rankas, baltagvardiečius keitė raudonarmiečiai, o miestą siaubė abiejų armijų girti kareiviai. Jie neaplenkė ir Grinių namų. Plėšikaujantys kareiviai ne tik apvogė, bet ir nušovė liudininkais tapusias namų moteris – 53 metų sulaukusią Joaną ir jos dukrą 16-metę Gražiną. Mergaitė dar kelias dienas išgyveno, bet išgelbėti jos nepavyko.
Būsimasis Lietuvos prezidentas K. Grinius liko našliu su dviem sūnumis. Praėjus keliems mėnesiams K. Grinius su sūnumis Kaziu ir Jurgiu traukiniu pasiekė Novorosijską, iš kur laivu Viduržemio jūra atvyko į Prancūziją, o 1919 metų pabaigoje sugrįžo į Lietuvą. Sergantis Jurgis Grinius Lietuvos nepasiekė – liepos mėnesį mirė, palaidotas Pietų Prancūzijoje.
Moterims politikuoti leido komunistai
Istorikas Algimantas Kasparavičius sako, kad pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas vyko 1907 metais, taigi, dar prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui.
„Tai vyksta po to, kai Lietuva atgauna savo spaudą, kuriasi nacionalinės partijos, formuojasi šiuolaikinė švietimo sistema. Tuo pat metu sekant vakarietiška tradicija, liberalėjant carinei Rusijai, labai greitai šauna į viršų Lietuvos moterys. Pirmas suvažiavimas vyksta 1907 metais, tais pačiais metais, kai Jonas Basanavičius įsteigia Lietuvių mokslo draugiją. O štai antras lietuvių moterų suvažiavimas vyko tik po 20 metų. Tai – įdomus faktas. Šie du faktai rodo, kad moterų socialinė, kultūrinė emancipacija XX amžiaus pradžioje buvo gaji, o po to moterų politinis vystymasis sustojo“, – sakė istorikas.
Tiesa, nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos, laikinosios ir nuolatinės, moterims, kaip ir vyrams, garantavo tokias pat teises, bet moterų tai neskatino.
„Moterys suaktyvėjo tik prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Tai siečiau su politiniais procesais Europoje. Politinis gyvenimas visame žemyne prieš karą sparčiai radikalėjo, vyko kova tarp komunistų ir fašistų, buvo ieškoma naujų jėgų ir ta naujų jėgų paieška aktyvino moteris visoje Europoje, atsiliepė Lietuvoje“, – pasakojo istorikas.
Jis aiškino, kad po valstybės atkūrimo visa energija buvo nukreipta į politinį-ūkinį „lauką“, moterys dirbo, augino vaikus ir neturėjo laiko politikuoti.
„Moterys, gavusios lygias teises, aktyviai dalyvavo Seimo rinkimuose, bet jų aktyvaus veržimosį į politiką nebuvo. Lietuva prieš šimtą metų buvo patriarchalinė, konservatyvi ir užgožė moteris. Jos buvo nenoriai įsileidžiamos, postai buvo patikimi vyrams, sakyta, kad ėmus skirti moteris [į aukštus postus], visuomenė nesupras, bet tai buvo tiesiog nenoras įsileisti dailiosios lyties atstovių į aukštesnįjį valstybės valdymo aparatą“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, net tarp valdininkų, ministerijose moterų buvo mažai. Taip, sekretorių būta, bet valdančiąsias pozicijas užėmė vyrai.
„Galiu įvardyti tik vieną moterį, kuri tarpukariu Lietuvoje užėmė aukštas valdančias pozicijas ministerijoje – Užsienio reikalų ministerijoje dirbo Magdalena Avietėnaitė, vadovavo spaudos skyriui ir jai ten nebuvo lengva. O štai vyrai deklaravo lygias teises, bet siekė išlaikyti valdžią savo rankose. Katalikų bažnyčia taip pat kišo koją, į bažnyčios gyvenimą moterų aktyviai neįsileido ir tai persidavė į plačiąsias mases“, – svarstė istorikas.
Moterys, deja, turėjo aiškius rėmus, į kuriuos buvo įspraustos ir kurių laikėsi visa tarpukario Lietuvos visuomenė. Tiesa, veikti užkulisiuose joms niekas netrukdė.
Pasak jo, viena ryškesnių XX amžiaus pirmosios pusės moterų Lietuvoje buvo Vincenta Lozoraitienė. Ji buvo tarsi pilkoji kardinolė.
„Ji buvo antrojo moterų suvažiavimo iniciatorė, ryški aktyvistė. Ją galima rikiuoti greta Sofijos Smetonienės, tokios pat aktyvios politinės veikėjos. Žinoma, šios moterys formaliai nepriklausė politinėms jėgoms, bet užkulisiuose reiškėsi itin aktyviai“, – aiškino A. Kasparavičius.
V. Lozoraitienė, formaliai nedalyvaudama politinėje veikloje, realiai joje dalyvavo, išsakė savo nuomonę svarbiais klausimais, turėjo įtakos, nes buvo diplomato žmona, išsilavinusi ponia.
„Žinoma, buvo moterų, kurios dar aktyviau užsiiminėjo politine veikla. Tiesa, tai buvo kairiųjų pažiūrų damos. Tarkime ponia Liuda Purėnienė – garsi socialistė liaudininkė. O ir šiaip gana daug moterų dalyvavo nelegalioje politinėje veikloje. Tai galima pavadinti net antivalstybine veikla. Daug moterų tarpukariu priklausė Komunistų partijai. Lietuvoje ši politinė jėga buvo nelegali. Ten buvo daugiausiai moterų, lyginant su kitomis politinėmis jėgomis. Tarkime ryškiausia buvo Myra Bordinaitė, garsi komunistė-pogrindininkė“, – pasakojo istorikas.
Anot istoriko, moterys komunistų gretose sietinas šiek tiek su mada.
„Kraštutinis radikalizmas buvo „ant bangos“, idėjos buvo patrauklios, uždegančios, emocionalios. Moterys gal lengviau pasidavė šūkiams „laisvė-lygybė-brolybė“. Taip pat daug žydų tautybės moterų buvo įsitraukusios į komunistų veiklą tarpukariu Lietuvoje. Tuomet apie pusę partijos narių sudarė žydų tautybės žmonės. Taigi, būta ne tik vyrų, bet ir moterų“, – pasakojo Vilniaus universiteto docentas, istorikas A. Kasparavičius.
