Didžioji Lietuvos piliečių dalis turi labai mažai žinių apie medžioklę, todėl iškyla rizika, kad klaidingai informuojant visuomenę, galima lengvai manipuliuoti vienokia ar kitokia nuomone apie medžioklę ir medžiotojus. Medžioklė yra pagrindinė medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo priemonė, o medžiotojas – pagrindinis šios priemonės įgyvendintojas, todėl labai gaila, kad medžiotojų funkcijas menkina ne tik visuomenė, bet ir politikai ar valstybės tarnautojai, kurie turėtų žinoti, kad medžiotojai turi ne tik teises, bet ir pareigas.
Pagal galiojančius teisės aktus, žvėrys yra valstybės nuosavybė. Teisėtai sumedžiotas gyvūnas tampa medžioklės plotų naudotojo nuosavybe, o pati teisė naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, nėra nemokama. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, medžiotojai kasmet valstybei sumoka 3,5 mln. Eur, o per metus medžiotojų patiriamos tiesioginės veiklos išlaidos siekia net 10 mln. Eur.
Medžiotojas yra pagrindinis medžiojamosios faunos reguliuotojas, susimokantis valstybei mokesčius, vienintelis atliekantis medžiojamųjų gyvūnų (valstybės turto) apskaitą, pats sau paprašantis limituojamų medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limito, iškilus poreikiui – ūkininkams ir miškininkams kompensuojantis žvėrių padarytą žalą, ieškantis ir likviduojantis (kasantis) nuo afrikinio kiaulių maro (AKM) kritusias šernų gaišenas, nuo kelių renkantis po automobilių ratais žuvusius gyvūnus, medžiojantis šernus ir savo lėšomis juos tiriantis nuo trichineliozės, užtikrinantis biologinės saugos reikalavimus ir saugų skerdienos laikymą, kol bus gauti trichineliozės ir AKM tyrimų atsakymai.
Panašu, kad valstybė medžioklę ir medžiotojus paliko likimo valioje, susirinkdama mokesčius ir griežtindama medžioklės teisinį reglamentavimą. Neteisingi valstybės sprendimai ūkininkams, miškininkams, kiaulių augintojams, tuo pačiu ir medžiotojams neša milžiniškus nuostolius, jau nekalbant, kad valstybė PVM pavidalu praranda mokesčius. Taip pat valstybė turėtų žinoti optimalų žvėrių skaičių, kad medžiotojai tinkamai galėtų vykdyti populiacijos reguliavimą, o svarbiausia pasitikėti medžiotojais.
Medžioklė yra aplinkosaugos (gamtosaugos) dalis, kuri užtikrina aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimą gyvosios gamtos srityje, o medžiojamųjų gyvūnų apsauga siejama su gamtos išteklių apsauga. Medžiotojai reguliuodami medžiojamųjų gyvūnų populiacijas prisideda prie nykstančių retųjų gyvūnų ir paukščių rūšių išsaugojimo. Niekas nepaneigs, kad aplinkosaugos (gamtosaugos) raida prasidėjo gamtos išteklių naudojimo srityje, kai dar gamtos apsaugos idėjos nebuvo populiarios nei Europoje, nei kituose žemynuose.
Jos dažniausiai buvo plėtojamos iškilių asmenų tokių kaip prof. Tado Ivanausko ar prof. Povilo Matulionio iniciatyva skelbiant viešas publikacijas ir teikiant įvairius siūlymus dėl gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos, kuri prasidėjo nuo medžiojamųjų gyvūnų išteklių valdymo – medžioklės. Galima teigti, kad Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, vienijanti beveik 20 tūkst. Medžiotojų, yra pati didžiausia aplinkosauginė organizacija.
Šiai dienai tarp medžiotojų dominuoja tvarios ir tausojančios medžioklės samprata, o medžiotojai tampa vis labiau socialiai atsakinga bendruomene. Politikams ir visuomenei pagaliau reikėtų pripažinti, kad medžiotojų vaidmuo gamtoje yra svarbus, nes būtent medžiotojai padeda sureguliuoti kai kurių laukinių žvėrių populiacijas, valdyti pavojingų ligų plitimą, prisideda prie bioįvairovės gausinimo ir užtikrina laukinės gyvūnijos pusiausvyros palaikymą.
Nuo 2014 metų, kai Lietuvoje pirmą kartą diagnozuotas AKM, šalies ūkiai neteko beveik 78 tūkst. kiaulių, o miškuose AKM nustatytas beveik 8,5 tūkst. šernų. Virusas, nuo 2014 metų įsitvirtinęs šalies šernų populiacijoje, ir toliau plinta. Nesuvaldant AKM grėsmės laukinėje faunoje, užkratas persikelia į kiaulių augintojų ūkius ir kompleksus, dėl šių priežasčių kiaulių augintojai patyrė ir vis dar patiria didžiulius finansinius praradimus ir ekonominius nuostolius. Smulkaus ir vidutinio verslo bei šeimos ūkių kiaulių augintojai jau senai bankrutavo. O prie miškų gyvenantys kaimo gyventojai visiškai negali auginti kiaulių dėl AKM viruso aktyvumo laukinėje faunoje. Medžiotojams AKM našta taipogi išaugo ir padidino nugaišusių šernų sutvarkymo ir likvidavimo, dezinfekcinių priemonių, sumedžiotų šernų laikymo (šaldikliuose), išlaidas. Daugelyje AKM paveiktų Europos Sąjungos šalių medžiotojai laikomi vienintele priemone suvaldyti AKM laukinėje gamtoje. Todėl medžioklė turi būti pritaikyta prie epidemiologinės AKM raidos bei poveikio šernų populiacijai, kuriai mažinti gali būti naudojama ,,papildoma techninė įranga medžioklėje“ – ginklų garso moderatoriai, naktiniai, termovizoriniai taikikliai bei jų priedėliai.
Medžiotojų bendruomenę papiktino pastarųjų dienų Seimo nario Lino Jonausko išsakytos mintys apie naktinio matymo taikiklių naudojimą medžioklėje ir išreikštas nepasitikėjimas viena iš didžiausių aplinkosaugos struktūros grandžių – medžiotojais.
L. Jonauskas iškėlė klausimą „Kas prisiims atsakomybę, kad net tamsiuoju metu žvėrys nebebus saugūs, o juos pyškins jei ne brakonieriai, galėsiantys tyliai, greitai „nukalti“ bet kokį gyvūną, tai miške kaip karo lauke norintys praktikuotis medžiotojai?“
Būtent AKM suvaldymo sunkumai Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje paskatino įteisinti naktinių taikiklių naudojimą bei tuo pačiu metu Latvijoje leista naudoti ir garso slopintuvus. Jei būtų leidžiama medžioti su naktiniais taikikliais, šernų populiacija Lietuvoje ir AKM ligos plitimas Lietuvoje būtų lengviau suvaldomas, taip pat būtų lengviau sureguliuojama invazinių ir kitų plėšriųjų žvėrių, kurių medžioklė naudojant tokias priemones nėra uždrausta tarptautiniais susitarimais, gausa. Pažymėtina tai, jog jokie Tarptautiniai teisės aktai, direktyvos ar reglamentai neprieštarauja naktinių taikiklių naudojimui medžiojant šernus, lapes ir mangutus. Lietuvoje naktinių taikiklių naudojimo medžioklei įteisinimas, tai Nacionalinio lygmens politikos klausimas. Tuo pačiu gerb. L. Jonausko klausiame kas prisiims atsakomybę už AKM sukeltus nuostolius? Vien kiaulių augintojai iki šiol patyrė 30 mln. Eur., nuostolių, tačiau derėtų nepamiršti ir piliečių kaip vartotojų, kuriems taip pat brango kiaulienos produktai.
L. Jonauskas: „Naktinių taikiklių įteisinimas yra ne tik neetiškas, bet ir pavojingas gamtai, atveriantis galimybę suklestėti brakonieriavimui ir nevaržomam laukinių gyvūnų skerdimui ištisą parą (kas sukontroliuos, šernas ar elnias nušautas su naktinio matymo taikikliu?). Naktinių taikiklių įteisinimas labiausiai būtų naudingas ginklų prekybininkams, kurie jau seniai laukia progos paleisti į apyvartą naujas prekes. Naktiniai taikikliai nėra pigūs – kainuoja apie porą tūkstančių eurų. Užtektų kelių šimtų medžiotojų, kad parduotuvės iš jų gautų nemenkus pelnus.“
Kalbant apie brakonierius būtų sunku įsivaizduoti, kaip tampama brakonieriumi laikantis taisyklių ir įstatymų. Visi puikiai supranta, kad brakonieriams taisyklės negalioja, tad šis argumentas laužtas iš piršto. Taip pat visiems gerai žinoma, kad didžiąją dalį pažeidimų, susijiusių su medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymu, padeda išaiškinti medžiotojai.
Nustačius nors ir griežtą, tačiau aiškią naktinių taikiklių naudojimo tvarką, būtų galima efektyviai kovoti su AKM, Lietuvos verslas ir valstybė patirtų mažiau nuostolių, o ginklų prekybininkai dar sumokėtų papildomus mokesčius į šalies biudžetą.
L. Jonauskas: „Tai gal tegul tie medžiotojai, norintys prisidėti prie krašto gynybos, stoja į Šaulių sąjungą, eina pašaudyti kokiais tik nori ginklais į šaudyklas ir ten treniruojasi? Miškas – ne tiras su gyvais taikiniais ir ne ant gyvūnų reikia lavinti savo įgūdžius.“
Medžiotojai treniruojasi šaudyklose, o ne miškuose! Medžiotojo paleistas šūvis turi būti kaip galima tikslesnis, kad kuo mažiau sukeltu kančių medžiojamajam gyvūnui ir užtikrintų staigų jo sumedžiojimą. Tad apie kažkokias treniruotes miškuose kalbos ir būti negali. Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kad šalies teritorinei gynybai naktį yra labai veiksmingi naktiniai taikikliai ar jų priedėliai – ukrainiečiai turėjo ginklų, tačiau naktinio matymo taikiklių ne. Todėl prašytume nesumenkinti medžiotojų iniciatyvų geopolitiniame kontekste, nes prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuvos medžiotojai ir juos vienijančios asociacijos aukojo naktinio matymo priemones, organizavo viešąsias lėšų rinkimo akcijas. Pvz. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija tik prasidėjus karui per 3-4 dienas iš medžiotojų surinko 85 tūkst. Eur., kurie buvo panaudoti būtent naktinių priemonių įsigijimui ir perdavimui Ukrainos kariams. Taip pat buvo labai daug individualių medžiotojų iniciatyvų, kai medžiotojai savo turimus asmeninius naktinio matymo žiūronus ar monoklius tiesiogiai siuntė į Ukrainą ir pirko naujas naktinio matymo priemones ir jas aukojo ukrainiečiams. Rinkoje susiformavo naktinio matymo taikiklių ir priedėlių trūkumas. Nuo karo pradžios tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys ieškojo galimybių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje įsigyti naktinės stebėjimo įrangos, kad pastiprinti Ukrainos karių gynybą naktį.
Vykstant Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, visoje Europos sąjungoje ir NATO kalbama apie šalių ginklavimąsi ir galimybes pasipriešinti. Kaip parodė Ukrainos praktika, net civiliniai naktinio matymo taikikliai puikiai pasitarnauja kovojant su agresoriumi, o Lietuva yra paskutinė Europos sąjungos šalis, kuri ribojasi su agresoriumi ir nėra leidusi medžioklėje naudoti naktinio matymo taikiklių. Lietuvoje yra apie 95 tūkst. asmenų, turinčių leidimą ginklui. Asmenys, turintys ginklus, gali tapti galinga gynybine jėga, tačiau jie turi būti skatinami įsigyti ginklų priedėlius (naktinius taikiklius), organizuotis į ginkluotus būrius, dalyvauti apmokymuose ir pratybose. Kaip paskatinti medžiotojus pirkti brangius naktinius taikiklius, kai neleidžiama jų naudoti medžioklėje? Kodėl valstybė nemato grėsmių ir neskatina medžiotojų įsigyti naktinio matymo taikiklių? Kas pasakys, kad dėl to kažkada nesigailėsime? Mūsų įžvalgomis, per keletą metų Lietuvos medžiotojai gali įsigyti 10 tūkst. ir daugiau naktinio matymo taikiklių, kuriuos, reikalui esant, valstybė galėtų paimti ir panaudoti kariniam pasipriešinimui.
L. Jonauskas: „Kovai su maru labiau pasitarnautų privalomų šernų medžioklės kvotų nustatymas, o ne naktinio matymo taikiklių naudojimas medžioklėje.“
Ši teiginys gali suklaidinti su medžioklę mažai susipažinusius piliečius. Šernus, kurių medžioklei siekiama įteisinti naktinius taikiklius, ir dabar leidžiama medžioti pasišviečiant dirbtiniais šviesos šaltiniais, su kuriais ne visuomet pavyksta atlikti šūvį dėl staigios gyvūno reakcijos ir „šviesos taršos“ sukelto išgąsčio. Kiekvienas medžiotojas žino, kad šernai yra aktyvūs naktį, todėl jų medžioklė vyksta tamsiu paros metu tykojant iš bokštelių ir pasišviečiant prožektoriumi. Kadangi šernai yra naktiniai gyvūnai, dieną jiems reikia ramybės. Kalbant apie gyvūnų trikdymą, tokiu atveju žmonės turėtų dieną nesilankyti miške, neiti uogauti, grybauti ar šiaip poilsiauti, nes dienojančių gyvūnų trikdymas poilsio fazėje yra labiau žalingas nei medžiojimas naktį. Diskusijos dėl naktinio matymo taikiklių įteisinimo medžiojanti šernus ir prasidėjo dėl to, kad tamsiu paros metu būtų galima efektyviau juos sumedžioti, o kalbos apie kvotas prasilenkia su logika.
Medžiotojams rūpi: valstybė ir jos saugumas, visuomenė ir jos sveikata, gyvūnai ir jų apsauga.
Medžiotojai vis labiau tampa socialiai atsakinga bendruomene netoleruojančia neteisėtos veikos prieš gamtą. Didžiąją dalį pažeidimų susijiusių su medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymu vis dėl to padeda išaiškinti medžiotojai, o tai parodo, kad medžiotojams rūpi gamta ir joje gyvenanti biologinė įvairovė.
Jeigu nebus priimti sprendimai dėl naktinių taikiklių įteisinimo, rizikuojame patirti dar didesnius ekonominius nuostolius, rizikuojame visuomenės sveikata, o svarbiausia, numenkiname medžiotojus valstybės pasirengimo gynybai kontekste. Naktinių taikiklių įteisinimas medžiotojų pasitikėjimo klausimas, o Gerb. Linas Jonauskas tą nepasitikėjimą labiausiai demonstruoja. Kyla klausimas, ar tai tik ne Rusijos strategija per aplinkosauginius klausimus pakenkti mūsų valstybei? Naktiniai taikikliai – pilietiškumo klausimas, kurį artimiausiu metu spręs Seimas, parodydamas ar valstybė pasitiki medžiotojais.
