Sukurti prasmingą lietuvišką tekstą sudėtingiau negu anglišką
Muzikologas Darius Užkuraitis pripažįsta, jog ilgą laiką vyravo nuomonė, jog kurti muziką lietuvių kalba yra gana sudėtinga. „Kadaise netgi aš galvojau, kad lietuvių kalba yra nedėkinga tiek popmuzikai, tiek roko muzikai. Galvodavau – reikia angliškai. Bet po „Empti“ albumo „Cunami“ aš supratau, kad galima kuo puikiausia lietuvių kalbą sudėti į sudėtingus ritmus. Giedrė Kilčiauskienė buvo turbūt pirmoji, kuri man įrodė, jog lietuvių kalba gali dainuoti, ką tik nori. Viskas priklauso nuo tavo talento, nuo to, kaip sugebi uždėti tekstą ant muzikos“, – teigia D. Užkuraitis.
Muzikologas pastebi, jog sukurti prasmingą lietuvišką tekstą nėra lengva, o tai gali būti viena iš priežasčių, dėl kurios atlikėjai renkasi atlikti kūrinius būtent anglų kalba.
„Esu kalbėjęs su labai daug atlikėjų ir klausiau jų, kodėl nedainuoja lietuviškai. Atsakymas beveik visuomet yra toks pats: „Aš nesugebu sukurti gero, prasmingo lietuviško teksto.“ Jiems gėda. Juk angliškai gali dainuoti „love me, love me“, viskas gražu, limpa ant muzikos, o kai lietuviškai dainuoji banalų tekstą, ir pats pasirodai banalus. Taip pat jei muzika yra rimtesnė nei tekstas, tarpusavyje tai pjaunasi ir nesiklauso“, – situaciją komentuoja muzikologas.
Apie tai, kad lietuvių kalba kurti ir dainuoti yra nelengva pripažįsta ir patys atlikėjai. „Lietuvių kalba yra pakankamai nedėkinga. Negražiai dainuojasi priebalsės „š“, „ž“, „č“, todėl jų dainose kartais reikia vengti. Rašant dainas pastebiu, kad man skamba per daug „s“ raidžių, nes šis garsas aštrus. Yra daugybė nematomų niuansų: turi būti kuo daugiau balsių, kuo mažiau priebalsių, o tai dar turi ir surimuoti“, – pasakoja dainininkas Algimantas Minalga-Soliaris.
Vis dėlto yra ir tokių atlikėjų, kurie laužo standartus, vienas iš jų – atlikėjas Eros iš Sakartvelo, kuris dainuoja išskirtinai lietuviškai. „Esu iš mažos šalies ir žinau, kad mažų tautų kalbos nyksta, o savo kultūrą mes turime išlaikyti. Jeigu esu Lietuvoje, turiu dainuoti lietuviškai. Kartais užeinu į karaoke barus ir atkreipiu dėmesį, kad jaunimas dažniausiai dainuoja angliškai. O aš, gruzinas, ateinu ir dainuoju lietuviškai. Daug kas stebisi“, – šypsosi Eros.
Visgi šiandien nesudėtinga atrasti lietuviškų dainų, kurias galima priskirti patiems įvairiausiems stiliams: nuo sunkiojo metalo iki dramenbeiso.
Neaiškiai tariami žodžiai ir keiksmažodžiai
Soliaris pasakoja ir apie tai, kad kinta patys muzikos, atliekamos lietuvių kalba, standartai. „Mano laikais prodiuseriai reikalaudavo, kad atlikėjai dainuotų kuo lietuviškiau, mus tiesiog muštruodavo. Jeigu kažkur suapvalini garsą, senesnio kirpimo prodiuseris iškart sakydavo: „Iš kokios tu čia Amerikos? Grįžk ir perdainuok šitą frazę iš naujo.“ Dabar jaunimas patys turi garso įrašų studijas, daro viską kaip nori. Jiems nėra svarbu, ar dainas gros radijo stotys, nes yra socialiniai tinklai. Taip atsirado didelė laisvė. Žmonės patys kuria ir kelia dainas, jose atsiranda keiksmažodžių, lietuvių kalba nėra tikrinama. Socialiniai tinklai atvėrė galimybes bet kam ir viso to griežtai nebesukontroliuoja“, – situaciją komentuoja dainininkas Algimantas Minalga-Soliaris.
Jis pastebi, jog šiandien itin populiarus ir mumble repas – žanras, kuomet žodžiai tariami neaiškiai. Šis žanras dažniausiai siejamas su reperiais, kurie koncentruojasi ne į prasmingus žodžius, o muzikos ritmą, todėl patys tekstai dažnai būna atsitiktiniai. Visgi šį sparčiai populiarėjantį žanrą tiek muzikologas D. Užkuraitis, tiek dainininkas Soliaris vertina skeptiškai.
„Žmonės dabar „nesiparina“ dėl žodžių, tokia kultūra. Galbūt tai nėra blogai, bet tai lengviausias kelias, nes muzikai pritaikyti žodžius labai lengva, gali supilti visą virtinę žodžių“, – sako Soliaris.
„Man nepatinka ta mada. Žodžių netarimas yra atkeliavęs iš hiphopo, kai atlikėjai sakydavo: „Koks skirtumas, apie ką aš dainuoju? Klausyk melodijos!” Bet jeigu aš klausau muzikos, kurioje yra tekstas, aš noriu jį suprasti neįtempdamas ausies. Šiais laikais aš labai vertinu Stasį Povilaitį – iš jo gali mokytis lietuviškai dainuoti, nes jis pasižymėjo ypatingai aiškiu ir raiškiai pasakomu tekstu. Net jeigu gyvenime atlikėjai šneka gana raiškiai, dainuoja neraiškiai ir sako, kad taip reikia, tokia mada. Manau, kad ta mada anksčiau ar vėliau praeis”, – teigia D. Užkuraitis.
Paklaustas apie keiksmažodžius D. Užkuraitis tai vertina nuosaikiau. „Žiūrint, ką tu tuo nori pasakyti. Pavyzdžiui, hiphopo be keiksmažodžių neįsivaizduoju, jie ten buvo ir bus, nes hiphopo atlikėjai yra gatvės atlikėjai, todėl kalba gatvės kalba. Jeigu to reikia dainos personažui, keiksmažodžiai yra pateisinami. Žinoma, galbūt to nereiktų transliuoti per tam tikras šventes ar kitomis ypatingomis progomis, bet tai atspindi, kaip mes patys kalbame. Kino filmuose keikiamasi, norint parodyti tikrą gyvenimą, todėl tai daroma ir dainose. Bet kiekvienas keiksmažodis dainoje turi turėti pateisinimą“, – teigia D. Užkuraitis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
