2016 m. Lietuvoje startavo vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistema, pakeitusi iki tol galiojusią tvarką, kad užstatą atgauti galima tik už tam tikrą alkoholinių gėrimų tarą.
Turime konkurencinį pranašumą
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas džiaugiasi, kad lietuvių visuomenės sugebėjimas adaptuotis yra mūsų šalies konkurencinis pranašumas, mat dabar retas lietuvis turbūt įsivaizduotų, kad galėjome gyvento be gėrimų pakuočių užstato sistemos.
„Būna labai keista, kai nuvažiuoji į kitas šalis ir matai, kaip plastikiniai, skardiniai ar stikliniai buteliai yra tiesiog išmetami į šiukšlių dėžes, o ne rūšiuojami ir vežami į taromatus (pvz. Latvija, Prancūzija, Ispanija ir kt.)“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė ekonomistas.
Eurostato duomenimis, Lietuva visose Europos Sąjungos šalyse pirmauja pagal perdirbtų plastiko pakuočių atliekų dalį.
„Pamenu kaip prieš 10 metų nuvykus į kitas šalis būdavo keista, kad vis dar buvo leidžiama rūkyti restoranuose ir kavinėse. Lietuva vėlgi buvo viena pirmųjų, įvedusių tokį draudimą 2007 metais – anksčiau nei Prancūzija, Ispanija, Graikija, Olandija, Portugalija, Austrija, Lenkija, minėtoji Latvija ir daugelis kitų ES šalių... Dargi dažnas lietuvis nebeįsivaizduoja gyvenimo be automobilių, dviračių ar paspirtukų dalijimosi paslaugų, o pastaroji atsirado tik šiais metais“, – pastebėjo Ž. Mauricas.
Labiau norime taupyti
Tuo metu ekonomikos profesorius Romas Lazutka linkęs manyti, kad taromatų populiarumas rodo ne visuomenės sugebėjimą adaptuoti, o mūsų polinkį taupyti.
„Iš vieno tokio atvejo daryti tokias išvadas apie adaptyvumą... Galima rasti daug pavyzdžių, kur lietuviai nekeičia savo tam tikrų įpročių, tarkim, vairuoti. Daugelis primena, kad esame posovietikai ir laukiame naujos kartos. <...> Gyventojų pajamos yra visumoje labai mažos. Yra vidurkis tų pajamų, bet žinome, kad yra didelė nelygybė, daug žmonių gauna nedideles pajamas“, – tv3.lt kalbėjo R. Lazutka.
Ekonomikos profesorius pastebi, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų gauna mažesnę nei vidutinę algą – 802 eurus „į rankas“.
„Arba ta pensija, kur vidutinė skelbiama, yra žemiau skurdo ribos. Daugiau nei 60 proc. pensininkų gauna iki vidutinės pensijos. Žinoma, kad daugelio žmonių pajamos yra labai mažos. Lyginant su ES vidurkiu, akivaizdu, kad jos mažos. Žmonės, aišku, linkę labiau skaičiuoti tuos centus. Žmonėms rūpi ekologiniai ir kiti dalykai, kada jie patenkina bazinius poreikius. Žmonės, kai ima geriau gyventi, nebekaupia atsargų, nesaugo butelių, kad galbūt reikės ten ką nors įpilti. Augant pragyvenimo lygiui, žmonių elgesys keičiasi, o kol jie turi kautis už išgyvenimą, jų galva užimta kitais rūpesčiais“, – sakė R. Lazutka.
Skurstantieji gyvena sunkiai
Socialinės paramos sistema neužtikrina minimalių skurdžiai gyvenančių asmenų vartojimo poreikių, o didelė dalis pašalpos gavėjų tampa priklausomi nuo paramos, šią savaitę nustatė Valstybės kontrolė.
Įvertinusi savivaldybių teiktą socialinę paramą Valstybės kontrolė konstatuoja, kad pernai pirmą pusmetį nebuvo užtikrinti 86 proc. skurdžiai gyvenusių asmenų ar šeimų minimalūs poreikiai, o 2017 metų antrą pusmetį – 87 procentų.
Praėjusiais metais nustatytas minimalių vartojimo poreikių dydis siekė 245 eurus. Valstybės auditorių duomenimis, 2017 metais vienam asmeniui teko vidutiniškai nuo 125 iki 230 eurų, 2018 metais – nuo 130 iki 270 eurų socialinės paramos, priklausomai nuo namų ūkio tipo.
Lietuvoje žemiau absoliučios skurdo ribos pernai gyveno apie 312 tūkst. žmonių: jų pajamos buvo mažesnės kaip 245 eurai per mėnesį vienam asmeniui arba 515 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.
Absoliutaus skurdo lygis pernai buvo 11,1 proc. – 2,7 procentinio punkto mažiau, nei 2017 metais (13,8 proc.), pranešė Statistikos departamentas.
