Banditams vadovavo ir gaują įkūrė Valerijus Januškevičius, kuris liūdnai „išgarsėjo“ už pinigus žudydamas žmones. Dėl savo nusikaltimų iki gyvos galvos bausmės sulaukęs vyras šiandien veržiasi į laisvę.
Jis kreipėsi į Kauno apygardos teismą, kad įkalinimo iki gyvos galvos bausmė būtų pakeista į terminuotą laisvės atėmimą. Kas reikštų, kad po kelerių metų vyrui atsirastų galimybė atsidurti laisvėje. Vis dėlto, šį prašymą išnagrinėjęs teismas nusprendė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tad samdomam žudikui dar teks pamiršti apie laisvę.
Anot teismo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šiuo metu jau yra pakankamas pagrindas V. Januškevičiui paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės švelninimui, pakeičiant ją terminuoto laisvės atėmimo bausme.
Byloje esančių teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių nepakanka daryti išvadai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė gali būti pakeista į terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl teikimas netenkinamas.
Nusikaltimus darė dėl pinigų
Praeityje kiemsargiu dirbęs V. Januškevičius nusikaltimus vykdė vien dėl pinigų. Jis žudė, sprogdino ir apiplėšinėjo ne tik savo surastas aukas, bet ir pašalindavo užsakovų nurodytus asmenis. Už pinigus jis sutikdavo nužudyti ir tarpusavyje konkuruojančius nusikaltėlių autoritetus bei verslininkus.
Gauja siautė nuo 1992-ųjų iki 1998-ųjų. Taip ilgai V. Januškevičiaus ir jo sėbrų pareigūnai nesučiupo vien todėl, kad jie veikė labai slaptai.
Tik keli tarpininkai, „duodavę darbo“, žinojo, kaip ir kur surasti šiuos banditus. Pasak pareigūnų, nusikaltėliai pasižymėjo gebėjimu maskuotis. Nors policininkai, rizikuodami gyvybėmis, ne kartą spendė spąstus, akylūs banditai jų išvengdavo ir vykdydavo naujus nusikaltimus. Kiekvienai žmogžudystei V. Januškevičiaus sėbrai, kaip įprasta, rengdavosi kruopščiai ir ilgai, apgalvodami kiekvieną smulkmeną.
Panaudoję ginklus, jie iš karto pakeisdavo pistoleto vamzdį ar apskritai ginklą. Suklaidinti pareigūnai manydavo, jog įvykdytos žmogžudystės – ne tų pačių nusikaltėlių rankų darbas. Tačiau po kruopštaus ir ilgo tyrimo pareigūnai vis dėlto atskleidė brutaliausius ir šaltakraujiškiausius nusikaltėlių darbus.
Iš pradžių žudė taksistus
Pirmąją žmogžudystę V. Januškevičius įvykdė prieš 50 metų, 1972-aisiais. Jau tada išryškėjo begalinis jo žiaurumas. Kartu su draugu Valerijus užsimanė namo parvykti taksi. Nors abu žinojo, kad kišenėje švilpauja vėjai, V. Januškevičius net nemanė sumokėti taksistui – nutarė jį nušauti.
Tačiau tada jis neapskaičiavo, jog auka gali būti su pareigūnais susijęs žmogus (taksistas dirbo tuometinėje KGB ir, norėdamas šiek tiek prisidurti prie algos, po darbo savo automobiliu vežiodavo keleivius). Tad po žmogžudystės jaunu banditu netruko susidomėti policija ir V. Januškevičiui buvo atseikėti aštuoneri nelaisvės metai. Būtent įkalinimo įstaigoje jis susipažino ir artimai susidraugavo su V. Rafijenkovu. Įkvėpę laisvės gurkšnio nutarė veikti išvien.
1992 metų gegužę abu nutarė užpulti taksistą. Nužudyto taksisto kūną nuvežė į Valakampių mišką (jis, beje, vėliau tapo gaujos aukų slapta kapaviete) ir ten užkasė, o automobilį sudegino. Nužudytojo kūnas buvo rastas tik po šešerių metų.
Pirmasis grobis – 1 tūkst. litų
Šalyje prasidėjus masiniam valiutos keityklų steigimo vajui, V. Januškevičius su V. Rafijenkovu nutarė, jog jų apiplėšinėjimas – kol kas vienas iš pelningiausių užsiėmimų.
1994-aisiais abu nusikaltėliai tvirtai apsisprendė apiplėšti Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, „Arsol“ parduotuvėje, įsikūrusią valiutos keityklą. Bene trejetą mėnesių plėšikai diena iš dienos atidžiai stebėdavo, kada parduotuvėje būna daugiausia pirkėjų, o kada – vos vienas kitas žmogus.
Pagaliau birželio 1-ąją nutarė, kad atėjo tinkamiausias momentas įvykdyti nusikaltimą. Palaukę, kol darbuotojai pradėjo rengtis pietų pertraukai, prisidengę veidus kaukėmis ir juodais akiniais, įsiveržė į patalpą. Vienas turėjo pistoletą, kitas – automatą „Agram“.
Valiutos keityklos darbuotojas Dmitrijus T., nors ir labai sutriko dėl tokio įsiveržimo vidury baltos dienos, nepakluso banditų reikalavimui atiduoti pinigus ir čiupo ginklą. Deja, užpuolikų reakcija buvo greitesnė. Nušovę Dmitrijų, abu pagrobė vos 1 000 litų ir skubiai pasišalino.
Karatistas pasipriešino
Patyrę savotišką nesėkmę, banditai sumanė „pasidairyti“ po Gariūnus. Susitikęs su kitados kartu bausmę įkalinimo įstaigoje atlikusiais Genadijumi Bazurinu ir Janu Matulevičiumi, V. Januškevičius sužinojo, jog Gariūnus į savo rankas stipriai suėmę ir kontroliuoja „Zeliono“ (vadovas A. Tomilinas, nužudytas 1992 metų rugsėjo 9 dieną, o vėliau jo pareigas perėmė Olegas Lysenkovas-Lysas) gauja.
G. Bazurinas ir J. Matulevičius kaip tik jai ir priklausė, todėl puikiai žinojo, kurioje valiutos keitykloje yra daugiau pinigų. J. Matulevičius, tuo metu šiek tiek konfliktavęs su savo giminaičiu, nuo 1978-ųjų iki 1993-iųjų dirbusiu Vilniaus 1-ojo PK Kriminalinės policijos jaunesniuoju inspektoriumi Adolfu Kelbovskiu, pasiūlė apiplėšti jį. Tiesa, jis V. Januškevičiui nepasakė, kad valiutos keityklos savininkas kadaise intensyviai užsiiminėjo karatė ir gali apsiginti.
Kadangi užpuolikai žinojo, jog didžiausias pinigų sumas valiutos keitėjai vežiojasi su savimi antradieniais, tad šią savaitės dieną ir buvo nutarta jį apiplėšti. Užpuolę netoli namų, banditai net nenutuokė, kad Adolfas jiems smarkiai pasipriešins. Tik peršovus dubenį auka buvo priversta užpuolikams atiduoti turėtus 150 milijonų rublių. Tąkart sunkiai nukentėjo ir V. Januškevičius, kuriam buvo sužalotas pilvas. Bijodamas kreiptis į gydytojus jis gyvybei pavojingą žaizdą gydėsi pats.
Neišgelbėjo nė policininkas
1995-ųjų kovo 15-ąją banditai šaltakraujiškai nušovė Gariūnų turgaus vedėją. Moters gyvybės negalėjo išgelbėti nei ją saugojęs policijos pareigūnas, nei akimirksniu įvykio vieton gausiai susirinkusi žmonių minia. V. Januškevičius iš siaubo apstulbusiems aplinkiniams pareiškė, jog nušaus kiekvieną, kas tik prisiartins prie jo senų žigulių.
Kai buvo nužudyta įtakinga moteris, sunerimo ir kiti turgaus valiutos keityklų darbuotojai. Bijodami dėl savo gyvybių jie kreipėsi į „Zeliono“ grupuotės, kontroliavusios Gariūnus, vadą Olegą Lysenkova (Lysą) ir paprašė išaiškinti užpuolikus.
Savais kanalais užpuolikų ieškojo ir Adolfas Kelbovskis, kuris buvo nukentėjęs ir dar kartą – plėšikai apvogė jo butą ir pasiglemžė apie 10 000 JAV dolerių.
Vietoj dolerių – blynai
Tuo metu banditai nusižiūrėjo kitą auką – Vilniuje, Gelvonų gatvėje, gyvenusį Sergejų K. Savais kanalais išsiaiškinę, jog 1997-ųjų kovo 4-ąją žmogus į darbą vešis didelę pinigų sumą, užpuolė jį ir nušovė. Banditai netvėrė apmaudu, kai vietoj stambių kupiūrų „žaliųjų“ rado vos trejetą vaizdajuosčių ir dvidešimt pažįstamiems į darbą vežamų blynų...
Kai V. Januškevičių pasiekė šnekos, kad valiutos keityklos savininkas Adolfas aiškinasi savo užpuolikus, buvo nutarta jį nušauti. Tąkart V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas Adolfą užpuolė ankstų rytmetį jo namo antrojo aukšto laiptinėje. Vyriškis net nespėjo užrakinti savo buto durų, kai laiptinėje staiga išdygo banditai. Tačiau buvęs policininkas nesutriko, akimirksniu išsitraukė ginklą ir šovė į užpuolikus, tačiau šūvis buvo netaiklus. V. Januškevičius į savo auką paleido penkis šūvius. Kulkos perskrodė galvą ir širdį, vyras mirė vietoje.
Po A. Kelbovskio nužudymo Gariūnų valiutos keitėjai kurį laiką nedirbo. Po kurio laiko buvo atidaryta viena keitykla, kurioje pradėjo dirbti trakiškis Sergejus Ogurcovas. Dėl to darbo neteko gyvybės ir Sergejus. Pagrobęs iš nužudytojo 4 500 JAV dolerių, V. Januškevičius dar grįžo pažiūrėti, ar auka tikrai negyva.
Dabar jau galima drąsai tvirtinti, jog iš visų valiutos keityklų darbuotojų labiausiai pasisekė Dvarčionyse (Vilniaus r.) gyvenančiam Aidui U. Jam V. Januškevičius su V. Rafijenkovu irgi buvo paskelbę mirties nuosprendį, sekė ir laukė miškelyje. Tik atsitiktinumo dėka šiam žmogui pavyko pabėgti nuo banditų sveikam, nors pavymui V. Januškevičius iš įtūžio iššaudė visą savadarbio automato apkabą.
Po kiek laiko banditai užpuolė AB „Oazė“ inkasatorius. Užpuolikai pagrobė 57 000 litų ir peršovė du darbuotojus. Vienas jų – 52 metų Rimas G. – mirė. Tuoj po įvykio „Akistatos“ korespondentė kalbėjosi su jo žmona Danguole. Moteris sakė, jog niekada nebūtų patikėjusi, kad jos vyras taip beprasmiškai žus atgavus nepriklausomybę. Tragiškomis sausio dienomis jis, kaip ir kiti, gynė Parlamentą ir nebuvo sužeistas.
Žudė ir gerai pažįstamus
V. Rafijenkovas ir sostinėje gyvenantis Vladimiras Kravcovas buvo vedę seseris. 1994-aisiais Vladimiras jau buvo beviltiškai degradavęs ir paskendęs alkoholizmo liūne, o jo žmona gyveno su ką tik iš įkalinimo įstaigos išėjusiu Vladimiru Tarasenkovu. Kad jau taip, buvo nutarta nepageidaujamą alkoholiką nužudyti.
Šio „reikalo“ ėmėsi V. Rafijenkovas – pirmiausia svainį prismaugė, po to žiauriai subadė peiliu ir nuvežęs į Valakampių mišką užkasė iš anksto paruoštoje duobėje. Į tą pačią duobę buvo įmestas ir grupuotės „torpeda“ Vladimiras Piliušenka. Jis, už kiekvieną sėkmingą kruviną operaciją gaudavęs apie 100 JAV dolerių, nutarė pagąsdinti savo „šefus“.
Nors žinojo, kad žaidžia su ugnimi, kartą V. Januškevičiui pareiškė, jog „reikalingiems žmonėms“ praneš, kas susidorojo su valiutos keityklos savininku. Pasitarę V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas už tylėjimą jam davė 500 litų, tačiau jau buvo sukūrę planą, kaip pašalinti išdaviką ir reketuotoją. Nors ir kaip V. Piliušenka vengė vienas vaikščioti sostinės gatvėmis, netrukus buvo „pagautas“ ir nušautas, o jo lavonas nuvežtas į Valakampių mišką ir užkastas šalia kitų aukų.
